Ar dar įmanoma tai kaip nors sustabdyti ar net atsukti atgal? Kuo toliau, tuo aiškiau – ne. Tai buvo galima pasakyti jau pirmosiomis prieš metus prasidėjusios atviros Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis. Šiandien tą patį galima ištarti dar tvirčiau.
Fundamentaliausius dalykus apie šį karą ir globalinį geopolitinį konfliktą išryškino ir svarbiausi pastarųjų dienų įvykiai.
Pirmasis jų – aukščiausio lygio saugumo konferencija Vokietijoje, Miunchene, kurios bene svarbiausiu akcentu galima laikyti JAV viceprezidentės K.Harris kalbą. Tiksliau, pagrindinę jos mintį.
Politikė pareiškė, kad Vašingtonas laiko Rusijos valstybę atsakingą už karo nusikaltimus.
Pasak viceprezidentės, JAV ne tik nuosekliai renka medžiagą ir šių nusikaltimų įrodymus, bet ir padarys viską, kad už tai atsakingi žmonės būtų nubausti.
Šie K.Harris pareiškimai vainikavo kitų pagrindinių Vakarų valstybių vadovų atitinkamas kalbas, o tokio tribunolo idėja, regis, pradėjo virsti kūnu.
Kiti aukščiausi Vakarų valstybių (taip pat ir Vokietijos) pareigūnai daugiausia kalbėjo apie būtinybę kuo skubiau teikti Ukrainai daugiau ir sunkesnių ginklų, taip pat visam demokratiniam pasauliui kuo greičiau stotis ant karo režimo bėgių.
Kitaip sakant, ginkluotis ir maksimaliai padidinti savo karo pramonės apsukas.
Unisonu kalbėta ir apie tai, kad vienintelis Vakarų tikslas – karinis Rusijos sutriuškinimas Ukrainoje.
Apie tai prabilo net Prancūzijos prezidentas E.Macronas, kuris, tiesa, paliko vieną išlygą – esą nereikia ir negalima siekti pačios Rusijos sutriuškinimo ir režimo griūties.
Būtų galima pakartoti, kad pareiškimai – tuščias dalykas, kol jų nepatvirtina konkretūs veiksmai. Juolab kad, pavyzdžiui, karo metinių išvakarėse planuotas dešimtasis ES sankcijų paketas Rusijai vėl strigo daugeliui kritikuojant jį dėl silpnumo.
Taip pat galima pakartoti, kad tie pareiškimai vis dar nerodo aiškios visų Vakarų strateginės krypties ir jų suvokiamo galutinio viso proceso tikslo.
Kita vertus, ir šie pareiškimai, ir veiksmai, nors kol kas dar tik pusėtini, vis dėlto rodo, jog Vakarai labiau ir aiškiau suvokia, kad teks judėti nebeatšaukiamos ir žūtbūtinės konfrontacijos, įtrauksiančios ir juos pačius, linkme.
Antrasis svarbus įvykis karo metinių išvakarėse – žaibiškas JAV prezidento J.Bideno apsilankymas Kijeve.
Tiesa, visiškai netikėtu jo vadinti negalima – jau tuo momentu, kai Vašingtonas pranešė apie invazijos metinių išvakarėse įvyksiantį J.Bideno vizitą į Varšuvą, buvo galima įtarti, kad JAV administracija gali planuoti ir tokį manevrą.
Nors viešai aukščiausi prezidento administracijos pareigūnai tokią galimybę kategoriškai neigė, uždarais savo ryšio su Kremliumi kanalais jie, be abejo, turėjo apie tai informuoti Maskvą.
Ar rusai pasižadėjo neliesti JAV prezidento, ar tiesiog buvo pastatyti prieš faktą, ne tiek svarbu. Bet kokiu atveju šis JAV vadovo žingsnis tapo iki šiol neregėto skambumo antausiu tiek visam Rusijos režimui, tiek pačiam V.Putinui asmeniškai.
Kijeve ir Varšuvoje J.Bidenas kalbėjo apie tai, kad Ukrainos ir Vakarų kova su Rusija – nebesutaikomo, egzistencinio pobūdžio dviejų pasaulių susidūrimas, kuriame Kremliaus režimas su V.Putinu priešakyje pasmerktas pralaimėti.
Šiame fone, ypač po J.Bideno apsilankymo Kijeve, Rusijos propagandos ilgai reklamuotas metinis V.Putino „kreipimasis į tautą“ atrodė apgailėtinai.
Dar ir dėl to, kad per beveik porą valandų Kremliaus šeimininkas nepasakė nieko aiškaus, įsimintino ar naujo. Jis pakartojo, kad Rusija, siekdama sutriuškinti Ukrainą, kariauja su visais Vakarais, kurie yra egzistencinis pavojus rusams.
Bet esminė V.Putino kalbos mintis, žinia miestui ir pasauliui – Rusija, nesugebėjusi pasiekti pergalės Ukrainoje, nusiteikusi kariauti ilgai ir žūtbūtinai.
Taigi karas be aiškios pabaigos nuo šiol tampa neatskiriama bei esmine visos Rusijos tikrovės ir kasdienybės dalimi.
Šis akcentas irgi atitinka vieną realiausių objektyvių prognozių – Rusija, netgi toliau pralaimėdama Ukrainoje, yra pajėgi neapibrėžtai ilgai tęsti karą naikindama užpultą valstybę ir jos visuomenę.
Juolab kad Rusija pagrįstai gali tikėtis ne tik ekonominės, bet ir karinės Kinijos pagalbos.
Pekino režimas kaip tik šiomis dienomis paskelbė siūlysiąs savo „taikos planą“, taip bandydamas pavaizduoti neutralų tarpininką tarp Vakarų ir Rusijos.
Iš dalies Pekinas gali pamėginti toks būti – aštrėjanti globalinė konfrontacija ir Vakarų sankcijos Rusijai vis skaudžiau žeidžia Kinijos interesus.
Tačiau iš esmės Pekino komunistinis režimas – Kremliaus režimo sąjungininkas.
Negana to, Rusija gali pretenduoti ir į tokių šalių kaip Indija ar net visų „globalių Pietų“ bent dalinį užnugarį ir paramą. O kur dar pavojus, kad Maskva gali griebtis atominių smūgių Ukrainai, taip pat kitokio neregėto masinio naikinimo ginklo ar kokiu nors „hibridiniu“ būdu karo gaisrą permesti į aplinkines šalis, tarkime, Lenkiją?
Žinoma, karo metinių proga Kijevas kartojo, kad dar šiais metais Ukraina pajėgi išlaisvinti visą savo teritoriją.
Tačiau ar jos pajėgos gali greitai atsitiesti po dabar patiriamų nuostolių ir ar Vakarų parama pakankama, kad taip iš tiesų įvyktų?
Taigi kol kas aiškiausia šio karo perspektyva – jo linijos vis labiau dalija ir visą pasaulį.
