Tai, kad sienos turi ausis, jau seniai tapo Briuselio gyvenimo faktu. Tačiau kovai su užsienio agentais skiriama vis daugiau dėmesio – ES šnipų gaudytojai pradėjo į šį darbą dėti dvigubai daugiau pastangų po to, kai atvirai susidūrė su Rusijos priešiškumu, augančiu Kinijos šnipinėjimu bei sugrįžusia didžiųjų valstybių geopolitika.
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria tie, kuriems pavesta spręsti šią problemą, yra tai, kiek daug galima padaryti. Ir kol kas atrodo, kad atsakymas yra toks: nepakankamai.
Pirmiausia, niekas iš tikrųjų nežino, kiek šnipų veikia Briuselyje. Kai Belgijos saugumo pareigūnai yra spaudžiami nurodyti konkretų skaičių, jie juokauja, kad labai apsidžiaugtų jei kas nors galetų tai pasakyti jiems.
Jungtinės Valstijos ir Australija reikalauja, kad užsienio interesams dirbantys asmenys prisiregistruotų, ir tai leidžia bent šiek tiek sužinoti apie bandymus daryti įtaką politiniams procesams. Belgija to nedaro.
Be to, daugybė ES sostinėje įsikūrusių tarptautinių institucijų, organizacijų bei valstybinių atstovybių sukuria ištisą virtinę šnipinėjimo taikinių bei galimybių kurti pirmojo puslapio istorijas namuose arba perduoti svarbią informaciją valstybių vyriausybėms.
Briuselyje įsikūrusios ne tik ES institucijos ir NATO, bet ir apie 100 kitų tarptautinių organizacijų bei 300 užsienio diplomatinių atstovybių. Belgijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, jose dirba apie 26 tūkst. registruotų diplomatų – kiekvienas iš jų gali būti šnipas.
Šnipui diplomatinis pasas yra puiki priedanga. Diplomatai ne tik gali bendrauti su aukščiausiais pareigūnais ir gauti informacijos, bet ir yra apsaugoti nuo baudžiamojo persekiojimo pagal Vienos konvenciją. Belgijos saugumo pareigūnai apskaičiavo, kad kai kuriose ambasadose 10–20 proc. diplomatų yra žvalgybos pareigūnai.
Darbas akademinėse institucijose ar analitiniuose centruose – vietose, kur žmonėms mokama už informacijos gavimą ir analizę – taip pat yra patraukli priedanga.
Laisvasis Briuselio universitetas 2019 m. uždarė Konfucijaus institutą – kinų kalbos ir kultūros programą – po to, kai instituto direktorius buvo apkaltintas šnipinėjimu Pekino naudai. Be to, 2021 m. Belgija išsiuntė kinų doktorantą, nes, pasak Belgijos žiniasklaidos, jis tik prisidengė akademiniu darbu, o iš tiesų buvo šnipas.
Žurnalistika yra dar viena gera priedanga – ji suteikia galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose ir naudotis spaudos galimybėmis, taip pat yra geras pretekstas atrodyti smalsiam ir glaustis prie svarbių pareigūnų. Belgijos saugumo tarnybų duomenimis, net kas penktas Briuselyje dirbantis kinų žurnalistas yra įtariamas žvalgybos pareigūnas.
Iš tiesų Briuselyje įtariama tiek daug kinų šnipų, kad kai kurie tai laiko savotišku pokštu.
„Tai šiek tiek panašu į „gėjdarą“ (tariamą homoseksualių žmonių gebėjimą atpažinti vienas kitą pagal labai nežymius požymius)“, – šmaikštavo vienas buvęs ES diplomatas, kalbėdamas apie išvystytą gebėjimą aptikti Kinijos šnipus. – Sunku paaiškinti, bet kai su tuo susiduri, pasidaro lengviau.“
Šnipų gaudymas – Belgijos atsakomybė
Didžiąja dalimi Briuselio tarptautinę bendruomenę persekiojančius šnipus gaudo Belgijos vyriausybė.
Europos Komisija (EK), Europos Vadovų Taryba (EVT), Europos Parlamentas (EP) ir NATO turi savo saugumo tarnybas, kurios stengiasi užkirsti kelią šnipams prasiskverbti į jų pastatus ir prieiti prie slaptų dokumentų.
Tačiau nėra oficialios ES žvalgybos agentūros ar net skėtinės organizacijos, kuri koordinuotų 27 valstybių bloko nacionalinių šnipinėjimo tarnybų veiklą, kitaip nei, tarkime, nacionalinių policijos pajėgų atveju, kur koordinatoriaus vaidmenį atlieka Europolas. Kai kurie ragino Europą sukurti JAV veikiančios Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) analogą – vieną instituciją, kuri koordinuotų visų ES šalių žvalgybos pastangas, tačiau tokia galimybė lieka mažų mažiausiai miglota.
„Žinau, kad kai kurioms valstybėms narėms tai jautru, bet būtų prasminga turėti Europos lygmens žvalgybos agentūrą, kuri gintų strateginius Europos interesus“, – sakė Belgijos parlamentaras iš Žaliųjų partijos Samuelis Cogolati, garsiai kalbantis apie Kinijos įtakos Belgijoje riziką.
„Šnipinėjimo pavojus yra ir jo negalima ignoruoti“, – pridūrė jis.
Vargu ar artimiausiu metu pavyks koordinuoti veiksmus ES lygmeniu, sakė vienas Belgijos pareigūnas, dažnai bendraujantis su žvalgybos agentūromis. Jo teigimu, tai paprasčiausiai per daug jautrus klausimas, ir ES vyriausybės nenoriai dalijasi informacija.
Vietoj to didžioji dalis atsakomybės tenka Belgijos valstybės saugumo tarnybai ir kolegoms kariškiams iš Generalinės žvalgybos bei saugumo tarnybos, kurie šnipų medžioklėje bendradarbiauja su 120 tarnybų iš 80 šalių.
Ilga šnipų medžiojimo istoriją
Septintajame dešimtmetyje prezidentas Charles de Gaulle'is pašalino Prancūziją iš NATO karinio vadovavimo struktūros, todėl transatlantinis gynybos aljansas buvo priverstas perkelti savo būstinę į Briuselį. Baimindamosi sovietų įtakos, Jungtinės Valstijos primygtinai reikalavo, kad Belgija sustiprintų savo kontržvalgybos pastangas.
Belgijos valstybės saugumas šešis kartus padidino savo darbuotojų skaičių, o Belgijos ministrų kabinetas tuo metu teigė, kad nori užkirsti kelią Briuseliui tapti „svarbiu šnipinėjimo centru“.
Nepaisant to, Briuselis vis dar buvo laikomas šnipų žaidimų aikštele, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kai kontržvalgybai buvo skiriama mažiau dėmesio. Dėl to Belgija buvo nepasirengusi, kai 2003 m. susidūrė su dideliu šnipinėjimo skandalu, kai EVT generalinio sekretoriato būstinės pastate „Justus Lipsius“ buvo aptikti pasiklausymo įrenginiai.
2016 m. Belgijos žvalgybos agentūra buvo perpus mažesnė nei ES šalių partnerių žvalgybos agentūros, parodė įslaptinta Belgijos vyriausybės lyginamoji analizė, su kuria susipažino leidinys „Politico“.
Nuo to laiko vis dažniau pasigirsta raginimų skirti papildomų investicijų: iš pačios valstybės saugumo tarnybos, Belgijos teisminių institucijų, Europos Parlamento ir kai kurių Belgijos politikų. Ir šie raginimai nebuvo bevaisiai – tai padėjo rasti naujų lėšų kontržvalgybos pastangoms vystyti.
Reikia pasitempti
Dešimtmečius ES vadovai ir konkrečiai Belgijos politikai atmetė mintį, kad Kinijos, Rusijos ar Irano veikėjai iš tikrųjų domėtųsi techniniais dokumentais, kurie cirkuliuoja Europos kvartalo pilkųjų pastatų koridoriuose. Tačiau pastarojo meto įvykiai bent jau kai kuriuos iš jų įspėjo apie riziką.
„Europiečiai niekada nebuvo stiprūs kontržvalgybos srityje, – sakė buvęs aukštas JAV žvalgybos pareigūnas. – Jie buvo labai priklausomi nuo JAV. Dabar tam tikra prasme pasikeitė mentalitetas.“
„Pasaulis ten labai pavojingas, – pridūrė JAV pareigūnas, žvalgydamasis per petį populiarioje Briuselio kavinėje. – Jūs tiesiog nesupratote, kokie atsargūs turėtumėte būti.“
Rusijos agresija nuo 2014 m. padidino supratimą apie pavojus, o reaguojant į tai padidėjo išlaidos. Po laikotarpio, kai agentūra pirmenybę teikė kovai su terorizmu – po 2015 ir 2016 m. Paryžiaus ir Briuselio teroro išpuolių – dabar vėl daugiausia dėmesio skiriama kontržvalgybai, pažymėjo Belgijos saugumo pareigūnai.
„Belgija sustiprino savo žaidimą ir tapo aktyvesnė“, – tvirtino vienas aukšto rango ES pareigūnas.
Belgijos vyriausybė yra sakiusi, kad siekia paversti Briuselį „priešiška veiklos aplinka“ užsienio šnipams – tai teigiama ir naujausioje šalies nacionalinio saugumo strategijoje.
Šių metų pradžioje Belgija priėmė įstatymą, kuriuo saugumo pareigūnams suteikiama daugiau laisvės atliekant tyrimus. Už valstybės saugumą atsakingas teisingumo ministras Vincentas Van Quickenborne'as sakė, kad įstatymas suteiks jiems „daugiau įgaliojimų daryti apklausas, taikyti įkyresnius metodus, tačiau visada vadovaujantis įstatymu“.
Jis leis, pavyzdžiui, užsimaskavusiems valstybės saugumo tarnybų darbuotojams dalyvauti uždraustoje demonstracijoje, kad galėtų iš arti stebėti įtariamuosius.
Belgijos valstybės saugumo tarnyba iki 2024 m. beveik padvigubins savo darbuotojų skaičių iki 1 000 žmonių – vyriausybė šią investiciją pavadino „istorine“. Kiek iš jų dirbs kontržvalgybos srityje, neskelbiama, sakė Belgijos saugumo pareigūnai, tačiau šis skaičius didės.
Be to, tikimasi, kad V.Van Quickenborne'as pateiks naują įstatymą, palengvinsiantį baudžiamąjį persekiojimą, išplečiant šnipinėjimo apibrėžtį. Pats šnipinėjimas Belgijoje nėra klasifikuojamas kaip nusikaltimas. Šnipai rizikuoja būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik tada, jei įrodoma, kad jie perdavė priešiškai ar užsienio valstybei svarbią įslaptintą informaciją.
Pavyzdžiui, buvęs Belgijos diplomatas Osvaldas Gantois buvo tiriamas dėl informacijos nutekinimo Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau 2018 m. buvo nuteistas tik už neteisėtą bendradarbiavimą siekiant vykdyti klastojimą.
Visgi kai kurie nerimauja, kad Belgijos pastangos vis dar nepakankamos.
Kitas Belgijos pareigūnas pabrėžė, kad nors Belgijos valstybės saugumo tarnybai, ypač kontržvalgybai, skiriama daugiau lėšų, šalis negali konkuruoti su užsienio valstybių, pavyzdžiui, Kinijos, ištekliais.
„Būkime sąžiningi, – sakė Belgijos žvalgybos ekspertas Kennethas Lasoenas, dirbantis Antverpeno universitete. – (Šnipams, – red.) priešiška veiklos aplinka yra Maskva su FSB. Tai ne Briuselis su Belgijos valstybės saugumo tarnyba.“
Sulaikyti ir paleisti
Jei Belgija intensyvina šnipų gaudymą, kodėl valstybės saugumo tarnybos pastangos dažniau nepatenka į naujienas?
Nuteisimai dėl šnipinėjimo dažnai patenka į JAV ir kitų ES šalių laikraščių antraštes. Prieš pat vasarą Estija nuteisė moterį daugiau nei aštuoneriems metams, pripažindama ją kalta dėl šnipinėjimo Kinijai. Vokietijos atsargos karys buvo nuteistas už informacijos perdavimą Maskvai. O Stokholme du švedai šiuo metu teisiami už šnipinėjimą Rusijai.
Belgija dėl įvairių priežasčių laikosi ramesnio požiūrio.
Pirma, negalėdami vykdyti baudžiamojo persekiojimo ir turėdami ribotą finansavimą, Belgijos kontržvalgybos agentai turi nustatyti prioritetus. Kuo daugiau pinigų išleisi, tuo daugiau šnipų rasi, taigi, tuo daugiau pinigų vėl teks išleisti, sakė antrasis Belgijos pareigūnas.
Taigi, nors „nedraugiškų“ šalių, tokių kaip Rusija, Iranas ar Kinija, šnipinėjimas tikrinamas atidžiau, Belgijos kontržvalgybos agentai vis tiek greičiausiai užmerks akis prieš sąjungininkų šnipinėjimą.
„Tai prioritetų klausimas, – sakė pirmasis Belgijos pareigūnas. – Verčiau jau amerikiečiai ar vokiečiai mūsų pasiklausytų, o ne kinai ar rusai.“
Belgijos žvalgybos tarnybos taip pat linkusios vengti dėmesio. Šnipai, kurie buvo nustatyti kontržvalgybos, gali niekada nesužinoti, kad apie juos yra žinoma, sakė saugumo pareigūnai. Baudžiamasis persekiojimas – net jei jis būtų įmanomas – yra tarsi bombos numetimas, pridūrė jie – tai kenkia diplomatiniams santykiams.
Vietoj to sučiuptiems šnipams dažnai tiesiog liepiama išvykti iš šalies. Tai vyksta nuolat, tačiau dažniausiai diskretiškai per ambasadas. Apie išsiuntimą iš šalies retai skelbiama viešai, kaip kad buvo, kai po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą buvo išvarytas 21 Rusijos diplomatas.
Kartais Belgija padeda sąjungininkėms gaudyti šnipus savo teritorijoje. 2018 m. Belgijos policija suėmė kiną, kurį JAV įtarė orlaivių variklių bendrovės „General Electric Aviation“ šnipinėjimu. „Tuomet jis buvo išduotas Jungtinėms Valstijoms, jos už tai buvo labai dėkingos“, – sakė V.Van Quickenborne'as. Vėliau vyras buvo nuteistas už sąmokslą vykdyti ekonominį šnipinėjimą.
Kitais atvejais Belgija gali apie šnipo nustatymą informuoti jo pašnekovus (užsakovus), ir prieiga prie informacijos tiesiog nutrūksta.
Retai kada įtariamieji šnipai yra tiesiog iškviečiami. 2020 m. pasirodė žinia, kad buvusio Jungtinės Karalystės diplomato ir buvusio Europos Komisijos pareigūno, tapusio analitinio centro darbuotoju, Fraserio Camerono veikla tiriama dėl įtarimų perdavus slaptą informaciją Kinijai. F.Cameronas įtarimus neigia, o kaltinimai jam pateikti nebuvo.
Saugumo pareigūnai teigė, kad kai įtarimai šnipinėjimu vis dėlto pasirodo naujienose, svarbu ne tik tai, kad yra išaiškinami agentai. Tai didina informuotumą apie šią problemą apskritai, o tai jau savaime yra naudinga.
Kaip teigė Belgijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Nicolas Fierensas Gevaertas, „supratimas, kad šnipinėjimas yra ne mokslinė fantastika, o apčiuopiamas ir realus pavojus, yra pirmas žingsnis siekiant nuo jo apsisaugoti“.
Parengta pagal „Politico“ inf.
