Kol kas mažai kas nori viešai kalbėti apie pasaulį po V. Putino atėjimo į valdžią, nes nenori kištis į agresorės vidaus politiką, tačiau privačiai Vakarų šalys ir analitikai kuria scenarijus, kurie galėtų išsipildyti, kai diktatorius neišvengiamai pasitrauks, ir kaip į šį procesą turėtų reaguoti Ukrainos sąjungininkai.
„Būsiu atsargus spekuliuodamas apie Rusijos vidaus politinę padėtį“, – praėjusią savaitę sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, paklaustas, kaip aljansas ruošiasi galimam Rusijos vadovo pasitraukimui iš posto.
„Nepaisant to, ką rodo įvairios analizės, manau, kad NATO turime būti pasirengę visiems galimiems atvejams, o kai kalbama apie Ukrainą, būti pasirengę toliau ją remti“, – sakė jis.
Viena aišku – tai nebus švarus valdžios perėjimas. Tai bus chaotiškas procesas dėl kurio kils daugybė dilemų, galinčių sukelti įtampą Vakarų sąjungininkams. Kiek jos gali – ir turėtų – daryti įtaką įpėdinystės procesui? Ką jos turėtų daryti, jei atsiskirtų Rusijos respublika? Kokius santykius jos turėtų palaikyti su V. Putino įpėdiniu?
„Turėtume pamiršti bet kokias iliuzijas, kad tai, kas įvyks iš karto po to, bus demokratija“, – sakė buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Rusijoje Laurie Bristow.
„Manau, kad tai, kas bus toliau, – pridūrė jis, – tikriausiai bus neramumų metas.“
Kova dėl įpėdinystės
Kol kas V. Putinas yra saugioje padėtyje. Jis tebekontroliuoja valstybės aparatą, o kariuomenė vykdo jo žudikiškus įsakymus Ukrainoje. Tačiau Rusijos lyderio žlugusi invazija į Ukrainą sumenkino jo pozicijas namuose ir pagilino neaiškumus dėl to, kas ir kaip perims valdžią.
„Norint suvaldyti stabilų įpėdinystės procesą, kai ateis laikas – o tai, V. Putino nuomone, bus jo pasirinktas laikas, – tuomet reikia didelio elito susitarimo“, – aiškino J. Bristow, 2016–2020 m. dirbęs Jungtinės Karalystės pasiuntiniu Maskvoje.
„Tai, ką jie padarė dabar, yra to konsensuso sulaužymas“, – sakė jis, pažymėdamas, kad dabar Kremliuje vyksta didesnė kova dėl valdžios.
Ši kova gali virsti kruvina, kai pagaliau atsivers aukščiausias Kremliaus postas.
„Tai gali labai greitai tapti labai šekspyriška, prisiminkime Karalių Lyrą arba [Romos] imperiją, pavyzdžiui, „Aš, Klaudijus“, arba „Sostų karus“, – aiškino buvęs NATO ginklų kontrolės centro direktorius Williamas Alberque'as.
Buvęs aukšto rango JAV ir NATO pareigūnas Aleksandras Vershbowa tikino, kad labiausiai tikėtinas scenarijus tebėra „sklandus perėjimas“ dabartinėje V. Putino aplinkoje, tačiau pripažino, kad tironų nuvertimas gali sukelti neramumus.
„Gali kilti vidinis nestabilumas, – sakė jis, – o autoritarinėse sistemose, personalistinėse diktatūrose viskas tampa labai nenuspėjama.“
J.Bristow perspėjo Vakarų valstybes nesikišti į tokias įpėdinystės kovas: „Manau, kad turime pripažinti, jog mūsų galimybės daryti įtaką tokiems rezultatams yra ribotos.“
Nors, pripažino buvęs pasiuntinys, „mes tikrai esame suinteresuoti rezultatais“.
Branduolinių bombų galia
Rusija turi didžiausias pasaulyje branduolinių ginklų atsargas – tūkstančius kovinių galvučių, kurių kiekviena gali sukelti didžiulį gyventojų naikinimą, mirtį ir traumas.
Šis arsenalas ilgą laiką buvo Rusijos stiprybės pasaulio arenoje šaltinis ir dominuojanti jos pasaulinio įvaizdžio dalis – daugelį metų Kremliaus branduolinio smūgio galimybė dominavo JAV ir kitų šalių visuomenės vaizduotėje.
Vadovybės neapibrėžtumo laikotarpiu šis arsenalas gali tapti geidžiamu galios simboliu. Tai leistų sutelkti dėmesį į Rusijos kariuomenės branduolinį gynėją – 12-ąją pagrindinę valdybą, arba GUMO.
„Egzistuoja reali galimybė, – sakė W.Alberque'as, – kad kiltų mirtina konkurencija – konkurencija, apimanti žmones, bandančius sutelkti įvairias kariuomenės dalis, ypač 12-ąją GUMO, kontroliuojančią Rusijos branduolinį arsenalą.“
Netikri regionai
Paprastai tariant, Rusija yra didžiausia pasaulio valstybė, besidriekianti per 11 laiko juostų ir besidriekianti nuo Kaukazo iki Arkties.
Nors gali atrodyti, kad V. Putinas despotiškai valdo visą šią erdvę, yra daugybė Rusijos respublikų, turinčių silpnesnius ryšius su Maskva, o kai kuriose iš jų veikia ambicingi politiniai veikėjai. Valdžios vakuumas tolimoje sostinėje gali atverti kelią vietos lyderiams perimti didesnę kontrolę.
Nors dauguma analitikų mano, kad Rusijos Federacija iš esmės išliktų vientisa kovoje dėl Kremliaus kontrolės, jie pripažįsta, kad Rusijos vyriausybė jau seniai baiminasi susiskaldymo.
Jei įvyktų tokia frakcijų kova, visų akys būtų nukreiptos į žiaurų Čečėnijos Respublikos vadovą Ramzaną Kadyrovą.
„Ar jis palaiko konkuruojančią frakciją? O gal jis sakys: „Man užtenka dešimtmetį gautų didžiulių Rusijos subsidijų – dabar atsiskirkime, ir aš tikriausiai galėsiu valdyti Čečėniją ir Dagestaną, galėsiu čia turėti savo imperiją“?“ – samprotavo W.Alberque'as, dabar dirbantis Tarptautinių strateginių studijų instituto direktoriumi.
Debatų dėl santykių „perkrovimo“ sugrįžimas
Kai tik bus suformuota nauja vadovų komanda, tuomet Vakarų vyriausybėms prasidės daugiausiai rūpesčių keliantys politiniai debatai.
V. Putinui pasitraukus iš politinės scenos, kai kurie pareigūnai, ypač Vakarų Europoje, gali teigti, kad atsirado galimybė užmegzti naujus santykius su Maskva.
Baracko Obamos prezidentavimo pradžioje JAV liūdnai pagarsėjo tuo, kad pasiūlė Rusijai simbolinį „perkrovimo“ mygtuką ir tik po to santykiai dar labiau pablogėjo. Tuo tarpu Vokietija daugelį metų skelbė ekonominio bendradarbiavimo su Rusija strategiją ir tik po Maskvos invazijos paskelbė istorinį Zeitenwende - lūžį dvišaliuose santykiuose.
Su nauja vadovybe Kremliuje Vokietija gali persigalvoti.
„Zeitenwende nebesvarbu. Paspauskime JAV, kad jos su naujuoju Rusijos vadovu atliktų dar vieną „perkrovimą“, – teigė W.Alberque'as.
„NATO rytinis sparnas neišvengiamai pasmerktų tokias uvertiūras. Jie teigtų, kad Rusija niekada nesikeičia“, – sakė Alberque'as, ir ragintų sąjungininkus nesitraukti nuo užimtos ryžtingesnės NATO pozicijos.
Lenkijos krašto apsaugos ministras Mariuszas Błaszczakas būtent tokią poziciją ir išsakė dienraščiui „Politico“.
„Rusija versijoje su caru kaip lyderiu buvo tokia pati kaip Rusija versijoje su komunistų partijos generaliniu sekretoriumi kaip lyderiu, o dabar ji tokia pati su Vladimiru Putinu kaip lyderiu“, – sakė jis.
„Mūsų požiūriu svarbu, reikia izoliuoti Rusiją", - pridūrė jis.
Daugelis pareigūnų sako, kad tikisi panašios ideologijos režimo – arba dar ekstremalesnio.
Latvijos valstybės sekretorius Janis Garisons pažymėjo, kad V. Putinas jau įkalino tokius kritikus – ir galimus būsimus lyderius – kaip Aleksejus Navalnas, ir tik griežtesnės linijos šalininkai iš išorės yra pasirengę įsikišti.
„Vieninteliai žmonės, kurie jį kritikuoja ir nėra kalėjime, yra iš dešiniojo sparno“, – sakė J. Garisonsas.
„Neturėtume tapti chuntos ar kokios nors grupės žmonių, kurie išeina į priekį ir sako, kad nori persitvarkymo, aukomis“, – sakė buvęs JAV kariuomenės Europoje vadas Benas Hodžesas.
Šį kartą vienas pagrindinių skirtumų yra tas, kad Europa dabar yra mažiau ekonomiškai priklausoma nuo Maskvos, o tai sumažina pagrindinę paskatą atnaujinti santykius.
„Mes nuėjome ilgą kelią, kad nustotume pirkti iš Rusijos, – sakė vienas aukšto rango ES diplomatas, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga. – Liko tik branduolinių ginklų klausimai, bet tai daugiausia bus susiję su amerikiečiais.“
Dar vienas signalas, kurio gali tikėtis Vakarų lyderiai, yra tai, ar V. Putino įpėdinis bendradarbiaus su tarptautinėmis organizacijomis, siekiančiomis patraukti baudžiamojon atsakomybėn už Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje – ši galimybė, žinoma, atrodo menka.
„Tik Rusija, pasiryžusi bendradarbiauti, nekeltų grėsmės Europai“, – sakė Čekijos užsienio reikalų ministras Janas Lipavskis.
Vis dėlto, nepaisant visų prielaidų, kad bendradarbiaujanti Rusija yra toli, keli esami ir buvę pareigūnai įspėjo, kad Vakarų vyriausybės turi derinti atgrasymą su ilgalaikėmis pastangomis įtraukti Rusijos pilietinę visuomenę.
Vakarų aljansas, anot J.Bristow, turi apsvarstyti, „kaip mes pasieksime Rusijos visuomenę už Kremliaus ribų, naująją Rusijos politikų, mąstytojų, intelektualų, mokytojų, verslininkų kartą, kad galėtume išdėstyti alternatyvią viziją tai, kurią jie turi“.
„Mano nuomone, nemažai žmonių Rusijoje norėtų tai padaryti“, – įsitikinęs jis.
Parengta pagal „Politico“ inf.
