Buvo ankstyvas 1959 m. ruduo. Aukšto rango pareigūnas iš Mao Dzedongo Kinijos vadovavo misijai į Kijevą, kuris tuo metu priklausė Sovietų Sąjungai. Jis apžiūrėjo gamyklas, susipažino su valstybės planavimu ir su daugiau kaip 30 bendražygių po pietų plaukė laivu Dniepro upe. Tai visai nepanašu į Ukrainą, su kuria šiandien tenka susidurti jo sūnui – Xi Jinpingui.
Vizitui vadovavo Xi Zhongxun, dabartinio Kinijos prezidento Xi Jinpingo tėvas. Būdamas Valstybės tarybos, Komunistų partijos vyriausybės padalinio, generalinis sekretorius, Xi vyresnysis dabartinėje Ukrainos sostinėje iš viso praleido keturias dienas. Ši kelionė taip pat tęsėsi Maskvoje ir Prahoje ir, matyt, paliko pėdsaką berniukui, kuris vieną dieną tapo vienintelės žemėje likusios Komunistų partijos vadovu.
„Vėliau rusų sinologams jis pasakojo, kad, nors tuo metu jam buvo vos šešeri, jis gerai prisiminė, kaip šiltai tėvas pasakojo apie savo kelionę į Sovietų Sąjungą ir parsivežė daugybę tėvo darytų nuotraukų“, – teigė Amerikos universiteto Vašingtone mokslininkas Josephas Torigianas, Maskvos Lenino bibliotekoje iškasęs senų laikraščių iškarpų apie Xi kelionę.
Šią savaitę Xi jaunesniajam, kuris dabar yra prezidentas iki gyvos galvos, pradėjus svarbią trečiąją kadenciją, Europa ruošiasi neramiems laikams. Nuo lenktynių dėl technologijų pranašumo iki galimų ginkluotų konfliktų tarp Pekino ir Vašingtono – Europa turi nedaug priežasčių džiaugtis galingiausio Kinijos lyderio nuo Mao laikų dominavimu.
Iš tiesų nuotaikos pasikeitė taip smarkiai, kad Europos lyderiai praėjusią savaitę išreiškė nerimą dėl strateginės grėsmės, kurią Kinija kelia Vakarams. Nebeliko geranoriškumo, kuris anksčiau buvo būdingas bendradarbiavimui klimato kaitos ar prekybos srityse.
„Vadovaujant Xi, Europos santykiai su Kinija pablogėjo, – nurodė Europos užsienio santykių tarybos Azijos direktorė Janka Oertel. – Su Xi pasikeitė Kinija, o ne Europa. Tačiau europiečiai dabar prisitaiko prie naujos realybės“.
Pasak ekspertės, Europos pabudimas iš dalies yra atsakas į brutalius Kinijos vidaus represijų veiksmus, jos regioninį asertyvumą ir agresyvią diplomatiją. Visa tai atstūmė Vakarų politikos formuotojus.
Tačiau labiau nei bet kas, o Kinijos strateginė sąjunga su Rusija karo Ukrainoje akivaizdoje paskatino ES sostinėse skubiai permąstyti padėtį. Nors Pekinas nesuteikė Rusijai karinės pagalbos, tyli ekonominė ir politinė parama yra akivaizdi.
Viena iš Xi nenoro pasmerkti V. Putiną dėl Ukrainos teorijų yra pačios Kinijos ambicijos tiesiogiai kontroliuoti Taivaną – demokratinę 23 mln. gyventojų turinčią salą.
„Ar mes judame žemyn besileidžiančia spirale?“ Vokietijos ambasadorius prie ES Michaelis Claussas, anksčiau buvęs vyriausiasis Berlyno pasiuntinys Pekine, praėjusią savaitę pareiškė. „Daug kas priklausys nuo tolesnių Kinijos žingsnių, ypač kalbant apie santykius su Rusija ir Taivanu.“
Xi Jinping mestas žvilgsnis į Taivaną nebūtų sulaukęs tokios reakcijos, jei ne žmogus, kurį jis kadaise vadino savo geriausiu draugu, V.Putinas, nebūtų pažadinęs Europos brutalia invazija į Ukrainą.
Jau vien dėl aštuonių ES sankcijų Rusijai paketų masto Europa patyrė nuo Šaltojo karo pabaigos neregėtą beveik visišką atsiskyrimą, net jei šios priemonės daro tiesioginį neigiamą poveikį Europos ekonomikai.
Xi Jinping savo naujausiose pastabose dėl Taivano, taip pat ir kalbėdamas kongrese, nuolat kalba apie taikų susivienijimą kaip pageidaujamą variantą. Iš tikrųjų taikos galimybės yra mažesnės nei bet kada anksčiau.
Po JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizito Taipėjuje Pekino kariuomenė surengė įnirtingą demonstraciją – paleido balistines raketas, kurios praskriejo virš Taivano sostinės, o aplink salą surengė kovinio šaudymo pratybas, kurios atrodė kaip būsimos invazijos repeticija.
Šiandien Taivanas tapo neišvengiamu klausimu, su kuriuo susiduria Europos verslo ir politikos formuotojai posėdžių salėse, tarptautinėse konferencijose ir vyriausybių posėdžiuose. Kaip greitai Kinija pradės karą? Kaip Europa reaguos ekonomiškai? Ką daryti su visais verslais, kuriuos jie turi su antrąja pagal dydį pasaulio ekonomika? O kaip dėl pažangiausių mikroschemų, kurių daugiausia įsigyjama iš Taivano?
„Manau, kad mūsų nesėkminga Europos politika [Rusijos atžvilgiu] verčia daugelį iš mūsų, esančių salėje, permąstyti savo požiūrį į Kiniją, – nurodė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, turėdamas omenyje savo kolegų iš ES požiūrį. – Apgauti mane vieną kartą, tai mano bėda. Apgauti mane du kartus? Tai jau kitos pusės atsakomybė. Šalys nenori vėl atsidurti situacijoje, kai gailisi, kad priėmė „autoritarinę valdžią kaip savaime suprantamą dalyką“.
Briuselyje pareigūnai ragina ES vyriausybes siekti platesnio ekonominio bendradarbiavimo su Taivanu. Tuo pat metu ES taip pat ragina sostines mažinti priklausomybę nuo pažangių puslaidininkių, kurių gamyboje specializuojasi Taivanas. Beveik 90 proc. pažangiausių Europoje naudojamų mikroschemų pagamina Taivano puslaidininkių gamybos bendrovė (TSMC).
Berlynas renkasi savarankišką kelią
Kad ir kaip Briuselis norėtų Europos vienybės neramumų su Kinija akivaizdoje, bent jau Berlynas vis dar nori veikti savaip. Ir, iš tiesų, Xi Jinping instinktyviai kreipėsi į Vokietiją, kai jam reikėjo, kad Europa būtų jo pusėje. Taip buvo bent jau iki tol, kol Angela Merkel paliko aukščiausią kanclerės postą.
Dabartinė Berlyno koalicija kol kas siunčia painius signalus apie tai, kaip planuoja tvarkyti santykius su Xi Jinpingo Kinija. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lapkričio pradžioje planuoja kelionę į Kiniją, į kurią pasiims verslo delegaciją, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai per kelionės į Japoniją metu jis pabrėžė, kad verslui reikia diversifikuoti veiklą ir atitolti nuo Pekino.
Be to, tikimasi, kad jis atmes šešių ministerijų sprendimus ir patvirtins ginčytiną Kinijos valstybinės laivybos milžinės sandorį dėl vieno iš Hamburgo uostų akcijų dalies įsigijimą.
O.Scholzo požiūris sukėlė nuostabą Briuselyje, kur praėjusią savaitę jis savo kolegoms iš ES atvirai pasakė, kad nereikėtų atsiskirti nuo Pekino.
Po to, kai karas Ukrainoje atskleidė, kad pasikliauti energetiniais ryšiais su V. Putino Rusija yra beprasmiška, Berlyne ne visi laikosi tokios nuomonės.
Neseniai interviu laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“ O.Scholzo koalicijos partnerė, užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock užsipuolė verslo įmones už tai, kad jos didina savo priklausomybę nuo Kinijos. „Visiška ekonominė priklausomybė, pagrįsta vilties principu, daro mus politiškai šantažuojamus“, – sakė ji.
„Atsakingos ekonomikos – o dar labiau politikos – uždavinys yra neleisti mums grįžti į situaciją, kai po kelerių metų [turėsime] milijardiniais mokesčiais gelbėti chemijos ir automobilių įmones, nes jos tapo priklausomos nuo Kinijos rinkos, geresniu ar blogesniu atveju.“
Privačiame pokalbyje ji yra tokia pat tiesmuka. Per vieną iš ankstesnių jos pokalbių su Kinijos užsienio reikalų ministru Wang Yi, pastarasis gyrė, koks populiarus yra Kinijos prezidentas, cituodamas visuomenės nuomonės apklausas. Šią taktiką jis naudojo jau daugelį metų, taip siekdamas sumenkinti „mažiau“ populiarius Vakarų demokratijų lyderius. Dauguma klausytojų paprastai mandagiai šypsosi, tačiau A.Baerbock smogė atgal.
Kaip rašoma būsimoje Andrew Smalo knygoje „Be ribų“ („No Limits“), A.Baerbock atsakė, kad jos rinkėjai Rytų Vokietijoje sovietiniais laikais matydavo panašius skaičius.
