Vyksta aršūs mūšiai Bachmute (kai pasirodys straipsnis, situacija gali būti pasikeitusi). Gausu diversinės veiklos. Anonsuojama ir net reklamuojama reikšminga Ukrainos kontrataka „artimiausiu laiku“. Galbūt po to mano koncepcija suduš į šipulius – Rusija galvotrūkčiais skuos į 1991 m. ribas su Ukraina. Tik apsidžiaugčiau.
Dabar, deja, žiūrim, ką turim: pasitraukusi kiek anksčiau Rusijos kariuomenė stovi vietoje ir net vos vos juda į savo tikslą. Daug karių ir technikos praradimų. Savaime suprantama, iš abiejų pusių. Nufilmuoti vaizdai siaubingi. Vis daugiau sutrikusių prognozių dėl Ukrainos pergalės. Prieš pusmetį buvo kalbama kur kas optimistiškiau.
Bet yra dar vienas šio karo aspektas, liečiantis ne tik Ukrainą. Didvyriški ukrainiečiai kovoja NATO ginklais. Ukrainos pralaimėjimo atveju Rusija pasiskelbs, kad ji nugalėjo NATO, yra stipresnė už ją. Ir nepadės jokie paaiškinimai, kad tik nedidelė dalis NATO ginkluotės pasiekė Ukrainą, ir tai ne pati moderniausia.
Nemanau, kad NATO vadovai apie tai negalvoja. Dar prieš šį karą įsiminiau buvusio Lenkijos prezidento L.Walęsos žodžius, maždaug tokius: ką ten purkštauti Rusijai prieš NATO, jei tik pabandytų daugiau, nei pažvanginti ginklais, tai jos, Rusijos, per dvi paras neliktų.
Neabejoju NATO stiprybe, bet tada Ukraina būtinai turi laimėti. Juo labiau kad po ES užsienio reikalų stratego J.Borrellio pareiškimo, jog „viskas spręsis mūšio lauke“, ir daugkartinio kartojimo apie būtiną Kijevo pergalę iš aukščiausių Prancūzijos, Vokietijos ir kitų ES valstybių tribūnų jokio kito pasirinkimo nėra. JAV, iš esmės vienintelės ir palaikančios Ukrainą mūšio lauke, pasirinko abstraktesnę frazę: palaikysime Ukrainą tiek, kiek reikės. Nepasakyta – iki pergalės.
Tai reiškia, kad aplinkybės nulems, „kiek reikia“. Neatmestinos ir tarpinės derybos. Ekonominė situacija pasaulyje ir atskirose valstybėse yra tų aplinkybių sudedamoji dalis.
Vienas aukšto rango Pentagono kariškis nuogąstauja, kad pasaulio gaisrą gali įžiebti techninė klaida valdant aukštųjų technologijų karinę amuniciją. Čia turėtas galvoje incidentas virš Juodosios jūros su Rusijos numuštu amerikietišku dronu. Mano požiūriu, tai nebuvo atsitiktinumas.
Vieša paslaptis, kad Ukrainos kariuomenė naudoja amerikietiškos oro žvalgybos duomenis. Įvykio potekstėje (tiems, kurie moka skaityti) Maskva sako: mes pasiryžę tiesioginiam susidūrimui su JAV ir NATO. Koks bus JAV atsakymas, dar pamatysime. Šiaip ar kitaip, vis labiau tikslinama Ukrainos kontrpuolimo data. Pastaroji skelbta – gegužė. Gal galima tuo ir patikėti. Nors jau seniai keista skaityti apie iš anksto rengiamus mūšius.
Pasaulio valstybės įniko svarstyti savo saugumo problemas.
Neatsilieka ir Lietuva. Valstybės saugumo departamentas kartu su Krašto apsaugos ministerijos žvalgybininkais paskelbė dokumentą apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Grėsmės tos pačios kaip ir anksčiau, viskas, kas surašyta, teisinga. Ir tuo pat metu manau, kad panašiems dokumentams galima daryti pertrauką, nes to, kas yra svarbiausia ir kas dėl to daroma, vis tiek negalima skelbti. Karo metu, o ir artimomis jam aplinkybėmis to niekas nedaro.
Savaime suprantama, Lietuva, kaip ir Latvija, Estija, yra Rusijos (Kaliningradas) ir Rusijos (Baltarusija) kariniame ugnies žiede. Net iš viešos informacijos nesunku susirinkti duomenis, kas kur aplinkui Lietuvą yra. Bendrais bruožais žinome, kaip organizuojama Lietuvos saugumo sistema. Reikia pasitikėti, kad viskas daroma apgalvotai ir atsakingai.
Pagaliau ne viena Lietuva tai sprendžia.
Esame rytinė Vakarų pasaulio pasienio tvirtovė. Todėl nematau jokio reikalo veltis į diskusijas, kur, kokioje Lietuvos vietoje vienokių ar kitokių karinių pajėgų reikia.
Vis dėlto svarstymai, ir net pikti, apie Vokietijos dalyvavimą Lietuvos saugumo sistemoje brigados pavidalu nustebino. Lietuvai priešiška žvalgyba tą keistą diskusiją galėtų suprasti dvejopai. Jei kariniai dalykai, kurie turi būti sprendžiami slaptai, staiga tampa žiniasklaidos objektu, o diskusijose dalyvauja valstybės vadovai, vadinasi, yra kažkas „ne taip“ NATO sistemoje.
Net matau galimą šnipo pranešimą savo kuratoriui: Lietuva ir Vokietija pjaunasi dėl brigados. Aha, trina rankomis priešo žvalgyba: gal galima pjautynes padaryti intensyvesnes?
Kitas galimas „malonaus proceso“ priešui perskaitymas: visa tai „feikas“ šnipams klaidinti. Iš tikrųjų jokių prieštaravimų nėra, viskas sutarta ir tinkamai organizuota.
Nežinau, kaip priešas brigados istoriją supras ir įvertins. Man užsienio reikalų ministro G.Landsbergio pastaba, esą jei Vokietija negali vykdyti įsipareigojimų, reikėtų paieškoti kito sąjungininko, nuskambėjo keistai. Taip lengvai suieškomi ir surandami kiti sąjungininkai? Ir dar lengviau keičiami NATO planai?
O štai „tankas baidyklė“ gražiausioje Vilniaus vietoje man atrodo visiškas nesusipratimas. Kokiu tikslu jis pastatytas? Ir taip aišku, kas ta Rusija ir jos tankai. Stebėti, kas ateis, kaip vienoje vietoje Vokietijoje, su gėlyte? Pravažiuos kokia mašina su neaiškiais numeriais, kaip jau rašoma žiniasklaidoje? Organizuoti policijos apsaugą?
Žinau, kaip šis „estetinis sumanymas“ atsirado Vilniuje, suprantu. Ir vis dėlto tai – nei šis, nei tas.
