„Turtingi rusai – nuo oligarchų iki buržuazijos“ – taip pavadinta E.Schimpfossl knyga, kurią galima vertinti ir kaip mokslinį tyrimą, pirmą kartą pasirodė 2018 metais.
Šiemet, kai Rusija įsivėlė į karą Ukrainoje, autorė savo kūrinį išleido atnaujintą.
Turtingi rusai ir taika
Didžiosios literatūros herojais turtingi rusai, dažnai (ne visada pelnytai) vadinami oligarchais, tampa toli gražu ne pirmąkart.
Amerikiečių autoriaus Davido Hoffmano romanas „Oligarchai“ ir buvusios žurnalistės, dabartinės Kanados vicepremjerės Chrystios Freeland kūrinys „Šimtmečio išpardavimas“ laikomi reikšmingiausiais kūriniais apie naujosios Rusijos ir naujųjų verslininkų – tų laikų herojų – formavimąsi.
Oligarchams ir jų patikėtiniams pasakoti apie save ir gyvenamą laiką progą taip pat suteikė vienas Rusijos koncerno „Alfa Group“ vadovų milijardierius Piotras Avenas savo knygoje „Berezovskio laikas“.
E.Schimpfossl knygą „Turtingi rusai. Nuo oligarchų iki buržuazijos“ sudaro 80 interviu tiesiogiai su veikėjais, pokalbiai su ekspertais ir jos pačios įžvalgos. Su Vakarų autoriams būdingu atsiribojimu autorė pasakoja ne apie įvykius, nutikusius turtingiems rusams, o apie tai, kas dedasi jų galvoje, apie jų vertybių sistemą.
Žinoma, visi jos veikėjai – skirtingi žmonės, turintys skirtingas gyvenimo nuostatas, pasaulėžiūrą ir politines pažiūras. Juos vienija nebent narystė multimilijonierius registruojančiame „Forbes“ sąraše.
Tačiau stebina tai, kad šių žmonių gyvenimiška transformacija dažnai ne tik panaši, bet netgi aprašyta žinomų sociologų.
E.Schimpfossl daro išvadą, kad ir jos veikėjams tinka daugelis teorijų apie 9-ojo dešimtmečio Prancūzijos buržuaziją iš kultinio prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu darbų.
Skyrius po skyriaus E.Schimpfossl pasakoja, kaip turtingi rusai žengė per laikotarpį nuo pradinio kapitalo formavimo iki parodomojo prašmatnaus gyvenimo. Jie atrado mecenavimą, labdarą, suvokė, koks svarbus turtui statusas, ir pabrėžia savo kilmę iš inteligentiškų šeimų – juk laikas parodė, kad Sovietų Sąjungoje jos buvo labiausiai prestižinės.
Jie suprato, kad stilinga aprangos detalė iš dėvėtų drabužių parduotuvės atrodo gracingiau negu neskoningas rūbas, nors ir rėkiantis, kad kainuoja tūkstančius dolerių.
Turtingi rusai ir Vakarai
Tai yra viena šios knygos pagrindinių ašių ir kartu visiška prieštara. Pradėję nuo to, kad dešimtąjį dešimtmetį išvežti savo šeimas į Vakarus vertėjo bent jau saugumo sumetimais, turtingi rusai palaipsniui pradėjo atrasti JAV ir Europą.
Jie kalba apie ypatingą Rusijos vietą pasaulyje, bet atidaro biurus Niujorke ir perka namus Londone, tuo pat metu dažnai nesuprasdami ten priimto gyvenimo būdo ir jį kritikuodami. Jie siunčia savo vaikus į prestižiškiausias Vakarų mokyklas bei universtetus, o kartais ir atsiima, nes šis išsilavinimas nepanašus į tą, kokį jie laiko geriausiu, – prestižinė mokykla Maskvos centre, o vėliau – Maskvos valstybinio universiteto fakultetas.
Turtingi rusai kritikuoja Vakarų demokratijas dėl jų netobulumo, bet kraustosi čia, nes tai bent jau saugiau nei Rusijos valstybinis kapitalizmas. Apibendrinus – jie nori laikytis pažangių pažiūrų, tačiau nelaiko moterų sau lygiavertėmis. Praėjusiame jų vystymosi etape 30 metų jaunesnė palydovė-modelis buvo toks pat madingas aksesuaras kaip laikrodis ar telefonas.
Knygos herojai savo vakariečius verslo partnerius dažnai vadina sukčiais ir apgavikais, tačiau vis tiek užsiima verslu jų jurisdikcijoje. O bylinėtis, jei įmanoma, taip pat pasirenka Vakaruose, o ne tėvynėje.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kurį pastebi E.Schimpfossl, – nepaisant viso Vakarų, o ypač Didžiosios Britanijos, lojalumo dideliems neskaidrios kilmės pinigams, knygos veikėjai prisimena: jeigu ką, ne visi įstengs įrodyti, kad jų milijonai ir milijardai uždirbti nepriekaištingai sąžiningu būdu. O tai taip pat kelia jiems įtampą.
Turtingi rusai ir karas
Visuotinai pripažįstama, kad tarp Rusijos valdžios ir turtingų rusų yra savotiškas socialinis susitarimas: mes netrukdome jums užsiimti verslu, o jūs nelendate į politiką.
Maža to, Rusijos valdžia suinteresuota oligarchais – jie suteikia šimtus tūkstančių darbo vietų su atlyginimu, pakankamu, kad žmonės nepradėtų galvoti apie politiką.
Bet grobuoniškas karas su kaimynine valstybe Ukraina visiškai netilpo į šio susitarimo rėmus.
Kaip tai paveikė turtingus rusus, knygoje galima spręsti iš to, kad jų vietos „Forbes“ sąraše nurodytos tik pagal 2021 m. pabaigos skaičius.
2022 m. Rusijos piniguočių kapitalas keitėsi šuoliais ir nustojo būti objektyviu kriterijumi vertinant realų turtą.
Sankcijos sugriovė visą tą turtingų rusų įvaizdį, kuris buvo kuriamas daugybę metų. P.Avenas, Vakarų elito požiūriu, buvo intelektualas, su kuriuo valandų valandas nepabosdavo diskutuoti apie meną. Romanas Abramovičius buvo sektinas pavyzdys kitiems turtuoliams ir pavyzdinis Jungtinės Karalystės gyventojas. Nieko to jie daugiau neturi.
Pasakiškai turtingų rusų jachtos, kurių pavydėjo mažiau turtingi rusai, tapo pajuokos objektu ir net pažeminimo simboliu. Prašmatnūs laivai konfiskuojami arba bandoma tai padaryti, todėl jie plaukioja po visą pasaulį ieškodami uosto, kuris jų neareštuotų.
Tai tektoniniai turtingų rusų gyvenimo būdo – ir apskritai jų viešo įvaizdžio – pokyčiai. Dar anksti spręsti, kuo ir kaip tai pavirs, tai besitęsiantis procesas.
Retas oligarchas, kaip, tarkim, Olegas Tinkovas, viešai pasisako prieš karą. Dauguma užsislaptino dingdami iš visuomenės dėmesio lauko.
Vienas E.Schimpfossl kalbintų knygos veikėjų pasakė, kad prasidėjus karui turtingiems rusams „labai nemalonu“, nes „žmonos maištauja, vaikai maištauja“.
Paprašytas patikslinti, ką tai reiškia, pašnekovas sakė: „Kai jie nusibosdavo, žmonas buvo galima išsiųsti į kruizinę kelionę nuosava jachta ar apsipirkti Milane. O dabar ji nuolat sėdi namuose, šita kalė!“
Parengta pagal BBC inf.
