Visą naktį nuolat skambėjo garsus radijo ryšys.
Maždaug kas 30 minučių per radiją pasigirsta šiurkštus vyriškas balsas, kartais pranešantis kariams, kad fronto linija kontroliuojama, kartais – kad reikia pastiprinimo.
„Mes pripratome taip miegoti“, – kitą dieną „Kyiv Independent“ pasakojo 54 metų karys Mychailo.
„Keturi – penki – nulis“ reiškia, kad viskas gerai, – aiškino jis. – Bet jei iš (Rusijos) pusės prasideda puolimas, mes keliamės“.
Kai kariai grįžta į savo dviejų dienų pamainą tranšėjose, jų užduotis – aptikti Rusijos oro taikinius, dažniausiai dronus, ir numušti juos prieš jiems smogiant Ukrainos pėstininkų daliniams.
24-oji mechanizuotoji brigada dalyvavo Chersono kontrpuolime, mūšiuose Luhansko srityje ir daugiau kaip du mėnesius praleido Bachmute Donecko srityje, karščiausiame Rusijos karo taške.
Į Bachmutą būrys, priklausantis 24-ajai brigadai, beveik be jokios pertraukos. „Kyiv Independent“ reporteriai praleido penkias dienas su šiuo būriu po to, kai jis buvo išvestas iš miesto.
Kariai tuo metu tikino, kad jų fronto linija į Šiaurę nuo miesto buvo gana stabili. Tačiau Rusijos pajėgoms žengiant į Bachmuto rajoną, karo dinamika gali pasikeisti bet kurią akimirką, teigė ukrainiečiai.
57 metų būrio vadas Olehas patikino, kad labai svarbu nenuvertinti priešo.
„Kol kas ši kryptis yra daugiau ar mažiau rami, bet nemanau, kad ilgam, – spėjo Olehas. – Manau, kad rusai puola vis toliau ir toliau“.
Nepaisant didelių nuostolių, Rusijos pajėgos, padedamos Kremliaus remiamos privačios samdinių bendrovės „Wagner Group“, artėja prie miesto apsupties, keldamos grėsmę aplinkinėms vietovėms – tokioms kaip ta, kurioje dislokuotas Oleho būrys – Donecko srityje.
„Nepasakyčiau, kad Rusija pasiekė tokių rezultatų, kaip teigia, tačiau jos taktika vis dar veikia“, – pripažino Olehas.
Bachmuto viduje
Du su puse mėnesio Bachmute būriui atrodė kaip išgyvenimo iššūkis. Olehas nurodė, kad būdamas Bachmute beveik nemiegojo.
„Miegodavau ten visai nenusirengęs, tik nusiaudavau batus“, – prisiminė Olehas, aiškindamas, kad miegojo su šalmu ir neperšaunama liemene, nes bet kurią akimirką galėjo būti pašauktas į kariuomenę.
Jis pasakojo, kad jo būrys naktimis turėjo mažiau darbo, nes Rusija tamsoje leisdavo mažiau bepiločių lėktuvų – greičiausiai dėl to, kad buvo sunkiau vykdyti oro žvalgybą.
Tačiau gynėjai visada išlikdavo budrūs, budintys kariai nuolatos stebėdavo ekraną termovizorinėmis stebėjimo kameromis, kad aptiktų oro taikinius.
Olehas visada manė, kad kažkas negerai su miestą puolančiais rusų kariais. Jis sakė, kad jie šturmavo ukrainiečių pozicijas kaip „zombiai“, nebijodami mirti, tarsi būtų apsvaigę nuo narkotikų.
„Tai buvo labai panašu į tai, ką mačiau filme „Terminatorius“, – palygino Olehas.
Oleho kariai naudoja priešlėktuvinius ginklus, kad numuštų rusų dronus. Jie pasitelkia radijo signalus, kad nuleistų dronus jų nesunaikindami ir Ukraina vėliau galėtų iš jų rinkti žvalgybinę informaciją.
Oleho būrio kariai pasakojo, kad rusų dronai skrisdavo net dviejų kilometrų aukštyje virš žemės. Jie dažnai nežino, kurie iš jų neša granatas, todėl jų užduotis buvo numušti kuo daugiau jų, kad apsaugotų pėstininkų dalinius nuo oro taikinių.
„Kiekvieną savaitę darėsi vis sunkiau, – pasakojo Olehas, prisimindamas savo laiką mieste. – Kai į miestą įskrenda dronai, tai reiškia, kad netrukus jie apšaudys toliašaude artilerija.“
„Buvo sunku išlikti gyvam“, – pridūrė jis.
Paskutinė misija
Olehas ypač gerai prisimena paskutines dvi dienas Bachmute.
Rusai buvo užėmę netoliese esantį druskos kasyklų miestą Soledarą ir „ėmė mesti vis daugiau pajėgų“ bei intensyvinti puolimą, nurodė Olehas.
„Maniau, dar truputį, ir viskas. Jau buvau pasiekęs savo galimybių ribą. Tuo metu jau buvau morališkai ir fiziškai išsekęs, – atviravo Olehas. – Kai žmogus yra tokios būsenos, jis nustoja rūpintis.“
Kovodamas su rusais fronto linijoje ir nuovargiu galvoje, Olehas turėjo vieną užduotį: užtikrinti, kad visi 13 jo būrio karių iš ten išvyktų gyvi.
Laimei, būrys iš Bachmuto išvyko tik su vienu sužeistuoju. Sužeistas karys vis dar gydomas ligoninėje, tačiau jo būklė stabili. Tačiau apskritai ukrainiečių nuostoliai Bachmuto rajone yra dideli, nes Rusija, bandydama apsupti miestą, puola per visą frontą.
Rusijos pajėgos veržiasi iš Šiaurės ir Pietų. Jų šturmo grupės – sudarytos iš maždaug 10 žmonių – kasdien atakuoja ukrainiečių pozicijas.
Nors Olehas ir kiti nebedirba Bachmuto rajone, pokalbiuose su jie nuolat informuojami apie fronto padėtį mieste.
Rusams pamažu užimant nedideles gyvenvietes aplink Bachmutą, Olehas mano, kad Bachmuto žlugimas neišvengiamas.
„Jie jį užims“, – spėjo jis.
Ukrainos karinė vadovybė sakė, kad pasitraukimo iš Bachmuto klausimas svarstomas, tačiau toks sprendimas bus priimtas tik esant būtinybei.
Kovo 5 d. ataskaitoje Vašingtone įsikūręs analitinis centras Karo tyrimų institutas (ISW) teigė, kad Ukraina tikriausiai jau vykdo „ribotą taktinį atsitraukimą“ iš šio miesto, nors dar per anksti vertinti, ar tai yra visiškas atsitraukimas iš šios teritorijos.
Niūrios dienos pietuose
Prieš lapkričio mėn. dislokuojant karius į Bachmutą, jie dalyvavo ilgai lauktame pietiniame kontrpuolime Chersono ir Nikolajevo srityse.
Daugeliui jų, įskaitant vadą Olehą, tai buvo pirmas kartas aktyvaus karo zonoje.
Gynyba danguje pasirodė sudėtinga, nes tuomet kariai neturėjo priešlėktuvinių ginklų su radijo bangomis. Būrio vadas pridūrė, kad jiems teko bandyti numušti rusų dronus naudojant kulkosvaidžius, kurie retai pasiteisindavo.
Pasak Oleho, numušti rusų lėktuvus, sraigtasparnius ar raketas, net ir naudojant amerikiečių gamybos nešiojamąją oro gynybos sistemą „Stinger“, taip pat buvo labai sunku.
Kontrpuolimo metu kariai gaudavo tik minimalią informaciją, kad galėtų atlikti kiekvieną dieną skiriamas užduotis. Apie Ukrainos sėkmę jie patys sužinodavo iš žiniasklaidos pranešimų.
Nors Ukrainai galiausiai pavyko išlaisvinti didelius žemės plotus šalies pietuose, įskaitant regioninę sostinę Chersoną, puolimas buvo susijęs ir su nemažais nuostoliais.
Oleho būriui viena iš niūriausių dienų buvo pirmosiomis pietinio kontrpuolimo dienomis.
Jurijus, 47 metų karys iš šiaurės rytų Sumų miesto, pasakojo, kad tai prasidėjo kaip eilinis rytas. Kariai ėjo į poziciją, sėdėdami ant šarvuotų transporterių, kai Rusijos pajėgos staiga apšaudė juos iš artilerijos ir minosvaidžių.
Sprogimo banga parbloškė karius ant žemės.
Jurijus sakė, kad daug karių buvo sužeisti. Jis prisimena, kad vienas iš jų su nuplėšta koja dėl skausmo prašė jį nušauti.
Tą dieną Zinovijus buvo vienintelis būrio karys, kuris buvo tame pačiame šarvuotame transporteryje kaip ir Jurijus – tačiau ukrainietis po rusų atakos niekur jo nerado.
„Šaukiau „Zinovi, Zinovi“, bet jis neatsiliepė“, – pasakojo Jurijus.
Zinovijaus kūnas buvo rastas praėjus keliems mėnesiams po vietovės išlaisvinimo. Jurijus mano, kad jis galėjo bandyti pabėgti iš užpuolimo vietos ir žuvo nuo šrapnelio.
Tą dieną, patekę į apšaudymą, Jurijus ir dar du kariai pradėjo šliaužti ta kryptimi, iš kurios atėjo – kad gautų medicininę pagalbą. Vienas iš jų buvo sunkiai sužeistas, šrapnelis jam pataikė į pilvą.
Adrenalinas padėjo trims grįžti į Ukrainos pozicijas. Šliaužti buvo sunku, todėl pusiaukelėje jie turėjo nusivilkti neperšaunamas liemenes – kai tik apšaudymas liovėsi.
Šliaužiant sužeidimų skausmas vis stiprėjo. Grįžti atgal prireikė kelių valandų.
Zinovijui buvo 56 metai, jis turėjo du kare kovojusius sūnus ir prieš daugelį metų žuvusią dukrą, pasakojo Jurijus.
„Su juo niekada nebuvo nuobodu, nes jis visada pasakodavo anekdotus“, – Zinovijų apibūdino Jurijus.
Vadas Olehas sakė, kad sunkiausia jo darbe yra pranešti artimiesiems apie jų artimųjų mirtį ar sužeidimą. Būdamas vadas, jis jaučiasi atsakingas už kiekvieną žuvusį ar sužeistą savo būrio narį.
Išlikti kartu
Baisiausia mūšio lauke girdėti savo kolegų karių riksmus, įsitikinęs 50-metis karys Vasylis iš vakarinės Rivnės srities.
Net jei tai kariai iš kitų būrių ar brigadų, skauda ne mažiau.
Tačiau net ir tamsiausią valandą šalia turėdamas ilgametį draugą Mychailą iš to paties gimtojo miesto, jis sakė, kad tai jam labai padėjo.
Jie kartu 20 metų dirbo sunkvežimių vairuotojais, keliaujančiais po Europą, kol 2022 m. įstojo į kariuomenę.
Iš pradžių abu buvo dislokuoti skirtinguose būriuose, tačiau paprašė būti perkelti į tą patį. Jie sakė, kad kariavimas vienas šalia kito padėjo jiems susidoroti su namų ilgesiu ir troškimu pamatyti savo vaikus ir anūkus.
Nepaisant to, Vasilijus sakė, kad mato, kaip labai paseno per pastaruosius metus. Ištraukęs 2022 m. pradžioje Luhansko srityje darytą nuotrauką, jis sakė: „Pažiūrėkite, koks aš buvau kareivis: gražus ir jaunas. Tai tik pirmosios karo dienos.“
Kiti būrio kariai taip pat susiduria su namų ilgesiu, kiekvienas savaip.
Vieni kasdien telefonu kalbasi su savo šeimomis, kiti stengiasi jį apriboti, tikėdamiesi, kad mažiau bendravimo palengvins situaciją.
Nors kariai sako, kad būrys yra „šeima“, visi jie teigė, kad sunkiausia kovojant Rytų Ukrainoje buvo savo artimųjų likusių namuose pasiilgimas. Vasilijus, kuris neseniai tapo seneliu, sako, kad jam ypač trūksta mažųjų.
Andrejus, karys iš Rivnės srities, kaip įmanydamas stengiasi nesijaudinti dėl savo devynerių ir dvylikos metų dukrų.
Net ir Bachmute Andrijus kiekvieną dieną prieš eidamas miegoti savo dukroms sakydavo: „Nesijaudinkite, mergaitės, aš jus myliu ir netrukus grįšiu.“
Būrio kariai laikraščiui „Kyiv Independent“ pasakojo, kad ilgisi civilinio gyvenimo ir norėtų paprastų dalykų, pavyzdžiui, daryti remontą namuose, tačiau yra pasirengę kovoti už šalį iki galo.
Nė vienas iš karių neįsivaizdavo, kad dalyvaus kare, tačiau jie viską metė ir paliko namus, kad apgintų šalį. Šimtai tūkstančių civilių, tapusių kariais, buvo mobilizuoti į Ukrainos kariuomenę.
„Nežinau, kas nutiks rytoj ar po savaitės, bet manau, kad žmogus visada pasiruošęs ginti savo šalį“, – kalbėjo Olehas.
Taikos metu Olehas trokšta gyventi su žmona ir sūnumi Lvove ir pasivaikščioti su savo šunimis.
„Pirmiausia turiu išgyventi iki galo“, – vylėsi jis.
Parengta pagal „The Kyiv Independent“
