Kol Europos sostinėse plevėsuoja Ukrainos vėliavos, o Vakarų tankai atvyksta į pagalbą Ukrainai, Vengrijos ministras pirmininkas atvirai abejoja Ukrainos, kaip suverenios valstybės, gyvybingumu. Budapešte jo vyriausybė gatves išklojo prieš sankcijas nukreiptais reklaminiais stendais. Vengrijos valstybinė opera stato Sergejaus Prokofjevo „Karą ir taiką“.
V. Orbanas neseniai pareiškė, kad Rusijai jau pavyko paversti Ukrainą nevaldomu laužu.
„Dabar tai Afganistanas“, – sakė V. Orbanas per apskritojo stalo diskusiją, aprašytą žurnale „The American Conservative“.
Vladimiras Putinas nepralaimės, o laikas yra Rusijos pusėje, teigė jis, pavadindamas Ukrainą „niekieno žeme“.
Ši žinia beveik visiška priešingybė Vakarų aljansui, kuris praėjusią savaitę peržengė dar vieną raudoną liniją, kai pažadėjo Ukrainai suteikti dešimtis modernių tankų. Tai didina įtampą tarp Vengrijos ir kaimyninės Ukrainos. V. Orbano pastabos sukėlė Ukrainos pareigūnų pasipiktinimą ir jie pareiškė, kad iškvies Vengrijos ambasadorių.
Budapešte V. Orbano požiūris iš dalies laikomas vidaus politikos gudrybe, kuria siekiama nukreipti dėmesį nuo Vengrijos ekonominių sunkumų, taip pat pataikavimu nacionalistiškai nusiteikusiems rinkėjams. Tačiau ekspertai taip pat mano, kad V. Orbano retorika nėra vien trumpalaikis politikavimas – Vengrijos vadovas, pasak jų, nori išsaugoti ilgalaikius santykius su Kremliumi.
Bet kokiu atveju, šis įvykis rodo didėjančią prarają tarp V. Orbano ir likusių ES bei NATO sąjungininkų, teigia „Politico“.
„Vengrijos vyriausybės politiniai lyderiai dažnai kalba apie taikos skatinimą, tačiau – nuo sankcijų pasmerkimo iki pritarimo Rusijos „paliaubų“ pasiūlymams – jie ir toliau stumia V. Putino remiamą politiką“, – sakė JAV ambasadorius Budapešte Davidas Pressmanas.
„Prisidedame prie Vengrijos vyriausybės raginimų siekti taikos, tačiau šie raginimai turėtų būti skirti Vladimirui Putinui“, – sakė jis dienraščiui „Politico“ ir pridūrė, kad Vašingtonas „ir toliau pasisakys už šio karo pabaigą, ryžtingai palaikydamas jo aukas“.
Tačiau, nors dauguma Vakarų sąjungininkių ėmėsi teikti tabu laužančią paramą Ukrainai, Vengrija padvigubino savo poziciją, kad Kijevas turėtų tiesiog liautis kariauti.
„Mūsų elementarus žmogiškumas ir moralės jausmas reikalauja, kad darytume viską, ką galime, kad fronto linija būtų įšaldyta, kad būtų nutraukta ugnis ir pradėtos derybos“, – aiškino vengras.
V. Orbano tikslai
Ekspertai sako, kad V. Orbanas nėra nusiteikęs antiukrainietiškai – jo retorika yra tiesiog pastangos žaisti įtikti pusėms ir pelnyti politinių taškų namuose.
Premjeras daugelį metų vykdė dvejopą užsienio politiką: naudojosi narystės ES ir NATO teikiamais privalumais ir kartu plėtojo pelningus santykius su Maskva, Pekinu ir kitomis autoritarinėmis sostinėmis.
Kai ta pati Rusijos vyriausybė įsiveržė į Vengrijos kaimynę, V. Orbanas pasmerkė invaziją, tačiau visiškai neatsisakė Rusijai palankios pozicijos.
Vengrija vis dar tęsia atominės elektrinės plėtros projektą kartu su Rusijos „Rosatom“. Vengrijos pareigūnai toliau vyksta į Rusiją aptarti energetikos sandorių. Šalis, kuri yra stipriai priklausoma nuo rusiškų dujų, praėjusią vasarą pasirašė susitarimą dėl dar didesnio tiekimo – kaip tik tuo metu, kai kitos šalys siekė sumažinti jų importą.
Nors Budapeštas pritarė ES sankcijų paketams, V. Orbanas siekė sušvelninti kai kurias nuostatas. Tuo tarpu namuose jis vykdo plačią kampaniją prieš sankcijas, kaltindamas Briuselį dėl Vengrijos ekonominių sunkumų.
„V. Orbanas daug investavo“ į savo Rusijai palankią politiką, sakė Vengrijos užsienio politikos tyrimų įstaigos „Political Capital Institute“ direktorius Peteris Kreko.
„Egzistuoja inercija, kuri jį veda ta kryptimi, – sakė jis. – Atrodo, kad [vyriausybė] iš tikrųjų nesugeba ištaisyti šių klaidų“.
Svarbi ir istorija
Vengriją ir Ukrainą taip pat sieja seni, neramūs santykiai dėl ginčo dėl Vakarų Ukrainoje gyvenančių vengrų kalbos teisių. Prognozuojama, kad V. Orbano pozicija nuo pat invazijos pradžios – jau nekalbant apie naujausius jo komentarus – tik pagilino šią įtampą.
„Tai, deja, akivaizdi Rusijos retorika“, – sakė Ukrainos parlamento ES integracijos komiteto pirmininkė Ivanna Klympush-Tsintsadze, paklausta apie naujausius V. Orbano komentarus.
„Vengrija jau seniai yra laisvės priešas“, – pasakojo ukrainietė.
„Esame nustebę, kad Vengrijos pareiškimai ir veikla „dar nesulaukė tinkamo atsako iš [ES] ir NATO“, – pridūrė ji.
Premjero kritikai suskubo atsiriboti nuo vyriausybės požiūrio į Ukrainą, teigdami, kad V. Orbanas neatstovauja visiems vengrams.
„V. Orbano komentaras yra daugiau nei gėdingas“, – sakė Vengrijos europarlamentarė Katalin Cseh, neseniai grįžusi iš kelionės į Kijevą kartu su kitais opozicinės partijos „Momentum“ nariais.
Pasak jos, Ukraina yra „drąsių kovotojų už laisvę ir kolegų europiečių, kurie nusipelno mūsų didžiausios pagarbos, šalis“.
Atsakydama į Kijevo sprendimą iškviesti savo ambasadorių, Vengrijos užsienio reikalų ministerija provyriausybiniam dienraščiui teifė, kad karas lemia žmonių žūtis ir dalį Ukrainos paverčia „dykviete“.
„Todėl, – sakė ministerija, – Vengrija nori taikos ir neatidėliotinų paliaubų, o ne ginklų tiekimo.“
Ekspertai teigia, kad premjero retoriką Ukrainos klausimu iš dalies lėmė ankstyvas neteisingas konflikto trajektorijos įvertinimas.
„Vyriausybė statė ant greito konflikto sprendimo ir tikėjosi, kad Vengrijai bus naudinga palaikyti santykius su Rusija“, – sakė Europos universiteto instituto tyrėja Zselyke Csaky.
„Kai kas akivaizdžiai manė, kad Vengrija galėtų tapti savotišku „tiltu“ tarp Rusijos ir likusios Europos ir tuo metu gauti prekybos ir kitokios naudos“, – sakė ji ir pridūrė, kad dabar „aišku, jog taip nebus“.
Premjerą asmeniškai gerai pažįstantys vengrai sako, kad prieštaringus V. Orbano komentarus iš dalies galima paaiškinti tuo, kad ilgametis politikas mėgsta atvirai kalbėti klausimais, kuriuos, jo manymu, kiti lyderiai pernelyg nedrąsiai sprendžia.
„Manau, kad jis taip elgiasi, nes mano, kad iš tikrųjų taip galvoja daugelis europiečių – ir tikisi, kad Europa galiausiai nepalaikys Ukrainos“, – sakė Zsuzsanna Szelenyi, kuri dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo Orbano partijos „Fidesz“ narė, o dabar yra vyriausybės kritikė.
Diskusijoje su užsienio konservatoriais V. Orbanas užsiminė, kad tiki, jog kai kurie politikai gali slapta jam pritarti.
„Vokiečiai kenčia, nes jie žino, kas atitinka jų nacionalinius interesus, bet nesugeba to pasakyti“, – teigė jis.
Tačiau Budapešte taip pat vyrauja jausmas, kad V. Orbanas dažnai kritikuoja Vakarų atsaką į karą, nes valdančiajai partijai artimiems verslo sluoksniams vis dar naudingi ekonominiai ryšiai su Maskva – ir todėl, kad jis nori sustiprinti savo argumentus, kodėl nepritaria sankcijoms.
V. Orbano retorika taip pat gerai veikia tam tikrą jo rinkėjų dalį.
„Vengrijos nacionalistinėje istorijoje yra antivakarietiškų ir antirusiškų nuotaikų tradicija“, – sakė „Political Capital“ atstovas P. Kreko.
Dabar, pridūrė jis, antivakarietiškas požiūris „pranoksta“ antirusiškas nuotaikas, tačiau visada pragmatiškas V. Orbanas akivaizdžiai stengiasi išlaikyti atviras galimybes.
Parengta pagal „Politico“ inf.
