Svetainėje sėdėjęs 59 metų vyras nuo sprogimo patyrė smegenų sukrėtimą, o virtuvėje buvusi jo žmona atsipirko tik keliais nubrozdinimais.
„Nežinau, kaip kitaip tai apibūdinti, – Dievo stebuklas. Kai mūsų kaimynai pamatė, kas nutiko, pamanė, kad žuvome. Tačiau buvome gyvi – ieškojome vienas kito tamsoje ir dulkėse“, – pasakojo V.Juchymčukas stovėdamas prie namo griuvėsių.
Sugriovimų – daugybė
Panašių istorijų yra tūkstančiai. Nors vyksta atstatymo darbai, Kijevas ir kiti regionai, išvaduoti iš Rusijos okupacijos, vis dar turi randų.
Vertinama, kad žala dėl būsto fondo sunaikinimo siekia 50,7 mlrd. eurų. Sausio duomenimis, iš viso apgadinta arba sugriauta 149 300 gyvenamųjų pastatų, tarp jų 131 400 namų, 17 500 daugiabučių ir 280 bendrabučių. Pažeisti daugiau apie 2,5 mln. ukrainiečių namai.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra sakęs, kad šalies atstatymo darbai kainuos daugiau nei 1 trilijoną eurų.
Įvairios užsienio organizacijos padeda žmonėms tvarkyti pastatus arba rasti laikiną prieglobstį surenkamuosiuose namuose. Vis dėlto bijoma, kad prastos oro sąlygos ir laikas gali užbaigti rusų sprogmenų pradėtą darbą, todėl kartais griaunami net tie namai, kuriuos techniškai galima suremontuoti.
„Prieš pradėdamos darbus vietos valdžios institucijos suskirstė apgadintus būstus į tris tipus: „nedidelė žala“, „reikalingas didelis remontas“ ir „turi būti nugriautas“. Labai dažnai žmonės atsisako griauti smarkiai apgadintus namus, nes nori juos restauruoti“, – pasakojo Bučos miesto tarybos vadovo pavaduotojas Dmytro Čeyčukas.
Sulaukė svarios pagalbos
V.Juchymčuko namas priklauso trečiajai – sunaikinimo kategorijai.
„Mano žmona tą namą paveldėjo iš savo tėvų. Mes jį modernizavome ir puikiai pritaikėme gyvenimui išėjus į pensiją.
Taip sunkiai dirbome, o rusų pilotui prireikė tik sekundės, kad paspaustų mygtuką, – su kartėliu kalbėjo ukrainietis. – Bet aš vis tiek manau, kad mums pasisekė. Bent jau po to nekilo joks gaisras.“
Irpinėje tuo metu tvyrojo chaosas. Žmonės buvo evakuojami, ligoninės efektyviai neveikė. Per oro antskrydžius Juchymčukai skubėdavo į kaimyno rūsį kitoje gatvės pusėje.
Bet likus kelioms dienoms iki lemtingos raketų atakos jie nutarė nebebėgioti į slėptuvę. „Jeigu mirsime, tai mirsime. Vienintelis dalykas, kurio meldžiau, – kad mirtis ateitų greitai“, – savo tuometes mintis prisiminė V.Juchymčukas.
Po to, kai buvo sugriautas jų namas, pora persikėlė į Volodymyro brolio butą Ukrainos kontroliuojamoje Irpinės dalyje. Jų gatvė tapo pilkąja zona tarp dviejų kariuomenių. Sugrįžti į savo sugriautus namus ir pradėti valyti nuolaužas jie galėjo tik išlaisvinus Kijevo sritį.
Nors vietos valdžia V.Juchymčukui pasakė, kad jo namą bus galima atstatyti tik pasibaigus karui, vėl įsikišo Dievas. Į pagalbą atskubėjo vietos protestantų bažnyčia, Irpinės Biblijos bažnyčios savanorių centras.
„Amerikos tikintieji sužinojo apie mūsų istoriją ir nutarė padėti finansiškai, – pasakojo V.Juchymčukas. – Bažnyčia surado žmonių ir maždaug per mėnesį jie pastatė laikiną namą prie pat sugriauto.“
Vyras tikisi, kad pasibaigus karui pavyks atstatyti seną namą.
Nors daugelis žmonių maldose klausia Dievo, kodėl jis leido Rusijai įsiveržti į Ukrainą, V.Juchymčukas sako, kad jie klysta eidami pas Viešpatį tik su skundais: „Tikiu, kad šią situaciją jis kontroliuoja. Pažiūrėkite, kaip viskas susiklostė. Tiek daug žmonių žuvo po to, kai tos raketos pataikė į jų namus. Tiek daug žmonių išgyveno, tačiau nesulaukė jokios pagalbos ir neturėjo kur apsistoti. Bet aš meldžiausi ir visada atsirasdavo, kas mums padėtų.“
Pabėgėliai buvo įžvalgūs
46-erių Kateryna Kašyrina gyveno vos pora kvartalų nuo V.Juchymčuko. Ji kelerius metus dirbo savo šešiaaukščio namo butų ūkio valdytoja.
Žmonės čia įsikraustė 2016 m. pabaigoje. „Buvo labai daug pabėgėlių iš Donecko ir Luhansko sričių, kurie spruko nuo karo. Jie pradėjo naują gyvenimą“, – pasakojo K.Kašyrina sėdėdama viename iš tamsių pastato butų.
Dabar ji turi visų butų raktus, išskyrus tų, kurių jau nebėra. Pastatas tuščias. Šeštasis aukštas ir stogas visiškai sudegę.
„Pabėgėliai pirmieji suprato, kas artėja. Jie išvyko nepaisydami mūsų vyriausybės patikinimų, kad viskas bus gerai.
Dabar suprantu, kad jie nelaukė, kol kils panika. Tačiau norėčiau, kad valdžia tiesiog būtų liepusi mums kuo greičiau evakuotis“, – kalbėjo Kateryna.
Likę gyventojai kaupė atsargas ruošdamiesi išlaukti karo pabaigos. Visi tikėjosi, kad tai netruks ilgiau nei mėnesį.
Bet pirmosiomis kovo dienomis vis daugiau žmonių ėmė suvokti, kad reikia evakuotis.
„Iš pradžių išsiuntėme mamas su vaikais, paskui pensininkus.
Dauguma tikėjosi evakuacinio traukinio į Kijevą.
Tačiau 2022 m. kovo 5 d. rusai susprogdino bėgius“, – prisiminė K.Kašyrina.
O netrukus į jos gyvenamą rajoną įžengė Rusijos karinės kolonos. Moteris planavo iš Irpinės išvykti kovo 6 d., tačiau sužinojo, kad rusai šaudo į privačius automobilius, kurie mėgindavo aplenkti jų patikros postus.
Kovo viduryje agresoriai vis dėlto atidarė žaliąjį koridorių evakuacijai.
K.Kašyrina išvyko į centrinę Ukrainą. 2022 m. kovo 26 d. ji atpažino savąjį daugiabutį karo zonoje dronu nufilmuotoje medžiagoje. Namas buvo apgriautas.
Kai K.Kašyrina grįžo, kaimynai papasakojo, kad okupantai įsiuto supratę, jog turės trauktis iš Irpinės. „Kovo 28 d. rusų tankas tiesiog važinėjo gatvėmis ir šaudė į gyvenamuosius namus. Manau, jie nenorėjo mums leisti gyventi taip gerai, kaip anksčiau“, – svarstė K.Kašyrina.
Kyla įvairių problemų
Po raketos smūgio į namą kilo gaisras. Aštuoni viršutiniai butai ir pastato stogas visiškai sudegė. Išsilydė vėdinimo sistemos ir vamzdžiai, buvo pažeistos laikančiosios konstrukcijos. Pastatui grėsė griūtis.
Vietos savanoriai ir vyriausybė padėjo išvalyti nuolaužas ir pažadėjo atsiųsti statybinių medžiagų tiems gyventojams, kurie pradės remontą savo jėgomis.
„Atstatyti pastatus padedančių valstybinių fondų atstovai mums sakė, kad gali padėti tik tvarkyti fasadą, stogą ir langus. Bet pirmiausia turime užsiimti laikančiosiomis konstrukcijomis, – prisiminė K.Kašyrina. – O tai yra brangiausia ir sunkiausia dalis.“
Sutvarkymo darbų suma gyventojams atrodė siaubinga – 17,5 mln. grivinų (450 tūkst. eurų). „Žmonės nenorėjo pirmiausia atiduoti savo pinigų. Tikėjosi stebuklo. Bet vyriausybė irgi neturi lėšų. Fondai atsisakė mus paremti dėl atraminių konstrukcijų problemos“, – sakė K.Kašyrina.
Galiausiai visiems pavyko surinkti 2,2 mln. grivinų (56 tūkst. eurų) iš savo kišenės ir 560 tūkst. grivinų (14 tūkst. eurų) aukų.
To pakako, kad rudenį pagaliau būtų pradėti statybos darbai.
Dabar 12 statybininkų brigada netrukus planuoja baigti laikančiųjų konstrukcijų remontą. Tada K.Kašyrina vėl bandys gauti tarptautinių fondų pagalbą fasado, stogo ir langų remontui.
Nors dauguma pastato gyventojų dabar išsibarstę po pasaulį, K.Kašyrina turi kontroliuoti remonto darbus. Tonos popierių, statybų ekspertizės, o tuo pat metu reikia rūpintis savo pačios gyvenimu ir jaunos močiutės pareigomis. Dabar moteris gyvena nuomojamame bute atskirta nuo dukters ir anūkės.
„Kaip tikiu, kad galime atstatyti savo namus, taip tikiu, kad Ukraina gali laimėti šį karą. Nes mes saugome savo žemę. Užpuolikai atėmė mūsų gyvybes ir mūsų namus, bet tiesa yra mūsų pusėje“, – kalbėjo K.Kašyrina.
Parengta pagal „Politico“ inf.
