„Pirmosiomis karo dienomis, kai Rusija pradėjo visaapimantį puolimą, iš tikrųjų buvo nepaprastai sunku. Žmonės sutrikę, ištikti panikos, nežinojo, nei ką daryti, nei kur bėgti. Juk okupantai jau buvo įsiveržę į Kijevo priemiesčius, – „Lietuvos rytui“ atviravo 51 metų L.Artiugina. – Kiekvienas darė, ką galėjo, ir priešinosi rusams irgi kaip kas suprato.
Bet labiausiai žmonėms reikėjo palaikymo, patarimo, kaip tokiomis sąlygomis gyventi, kaip išlikti. Mes su kolege nusprendėme filmuoti tai, kas darosi mūsų šalyje, siekdamos parodyti, kad, nepaisant visų priešo žiaurumų, esame vieningi.“
L.Artiugina gyvena Kijevo priemiestyje, netoli tarptautinio Boryspilio oro uosto. Pirmosiomis karo savaitėmis rusų tankų kolonos buvo vos keliolika kilometrų nuo jos namų. Bet režisierė su šeima tvirtai nusprendė: „Kad ir kas atsitiktų, nesitrauksime, nebėgsime.“
Ji kasdien ukrainiečių kariams gamino maistą, skalbė drabužius. Organizavo labdarą. Pirmųjų siuntų sulaukė iš Lietuvos: vilnietis Sakalas Gorodeckis su bendraminčiais vežė maistą, drabužius, vaistus, įrenginius, amuniciją.
L.Artiuginos namai karo pradžioje tapo ir iki šiol yra patikima vieta, kur iš Lietuvos atvežami būtiniausi dalykai fronte besikaunantiems ukrainiečiams.
– Kur jūs karo pradžioje važiuodavote filmuoti? Ar patekdavote į pavojingiausias vietas? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Artiuginos.
– Svarbiausias mūsų filmavimo tikslas buvo parodyti, kaip karą išgyvena civiliai žmonės. Ir, žinoma, kiek įmanoma dokumentuoti, kas apskritai darosi šalyje.
Iš pradžių bandžiau filmuoti ir kariškius, tačiau man kategoriškai buvo pasakyta, kad karo veiksmų vietose teisę filmuoti turi tik kariuomenės atstovai.
Tuomet su savo redaktore Natalija Baginskaja sugalvojome, kad kiekvienas tai galintis mobiliaisiais telefonais filmuotų, kaip priešinasi užpuolikams.
Taip pradėjome kaupti filmuotą medžiagą ir kurti nedidelius siužetus, kurie bylojo, kad mes nepasiduosime, kausimės, vis tiek išgyvensime ir gyvensime. Todėl, kad mes – ukrainiečiai.
– Ar jums pavyko patekti į Kijevo priemiesčius Hostomelį, Bučą ir Irpinę, kur okupantai naikino, vogė viską, ką galėjo, kankino ir žudė civilius?
– Į Bučą nuvykome antrą dieną po jos išlaisvinimo, kai jau buvo išvežti nužudytųjų kūnai, bet dar nebuvo surinkti negyvi šunys ir okupantai.
Panašius vaizdus buvau mačiusi 2014–2015 m., nors, žinoma, ne tokiu mastu. Todėl visi tie baisumai man jau nebuvo naujiena. Supratau, kad rusų nusikaltimus būtina dokumentuoti, tik kol kas niekam nerodyti, nes žmonėms ir taip sunku.
Nusprendėme ieškoti istorijų ar pasakojimų, kurie ukrainiečius palaikytų, motyvuotų nepasiduoti, neįkristi į depresiją, nepalūžti, stengtis vis tiek kabintis į gyvenimą. Kiekvieną siužetą stengėmės baigti viltingais žodžiais ir mintimis.
– Karą Ukrainoje Maskva pradėjo dar 2014 m. ir jūs daugybę kartų buvote arti tuomečio fronto. Ar vasarį prasidėjusi nauja karo fazė jus kuo nors nustebino, pribloškė, ar rusai elgiasi panašiai kaip ir prieš aštuonerius metus?
– Daug esu filmavusi ir 2014 m. Tada prasidėjusio rusų įsiveržimo mastas buvo mažesnis, dabar karas kitoks – dominuoja artilerija, nuolatiniai bombardavimai.
Bet iki šiol prisimenu, kaip 2014 m. važinėjau po ligonines, mačiau, kaip gydomi mūsų vaikinai, kaip ir kokios būklės išleidžiami iš ligoninių, kaip jie grįždavo iš Ilovaisko. Nuolat lankiausi tuose ligoninių skyriuose, kur buvo gydomi galūnių netekę kariai. Tada išgyvenau šoką matydama jaunus žmones be kojų ar rankų. Iki šiol akyse stovi merginos, kuriai buvo nutrauktos abi kojos, portretas. Ji nebenorėjo gyventi.
Žinoma, žiaurumas negali nesukrėsti, bet man asmeniškai vasarį prasidėjęs naujas rusų puolimas nieko ypač naujo neįrodė. Kad jie – žudikų tauta, žinojau jau seniai. Tik dabar išaiškėjo, kad tie žudikai įsiveržė į mūsų šalį ir gyvenimą gavę savo vadų nurodymus ir įsakymus elgtis dar žiauriau, dar nežmoniškiau.
Bet gal vis dėlto nustebino vienas dalykas, su kuriuo buvo sunku susitaikyti, – kad visi tie rusų žiaurumai vyksta visai netoli Kijevo.
Po Bučos ir Irpinės tragedijų prisiminiau mūsų tautos tėvo, sukūrusio 1991 m. Ukrainos nepriklausomybės aktą, Levko Lukjanenkos pasakojimus. Jis, kaip politinis kalinys, beveik visą gyvenimą praleido sovietiniuose lageriuose.
Kalėjo sykiu su lietuviais, todėl daug yra kalbėjęs apie tai, kas vienija lietuvius ir ukrainiečius. Bet kai sykį pasakiau, kad gal ir ukrainiečiai su rusais – beveik broliai, jis man itin kategoriškai paaiškino, kad mes visiškai skirtingi.
Dabar kaip niekad suvokiu, koks jis buvo teisus. Ir tai dar kartą įrodė vienos Bučos gyventojos pasakojimas, kaip tenykštės mokytojos akivaizdoje rusai nukirto gyvam jos sūnui abi kojas. Po to užmušė ir pačią mokytoją, o abu kūnus padegė bandydami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus.
Girdėjau pasakojimų ir apie tai, kaip jau nužudytųjų kūnai buvo kapojami gabalais ir išmėtomi.
To neįmanoma suprasti. Gal ir nereikia...
– Būta informacijos, jog rusų kariams dalijami potenciją skatinantys vaistai – viagra, kad jie turėtų jėgų prievartauti ukrainietes.
– Su tai įrodančiais faktais susidūriau taip pat 2014 m., kai buvau nuvykusi į Lysyčanską filmuoti savanorių bataliono „Donbass“. Lankiausi stiklo fabrike, kur būstinę buvo įkūrusi Rusijos brigada „Prizrak“ („Vaiduoklis“), vadovaujama Aleksejaus Mozgovojaus.
Tuo metu rusai jau buvo pabėgę, bet liko jų gyvenimo būdo įrodymai – nors ant sienų kabėjo ikonos, rūsiuose buvo matyti kažkokių narkotikų virimo pėdsakai, stovėjo ginekologinė ir odontologinė kėdės. A.Mozgovojaus kabinete ant stalo stovėjo V.Lenino portretas, o spintoje radome šešias dėžes viagros.
Dabar galima tik apgailestauti, kad dalis ukrainiečių nepamatė ar gal nenorėjo matyti, ką rusai darė mūsų šalyje 2014 m. Juk ne paslaptis, kad Ukrainoje buvo tarsi dvi šalys – viena matė karą ir kariavo, kita – ne.
Ir prieš aštuonerius metus sakiau, ir dabar tą patį kartoju – rusai yra absoliutus blogis, kurį būtina tiesiog sunaikinti. Kol Kremlius su visais jo išsigimėliais nebus sunaikintas, tol šitas karas nesibaigs, nes bet kokie susitarimai ar sankcijos jų neįveiks.
– Ar ukrainiečiai, išgyvenę okupantų kankinimus, praradę artimuosius, namus, dar turi jėgų atgimti, pradėti kurti savo gyvenimą iš naujo?
– Reikėtų suprasti, kad mes visi jau esame traumuoti, kad apskritai visa Ukraina – traumuotų žmonių šalis. Jei ne fiziškai, tai emociškai visi esame sužeisti. Tokiomis pat sąlygomis gyvena, auga ir neretai žūsta mūsų vaikai.
Niekas iš mūsų nebebus toks, koks buvo iki karo. Niekas nepamirš to, kas ištiko. Ir kas, deja, tebevyksta.
Kai žmogus visa tai išgyvena ir pražyla, ima branginti kiekvieną gyvenimo sekundę, kiekvieną žmogiškos šilumos ir bendravimo minutę. Susitikimai su draugais tapo ypač ryškūs, jaudinantys, nuoširdūs ir nepaprastai svarbūs, nes puikiai suvokiame, kad kiekvienas bendravimas gali būti paskutinis. Labai gaila, bet neretai taip ir nutinka.
Daug mano draugų – fronte, o su kai kuriais jau niekada nebesusitiksiu. Todėl kiekviena galimybė pasimatyti su dar likusiais bičiuliais ir apsikabinti nepaprastai prasminga, svarbi, brangi.
Mes pradėjome vertinti viską – orą, šviesą, skrendančius paukščius, džiaugsmą juos pamačius, pašnekesius, pagalbą, palaikymą, supratimą, atjautą. Labai norisi su visais išgyvenusiais šį protu nesuvokiamą karą ir likusiais gyvais sulaukti ir švęsti pergalę.
Kita vertus, kiekviena išgyventa diena, minutė suteikia vilties, kad sugebėsime kurti gyvenimą iš naujo. Bet kaip reikės rasti tam jėgų, nuo ko pradėti, kaip viską atkurti? Neseniai buvau nuvykusi į Kramatorską, Iziumą, Slovjanską, kuriuos buvo okupavę rusai. Košmaras! Tai mirusi žemė, nusėta sudegusia karine technika. Kone kas metrą – minos.
O ką jau kalbėti apie nuo žemės paviršiaus nušluotą Mariupolį, kurio dar nematėme!
Mums reikės tam tikros laiko pauzės, kad suvoktume, kas atsitiko ir kaip su visu tuo toliau gyventi. Sugriautus namus iš naujo pastatyti nebus sunku, bet kaip išgyventi tuos patirtus žiaurumus? Mes juos turėsime tiesiog išspjauti iš savęs su krauju, bet skaudės dar labai ilgai.
Dabar niekas negalėtų atsakyti, kiek prireiks laiko, kad skausmas bent kiek aprimtų.
– Jei atsitiktų taip, kad rusai suprastų, ką padarė Ukrainoje, ukrainiečiai jiems kada nors atleistų?
– Ar jie milijonais išėjo į gatves, pasmerkė karą ir klūpėdami atgailauja? Atvirkščiai, tik girdime: „Pirmyn, pirmyn, žudykite ir prievartaukite ukrainiečius!“
Mes turime teisę juos prakeikti iki septintos kartos. Septynios kartos privalėtų klauptis, atgailauti, prašyti Ukrainos atleidimo. Tik labai maža vilties, kad rusai supras, jog jiems reikėtų taip pasielgti. Pasaulis dar nesuvokia, kas dabar vyksta Ukrainoje ir su kuo susidūrė žmonija.
Šis karas palietė kiekvieną ukrainietį, nes už kiekvieno iš mūsų – žuvę fronte, nukankinti, išniekinti artimieji, draugai, kaimynai. Mes neturime kito pasirinkimo – tik kautis ir nugalėti.
Jei kam nors silpnumo valandėlę kyla minčių, kad reikėtų nustoti kariauti, ieškoti galimybių kažkokioms deryboms su priešu, tai galima traktuoti kaip ir savęs, ir žuvusiųjų išdavystę.
Taip, yra vadinamasis ukrainiečių Monako batalionas, kurie išvyko į Monaką ar kitas užsienio šalis ir ten gyvena be rūpesčių. Jiems niekada nereikėjo tėvynės ir dabar nereikia.
Nieko nepadarysi, taip skausmingai Ukraina valosi. Pačia žiauriausia kaina, bet valosi.
Mes tiesiog akyse keičiamės, augame ir iš žmonių, gyvenančių vienoje teritorijoje, tampame stipria, užgrūdinta tauta, kurios vardas – Ukraina.
