Vasario mėnesį, kai ant Ukrainos pradėjo kristi Rusijos bombos, Tetiana jau suvokė, kad ją labai traukia senas draugas Petro.
Vieniša 36 metų rašytoja iš Vakarų Ukrainos jau anksčiau žinojo, kad jaučia jausmus aštuoneriais metais už ją vyresniam žiniasklaidos specialistui Petro. Buvo tik viena didelė problema: Petro jau buvo vedęs, nors ir nelaimingai.
Bet tada prasidėjo niokojanti Rusijos invazija, sugriovusi milijonų ukrainiečių gyvenimus. Tetiana trumpam pamiršo apie galimą meilės trikampį ir pasinėrė į savanorišką darbą, padėdama pabėgėliams ir kariuomenei.
„Svarbiausia buvo pergalė, – prisimena ji. – Mano pačios gyvenimas neatrodė toks svarbus.“
Tuo tarpu Petro žmona, kaip ir milijonai ukrainiečių moterų, bėgo nuo Rusijos puolimo į saugią Vakarų Europą. Petro, kuriam kaip kovinio amžiaus vyrui buvo uždrausta išvykti iš šalies, pasiliko.
Dabar, praėjus aštuoniems mėnesiams, Tetiana ir Petro gyvena kartu vyro bute – ir laukiasi kūdikio. Tuo tarpu Petro žmona, vis dar esanti užsienyje, laukia jai paskirto laiko Ukrainos ambasadoje, kad galėtų pasirašyti skyrybų dokumentus.
Kruvino karo pavasaris ir vasara Tetianai taip pat buvo kupini laimės. Ji pagaliau galėjo įsimylėti, pamiršusi atsargumą ir konvencijas.
„Jei anksčiau ko nors bijodavai, bijodavai dalytis savo gyvenimu ar to, ką žmonės pagalvos – mano situacijoje, nes esu su vedusiu vyru, – dabar šie dalykai tau nerūpi, – sakė ji. – Svarbu grynas jausmas ir grynas noras būti su šiuo žmogumi.“
Nuo santuokos iki skyrybų, nuo gimimų iki mirčių – karas sukėlė sukrėtimų ukrainiečiams, o tai turės ilgalaikių pasekmių šalies demografinei padėčiai. Jau kelis dešimtmečius Ukrainos gyventojų skaičius mažėja dėl didelio mirtingumo, mažesnio gimstamumo ir emigracijos.
2014 m. Rusijai neteisėtai aneksavus ir okupavus Krymą ir dalį Rytų Ukrainos, per kelis mėnesius šalies populiacija de facto sumažėjo keliais milijonais gyventojų.
Ir padėtis artimiausiu metu nepagerės. Nuo šių metų vasario 24 d. iki spalio 6 d. Ukrainos elektroninėje sveikatos sistemoje užregistruotos 68 277 nėščios moterys – jų skaičius sumažėjo nuo 146 675 per tą patį 2021 m. laikotarpį.
Nuo 2022 m. vasario pabaigos žuvo daugiau kaip 6 000 civilių gyventojų, teigia JT žmogaus teisių stebėsenos misija, tačiau mano, kad tikrasis skaičius yra kur kas didesnis. Ukraina neatskleidžia žuvusiųjų kariuomenėje skaičiaus, tačiau rugsėjo mėn. ginkluotųjų pajėgų vadovas sakė, kad žuvo beveik 9 000 žmonių. Dar 7 000 yra dingę be žinios.
JT prognozuoja, kad Ukraina niekada iki galo neatgaus savo gyventojų, kurie žuvo ir buvo masiškai perkeliami per Rusijos invaziją.
Tačiau žiaurių Rusijos veiksmų akivaizdoje daugelis ukrainiečių į asmeninio ir nacionalinio išnykimo grėsmę reaguoja gyvendami šia diena, džiaugdamiesi naujais santykiais arba nutraukdami netenkinančius senuosius ir kurdami naujus gyvenimus.
„Supranti, kad gyventi kiekvieną dieną yra pavojinga, todėl nori vertinti kiekvieną akimirką ir vertinti savo jausmus, – atskleidė Tetiana. – Ypač meilę.“
Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rugsėjį vėl iškėlė branduolinio ginklo panaudojimo grėsmę, populiariausias atsakas Ukrainos socialinėje žiniasklaidoje buvo pasiūlymas susirinkti ant kalvos Kijeve ir surengti orgiją.
Kijevo Podolės rajone esančios kalvos pavadinimas Ščekavičia įkvėpė eilėraščius, erotiką, anekdotus, reklamą ir net receptus. Jis tapo trumpiniu, reiškiančiu, kad ukrainiečiai, užuot sielodamiesi dėl vykstančio karo, išnaudoja šią dieną laiko patikrintomis priemonėmis. Pavyzdžiui, neseniai laikraštyje „Ukrainska pravda“ pasirodė straipsnis apie tai, kaip londoniečiai išgyveno 1940–41 m. Blickrygą, pavadintas „Ščekavicia angliškai“.
„Tai juokinga ir teisinga, – sakė iš šalies rytų perkeltas ukrainietis, duodamas interviu leidiniui „Ukrainska pravda“ ant Ščekavičios kalvos. – Reikia juoktis iš visų tų rusiškų dalykų, kitaip išprotėsi. O V.Putinas nemoka nei mylėti, nei jausti.“
Ščekavičios kalvoje atsiremiama į gilų ir pamatinį žmogaus instinktą: seksą kaip didžiausią atsvarą mirčiai.
„Karas yra archajiškas dalykas, ir jis aštrina kitus archajiškus dalykus, – sako rašytoja Tetiana. – Daugybė žmonių, kurie visą gyvenimą bėgo nuo tokių dalykų, kaip jungtuvės, seksas, – per karą vietoj to eina jų pasitikti.“
Ji pripažino, kad be karo ji ir Petro galbūt niekada nebūtų išdrįsę pripažinti savo jausmų vienas kitam bei imtis veiksmų.
Tetiana – toli gražu ne vienintelė, kuri per invaziją užmezgė santykius.
Per pirmuosius šešis 2022 m. mėnesius Ukrainoje susituokė 103 903 poros, t. y. 21 proc. daugiau nei per tą patį 2021 m. laikotarpį ir rekordinis skaičius per pastaruosius septynerius metus.
Pavasarį Anastasija Murzak atsidūrė pažinčių sūkuryje žinutėmis ir skambučiais su Kostiantynu, armijos karininku, tuo metu dislokuotu netoli fronto Rytų Ukrainoje.
Jie trumpai susitikinėjo 2018 m., kai abu studijavo Lvove, bet tada A.Murzak persikėlė į kitą miestą ir nusprendė, kad jai svarbiau karjera.
Ji vėl susisiekė su juo, kai Rusija įsiveržė į šalį, nes žinojo, kad Kostiantynas kovos.
Po kelių savaičių jie susituokė.
„Abu supratome, kad nėra laiko atidėlioti, – pasakojo A.Murzak. – Deja, karas įvyko, bet laimė, kad jis mus suartino.“
Dabar A.Murzak sako, kad šeima jai yra svarbiausia. Pora susituokė ir civilinės metrikacijos biure, ir bažnyčioje, iki kol Kostiantynas grįžo į frontą.
„Kad tas atstumas būtų lengvesnis, žinojome, jog turime įsipareigoti, – sakė ji. – Tai padeda mums palaikyti vienas kitą.“
Po jų santuokos ji persikėlė gyventi už kelių kilometrų nuo fronto linijos, kad jie galėtų kuo dažniau būti kartu.
„Net ten, epicentre, jei išgirsiu sprogimus, žinau, kad esu šalia savo vyro ir esu ten, kur man skirta būti, todėl psichologiškai lengviau, – teigė ji. – Galime kartu vakarieniauti ir miegoti, apsikabinti ir žiūrėti vienas kitam į akis.“
Tačiau daugeliui ukrainiečių tokį meilės artumą sunaikino karas.
Daugiau kaip 15 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, įskaitant 7 mln. daugiausia moterų ir vaikų, kurie pabėgo į Europos šalis. Tikėtina, kad šis skaičius dar padidės, nes prasideda žiema, o Rusija intensyvina atakas prieš šalies energetikos infrastruktūrą.
Nesvarbu, ar tai kariai, vykstantys į frontą ir paliekantys partnerius namuose, ar moterys, ieškančios saugumo užsienyje, o vyrai lieka Ukrainoje, kaip reikalaujama pagal karo padėtį, atstumas taip pat apsunkina esamus santykius.
Sustiprėjusios karo emocijos paskatino Petro ir Tetianą suartėti, tačiau Petro žmonos nebuvimas – ji išvyko į saugesnę Europos šalį, nenurodydama grįžimo datos – buvo tikrasis postūmis.
Nuo to laiko ji sutiko draugiškai išsiskirti. Tačiau Ukrainos ambasadoms stengiantis susitvarkyti su masėmis pabėgėlių, kuriems reikia dokumentų, neaišku, kada dokumentai galės būti pateikti ir pasirašyti.
Oficialiais duomenimis, Ukrainoje, kurioje skyrybų skaičius yra vienas didžiausių Europoje, per tą patį pusmetį skyrybų skaičius sumažėjo 42 proc. Tačiau nors karo padėtis supaprastino santuokų sudarymą ir suteikė galimybę poroms teisėtai pateikti prašymą ir susituokti per vieną dieną, skyrybos yra sudėtingesnės, ypač jei sutuoktiniai yra skirtingose šalyse arba jei turi vaikų.
Kijeve dirbanti psichologė Natalija Pidlisna teigia, kad daugiausia poros skiriasi dėl atstumo ir paaštrėjusių konfliktų. Dažnai užsienyje gyvenančios moterys, turinčios vaikų, inicijuoja skyrybas, nes jų vyrai Ukrainoje, negalėdami susirasti darbo arba galbūt išleisdami pinigus kitiems santykiams, nebeišlaiko šeimos finansiškai.
Kitais atvejais kariuomenėje tarnaujantys vyrai atranda, kad neturi apie ką kalbėtis su žmonomis namuose, ir romantiką randa fronte.
Taikos metu galbūt nesutarimus pavyktų užglaistyti. Tačiau karo aplinkybės daugelį porų pernelyg išskyrė.
„Kad išsaugotų šeimą, jie turi kažką daryti kartu, o jie jau yra atskirti“, – aiškino N.Pidlisna.
Nesvarbu, ar tai pabaiga, ar pradžia, karas tapo katalizatoriumi, paskatinusiu ukrainiečius imtis veiksmų, apie kuriuos anksčiau jie galėjo tik pagalvoti, ir susitelkti į tai, ko jie iš tikrųjų nori.
Tai gali būti nauji santykiai, pirkimas to, ko norisi, o ne kompromisas su vyro skoniu (N.Pidlisnos atveju) – arba vaiko susilaukimas.
Nuolatinis mirties arba Rusijos okupacijos artumas, šeimos išsiskyrimas, finansinis ir fizinis nesaugumas daro baisų poveikį jau ir taip mažėjančiam gimstamumui Ukrainoje.
Vis dėlto ne visus tai atbaido. A.Murzak ir jos vyras tikisi kuo greičiau sukurti šeimą. O Tetiana ir Petro nusprendė iš karto bandyti susilaukti kūdikio, nors baiminosi dėl saugumo ir dėl to, kad Petro eis į kariuomenę.
Jis buvo mobilizuotas liepos mėnesį, praėjus mėnesiui po to, kai Tetiana pastojo.
„Žinau, kad buvo racionaliau nesituokti ir neturėti vaiko, nes karo metu lengviau tvarkytis vienam, nei su žmogumi, kuris negali prisiimti atsakomybės“, – sakė Tetiana.
Tačiau, kaip ir A.Murzak, karas suteikė skubumo poros norui ne tik susilaukti vaikų, bet ir pamatyti, kad jų tauta išliktų.
Kadangi Rusija savo karo tikslus sieja su genocidu – sunaikinti arba asimiliuoti ukrainiečius, naujo Ukrainos piliečio atvedimas į pasaulį atrodo kaip dar vienas būdas kovoti ir nugalėti.
„Esant tokiai situacijai, mes taip pat auklėjame savo vaikus Ukrainai, – tvirtino Tetiana. – Kai sakau žmonėms, kad esu nėščia, ir jie sako „sveikinu“, manau, kad jie džiaugiasi dėl manęs ne tik todėl, kad žino, jog seniai to norėjau, bet ir todėl, kad šie vaikai dabar yra mūsų bendri vaikai ateičiai.“
Nuo vasario mėnesio Rusija atakavo sveikatos priežiūros įstaigas, įskaitant gimdymo namus, ir dabar vis dažniau taikosi į ypatingos svarbos infrastruktūrą.
Artėjant žiemai didžiojoje šalies dalyje ilgą laiką trūksta elektros energijos, nėra šildymo ir vandens.
Tetiana ieškojo galimybių saugiai pagimdyti kūdikį užsienyje. Ji nenori išvykti be Petro. Tačiau nėštumas jai suteikė stipriausią priežastį išgyventi.
„Prieš nėštumą man ne tiek rūpėjo mano pačios gyvybė, kiek pergalė, – atviravo ji. – Bet dabar man rūpi. Man labai svarbu būti gyvai ir matyti savo kūdikį gyvą.“
Parengta pagal „Politico“inf.
