„Mano vyras Nika – vienintelis Sakartvele žiniasklaidos atstovas, nuteistas kalėti pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį. Ir labiausiai prorusiškos valdžios nekenčiamas opozicionierius, kurio likimas gali būti toks pat kaip ir M.Saakašvilio. Anksčiau ar vėliau jam gresia būti apnuodytam“, – neslėpė susirūpinimo opozicionieriaus žmona 42 metų Sofia Liluašvili, neseniai apsilankiusi Vilniuje.
S.Liluašvili ir Lietuvos, ir kitų valstybių parlamentuose ieško pagalbos bei palaikymo Sakartvelo opozicionieriams. Ji sako kovojanti ne tik dėl to, kad vyras išeitų į laisvę ir sugrįžtų į šeimą, bet labiausiai dėl to, kad N.Gvaramijos, kaip vieno ryškiausių opozicionierių, veikla reikalinga šaliai.
Nustebau, kad mums susitikus S.Liluašvili pasiūlė mieliau šnekėtis angliškai nei rusiškai.
„Nors Sakartvelas jau laikomas prorusišku, mes nenorime kalbėti rusiškai, o daugelis kartvelų net nemoka. Net iš rusų pabėgėlių, kurių dabar pilna, mes reikalaujame šnekėti arba angliškai, arba siūlome jiems mokytis gruzinų kalbos.
Supraskite, Rusija mums yra šalis agresorė, kuri 2008-aisiais atėmė iš Sakartvelo Abchaziją ir Pietų Osetiją. Kremlius į valdžią 2012-ųjų spalį pasodino premjerą Bidziną Ivanišvilį, prorusišką oligarchą, kurio Rusijoje įgytas turtas – apie 4,5 mlrd. eurų. Nuo tada Rusija siekia užvaldyti visą Sakartvelą“, – sakė S.Liluašvili.
Jos vyras N.Gvaramija gimė Abchazijoje, Suchumyje. Kai buvo 15-metis, turėjo su šeima bėgti iš ten į Tbilisį.
„Nuo 15 metų jo gyvenimo tikslu tapo kovoti su Rusija dėl Sakartvelo nepriklausomybės. Per „Rožių revoliuciją“ 2003 m., kai prezidentu buvo išrinktas M.Saakašvilis, Nika prisidėjo prie jo koalicijos. Jis, teisininkas, buvo parlamento narys, vėliau – teisingumo, po to aukštojo mokslo ministras, generalinio prokuroro pavaduotojas, – kalbėjo S.Liluašvili. – Kai 2012-ųjų spalį šalį valdyti pradėjo B.Ivanišvilis, mano vyras tuo metu buvo ir didžiausio, labiausiai vakarietiško televizijos kanalo „Rustavi 2“ generalinis direktorius.
Pirma, ką padarė į valdžią atėjęs B.Ivanišvilis, – praėjus dviem mėnesiams, gruodžio 19-ąją, areštavo mano vyrą. Neva dėl to, kad jo veikla kenksminga Sakartvelui. Sumokėjome 15 tūkst. JAV dolerių (apie 11,5 tūkst. eurų tuomečiu kursu. – Red.), jį paleido, bet paskui dvejus metus kovojome teismuose.“
Anot S.Liluašvili, tuo metu teisinė sistema dar veikė: „Mes laimėjome visų trijų instancijų teismuose. Bet valdžia 2015 m. pradėjo naują bylą ir 2019 m. uždarė televizijos kanalą „Rustavi 2“. Bet vyras nepasidavė, po dviejų dienų įkūrė naują kanalą „Mtavari“, į kurį dirbti susirinko visi pažangieji žurnalistai. Jie iškart patyrė ir patiria didžiulį spaudimą, yra sekami, šmeižiami, net sumušami.
Nika tapo didele problema naujajai prorusiškai valdžiai, nes apie save sutelkė šalies opoziciją. Prasidėjo šantažas, grasinimai, spaudimas, kad mūsų šeima paliktų Sakartvelą. Vyrui buvo pasiūlyta nemažai milijonų dolerių, jei jis išvyktų iš šalies.“
– Jūs nesvarstėte pasiūlymo išvykti nors dėl šeimos saugumo? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Liluašvili.
– Aišku, ne. Nika niekada nebūtų sutikęs. Dėl to jis dabar kalėjime.
– Auginate tris vaikus. Ar jūsų šeimai teko patirti ir fizinio smurto?
– Man ir vaikams – ne. O Nika buvo net tris kartus užpultas, sužeistas: restorane, teisme.
Mūsų šeima išgyveno didžiulį psichologinį terorą.
Palei gatves, kuriomis veždavau vaikus į mokyklą, pastatydavo reklaminius stendus su Nikos veidu, pasruvusiu krauju. Vaikams būdavo baisu. Gatvėje žmonės mus apšaukdavo, keikdavo, grasindavo.
Tai buvo kasdienybė. Tokia galinga Vladimiro Putino pinigais apmokama propaganda.
Vaikai susirgo nuo psichologinio teroro. Man su jais tikrai pasidarė pavojinga gyventi Tbilisyje. Teko pusantrų metų praleisti JAV. Vyresnis sūnus liko ten, studijuoja politologiją. Su mažaisiais grįžau į tėvynę. Negalėjau čia palikti vieno kovojančio vyro.
– Už kokį nusikaltimą dabar bausmę kalėjime atlieka jūsų vyras?
– Neva dėl interesų konflikto – kad jo televizijos kanalui priklausančia mašina pavėžėjo mane ir dukrą. Neįtikėtina? Bet jiems reikėjo bet kokio preteksto. Buvo išplatintas vaizdo įrašas, kad aš su dukra ir šuneliu sėdžiu savo vyro kompanijos automobilyje.
Nika nuteistas kalėti pusketvirtų metų. Aš tapau jo aktyvia padėjėja. Bendrauju su užsienio šalių parlamentų nariais, kurie galėtų paveikti Sakartvelo valdžią, platinu Nikos tekstus, rašomus kalėjime, esu jo ryšys su opozicija.
– Nors jūsų šalyje įsiplieskia pavieniai protestai, opozicija nėra stipri?
– Tiesa. Iš esmės opozicija nieko negali, ji nepajėgi laimėti.
Stipriausia opozicija – M.Saakašvilio partija, bet ir ji negausi. Jeigu M.Saakašvilis ir mano vyras būtų laisvėje, opozicinis judėjimas įgautų didelį mastą. Dėl jų išlaisvinimo aš darau, ką galiu.
Bet prorusiška valdžia jų bijo, nors mūsų prezidentė Salomė Zurabišvili turi išskirtinę galią kad ir šiandien paleisti ir mano vyrą, ir M.Saakašvilį.
– Mums Lietuvoje sunku įsivaizduoti, kaip Sakartvelas, kur gyvena išdidūs, laisvi žmonės, virsta prorusiška šalimi. „Rožių revoliucija“ suteikė tiek vilties. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus taip pat daug prisidėjo prie to, kad Sakartvelas pasuko europiniu demokratijos keliu.
Kas vyksta jūsų šalyje?
– Treji metai nuo Nikos nepriklausomo žiniasklaidos kanalo įkūrimo iki 2022-ųjų, kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo labai sunkūs. Mes aktyviai palaikėme Ukrainą, smerkėme prorusišką Sakartvelo valdžią ir jos dviprasmišką politiką. Net 80 proc. mūsų piliečių nori, kad šalis taptų Europos Sąjungos nare, ir valdžia tai žino.
Nika buvo areštuotas tuo metu, kai Briuselyje buvo svarstoma, ar suteikti Ukrainai, Moldovai ir Sakartvelui kandidačių į ES statusą.
Viena sąlygų buvo laisva žiniasklaida. Nika specialiai buvo areštuotas tuo metu, kad mes negautume kandidatės statuso. Nes valdžia, nors oficialiai pasisako už ES, iš tikro nori, kad Sakartvelas liktų prorusiškas.
Sakartvelas gavo 12 rekomendacijų, ką turėtų nuveikti iki 2023 metų pabaigos. 7 punktas nurodo – turi būti išlaisvinti kalintys dėl pažiūrų. Tai lietė mano vyrą, nes jis – vienintelis žiniasklaidos atstovas, įkalintas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį. Bet valdžia net nekalba apie jo išlaisvinimą, nes tai jai nenaudinga. Nika yra kaip užstatas, kad Sakartvelas vėl nepasuktų europietišku keliu, o liktų Rusijos įtakoje.
Mes kandidatės statuso negavome. M.Saakašvilis apnuodytas miršta, mano vyrui gresia tas pat. Nika yra aistringas kovotojas už šalies nepriklausomybę nuo Rusijos. Tai gerai šaliai, blogai šeimai. Aš stengiuosi, kad mano vyras grįžtų ne tik į šeimą, bet, kaip opozicijos lyderis, ir į kovą. O mes ištversime.
„Emocija – neapykanta rusų imperializmui“
Pasimatyti su kalinčiu vyru S.Liluašvili leidžiama kartą per mėnesį. Ji perdavė N.Gvaramijai „Lietuvos ryto“ klausimus apie Sakartvelo ateitį ir būdus įtvirtinti nepriklausomybę ir atsiuntė jo atsakymus.
„Rusija – priešas numeris vienas. Mano mažos, gražios, turtingos, europietiškos Gruzijos. Rusija užkankino mus, žudo mūsų piliečius, naikina mūsų valstybingumą. Bet mes gyvename, išgyvename. Todėl, kad esame šalis, stipresnė už Rusiją, ir žmonės stipresni už rusus. Kartvelai – žmonės, tikintys savo ateitimi, savo šalimi. Gaila, mūsų valdžia prorusiška. Jei ne visiškai rusiška. Bet aš tikiu, kad tai paskutinė rusiška valdžia Sakartvele.“
„Kai man buvo 15 metų, iš tėvynės Abchazijos mane išvarė rusai. Ir tas užgrobtas pasaulis, Abchazija, man sapnuojasi iki šiol. Mano namas... Pirmoji mano emocija prabudus – neapykanta rusų imperializmui. Paskutinei pasaulinio žemėlapio išgamai.“
„Visos katastrofiškos nelaimės Sakartvele siejasi su Rusija. Rusija mirs kančiose ir iš bado. Kentės ir žmonės. Nesakau, kad jie niekuo nekalti. Jie išsirinko V.Putiną. „Krymas mūsų“, – taip sako 99 proc. rusų. Toks požiūris žudo rusų tautą. Pasaulis eina pirmyn, Sakartvelas eis pirmyn, o Rusija liks istorijoje.“
„Mano šalies ateitis, šios politinės krizės įveikimas ir sėkmingas ėjimas euroatlantiniu kursu yra svarbus mūsų Vakarų draugams ir visam civilizuotam pasauliui. Sakartvelui ir jo europinei ateičiai reikalingas griežtas ir aiškus Vakarų spaudimas. Autokrato B.Ivanišvilio užsienio politikos kryptis – šantažuoti Vakarus destabilizuojant padėtį šalies viduje ir pereinant į Rusijos orbitą. Deja, Vakarų atsakymui trūksta ir nuoseklumo, ir moralinio aiškumo. Vakarai turėtų keisti požiūrį į Sakartvelą vienareikšmiškai reikalaudami esminės europietiškos vertybės – liberalios demokratijos – kaip pagrindinio atspirties taško. Būtent tai yra pagrindinis Sakartvelo ir Vakarų interesas.“
