Vieną gruodžio pabaigos vakarą, kai maskviečiai vaikštinėjo ryškiai apšviestomis miesto gatvėmis laukdami metų pabaigos švenčių, grupė senų draugų susirinko vakarieniauti aukšto valstybės pareigūno bute.
Kai kurie iš susirinkusių svečių, tarp kurių buvo Rusijos kultūros ir politikos elito narių, kėlė tostus už naujuosius metus, kuriuose išreiškė viltį dėl taikos ir grįžimo į normalų gyvenimą.
Vakarui įsibėgėjus, tostui pakilo vyras, kurio pristatinėti nereikėjo, laikydamas savo taurę.
„Spėju, kad tikitės, jog aš ką nors pasakysiu“, – pasakė Dmitrijus Peskovas, ilgametis Vladimiro Putino atstovas spaudai, teigė vienas iš dviejų žmonių, kurie, laikydamiesi anonimiškumo sąlygų, atskirai papasakojo apie vakarą laikraščiui „The Guardian“.
„Viskas bus daug sunkiau. Tai užtruks labai, labai ilgai“, – tęsė D.Peskovas.
Jo tostas aptemdė vakaro nuotaiką tarp svečių, kurių daugelis privačiai sakė, kad nepritaria karui Ukrainoje. „Buvo nemalonu klausytis jo kalbos. Buvo aišku, kad jis perspėjo, jog karas liks su mumis ir turėtume ruoštis ilgam laikui“, – sakė vienas svečias.
Praėjus daugiau nei metams nuo invazijos, kuri, pagal Rusijos planus, turėjo trukti kelias savaites, pradžios, V.Putino vyriausybė stato visuomenę į karo su Vakarais vėžes ir ruošiasi ilgam konfliktui.
Neseniai kalbėdamas Buriatijos regione esančios aviacijos gamyklos darbininkams, V.Putinas dar kartą išreiškė karą kaip egzistencinę kovą dėl Rusijos išlikimo.
„Mums tai ne geopolitinė užduotis, o Rusijos valstybingumo išlikimo užduotis, sukuriant sąlygas tolesnei šalies ir mūsų vaikų raidai“, – sakė jis.
Pasak politologo Maksimo Trudoliubovo, tai atitiko pastarųjų kalbų, kuriose Rusijos vadovas vis dažniau pereina prie diskusijų apie tai, ką apžvalgininkai vadina „amžinuoju karu“ su Vakarais, modelį.
„V.Putinas praktiškai nustojo kalbėti apie kokius nors konkrečius karo tikslus. Jis nesiūlo ir jokios vizijos, kaip galėtų atrodyti būsima pergalė. Karas neturi nei aiškios pradžios, nei numatomos pabaigos“, – „The Guardian“ sakė V.Trudoliubovas.
Praėjusį mėnesį per atidžiai visame pasaulyje stebėtą V.Putino kalbą apie „tautos būklę“ Rusijos vadovas pakartojo kai kurias iš daugelio nuoskaudų, kurias jis reiškia Vakarams, pabrėždamas, kad Maskva kovoja dėl „nacionalinio išlikimo“ ir galiausiai šią kovą laimės.
Plonai užmaskuota žinia žmonėms, sakė V.Trudoliubovas, buvo ta, kad karas Ukrainoje greitai nesibaigs ir kad rusai turi išmokti su tuo gyventi.
Vakarų pareigūnai su siaubu pasakojo klausęsi kovingos V.Putino kalbos vasario mėnesį, matydami, kad Rusijos lyderis dvigubai sustiprino savo karą ir paliko mažai galimybių atsitraukti.
Vienas Vakarų diplomatas Maskvoje apibūdino V.Putino kalboje išsakytą mintį kaip Rusijos visuomenės rengimą „karui, kuris niekada nesibaigs“.
Diplomatas taip pat sakė, kad neaišku, ar V.Putinas galėtų susitaikyti su pralaimėjimu konflikte, nes neatrodo, kad V.Putinas „supranta, kaip pralaimėti“.
Asmuo teigė, kad neatrodo, jog V.Putinas galėtų persvarstyti konfliktą, nepaisant didelių pastarųjų metų nuostolių ir nesėkmių. Diplomatas pažymėjo, kad Rusijos prezidentas yra buvęs KGB agentas, ir sakė, kad jie yra išmokyti visada toliau siekti savo tikslų, o ne iš naujo vertinti tikslus.
Kiti pastebėjo, kad Rusijos vadovas, kuris, Vakarų žvalgybos duomenimis, asmeniškai priima operatyvinius ir taktinius sprendimus Ukrainoje, savo viešuose komentaruose nustojo aptarinėti padėtį Ukrainos fronte.
Rusijos naujienų agentūros „Verstka“ atlikto prezidento pasisakymų tyrimo duomenimis, paskutinį kartą apie kovas Ukrainoje V.Putinas užsiminė sausio 15 d., sakydamas, kad jo kariuomenės dinamika yra „teigiama“.
Šie nutylėjimai atspindi nelengvą Kremliaus susitaikymą su tuo, kad jis nepajėgus pakeisti karo eigos mūšio lauke, teigė Helsinkio universiteto Rusijos politikos profesorius Vladimiras Gelmanas.
„Lengviau nekalbėti apie karo veiksmus, kai tavo kariuomenė nedaro jokios pažangos, – sakė V.Gelmanas. – Tačiau V.Putinas negali mažinti apimčių, tai reikštų pripažinti pralaimėjimą.“
Rusijos vadovybė iš pradžių tikėjosi, kad konfliktas truks vos kelias savaites, kol paskelbs pergalę, kaip rodo karo pradžioje Vakarų žvalgybos užfiksuoti planai.
Žiemą Vakarų karo analitikai ir Ukrainos pareigūnai ne kartą perspėjo, kad Rusija, praėjusį rudenį surinkusi 300 tūkst. vyrų, surengs naują didelį puolimą.
Tačiau vasario mėn. prasidėjęs Maskvos puolimas beveik 260 km ilgio lanke Rytų Ukrainoje atnešė šaliai minimalius laimėjimus, o tai kainavo milžiniškus nuostolius. Vakarų pareigūnai apskaičiavo, kad Rusijos pusėje žuvo arba buvo sužeista iki 200 tūkst. kareivių.
„Rusija paprasčiausiai neturi puolamųjų pajėgumų dideliam puolimui“, – sakė JAV karinis ekspertas Robas Lee.
Pasak R.Lee, mažiau nei 10 proc. Rusijos kariuomenės Ukrainoje yra pajėgios vykdyti puolamąsias operacijas, o dauguma jos karių dabar yra šauktiniai, kurių apmokymas yra ribotas.
„Jų pajėgos gali pamažu pasiekti kelias triuškinančias puolimo pergales, bet neturi pajėgumų pramušti Ukrainos gynybines linijas taip, kad pakeistų karo eigą“, – paaiškino jis.
Siekdamas padidinti ilgalaikes kariuomenės perspektyvas, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pasiūlė padidinti ginkluotųjų pajėgų skaičių nuo 1,15 mln. iki 1,5 mln. karių.
„Matome, kad Rusijos kariuomenė ruošiasi ilgam karui. V.Putinas tikisi, kad jo šalies ištekliai pranoks Ukrainos išteklius, nes Vakarai pavargs padėti Kijevui“, – sakė R.Lee.
Nepaisant nesėkmių mūšio lauke Ukrainoje, Kremlius atlaikė bet kokią galimą prieš karą nukreiptą reakciją šalies viduje, sutriuškindamas Rusijos pilietinės visuomenės likučius ir taip pakeisdamas šalies veidą.
„Daugelis šalies gyventojų jau visiškai susitaikė su tuo, kad šis karas neišnyks, ir mano, kad jiems reikia išmokti gyventi realybėje“, – sakė Andrejus Kolesnikovas, „Carnegie“ fondo vyresnysis darbuotojas, tyrinėjęs visuomenės požiūrį į karą nuo pat jo pradžios.
A.Kolesnikovas sakė, kad gyventojų gebėjimas ir noras prisitaikyti prie naujos tikrovės pasirodė daug stipresnis, nei tikėjosi daugelis stebėtojų.
Kai V.Putinas rugsėjį įsakė pašaukti 300 tūkst. rezervistų, sociologai pastebėjo rekordiškai išaugusią baimę ir nerimą: vyrai nerimavo dėl to, kad eis kariauti, o motinos ir žmonos nerimavo dėl savo vyrų, tėvų ir sūnų.
Vis dėlto per kelis mėnesius baimė sumažėjo, teigė A.Kolesnikovas.
„Propagandinė kampanija buvo sėkminga, nepaisant pradinio žmonių neryžtingumo“, – sakė Kremliaus žiniasklaidos vadovams artimas šaltinis, turėdamas omenyje ankstyvuosius antikarinius protestus, dėl kurių pirmosiomis savaitėmis po invazijos visoje šalyje buvo suimta daugiau kaip 15 tūkst. žmonių.
„Vyriausybei pavyko sutelkti žmones aplink vėliavą. Tai, kaip konfliktas buvo įrėmintas, padėjo žmonėms jį priimti“, – pridūrė šaltinis.
Visa valstybės galia buvo panaudota skleisti ir įtvirtinti žinią, kad karas būtinas dėl pačios Rusijos tapatybės ir išlikimo.
Nacionalinė televizija nuo lengvų pramoginių laidų perėjo prie agresyvių politinių pokalbių laidų.
Tuo tarpu mokykloms nurodyta įtraukti bazinį karinį mokymą ir „patriotines“ pamokas, kuriomis siekiama pateisinti karą Ukrainoje. Valstybinė retorika, įskaitant V.Putino raginimus atsikratyti „padugnių ir išdavikų“, sukėlė eilinių rusų pasmerkimų bangą savo kolegoms ir net draugams.
„Šalis išprotėjo“, – sakė buvęs elitinės internatinės mokyklos netoli Maskvos istorijos mokytojas Aleksejus, neseniai išėjęs iš darbo po nesutarimų su vadovybe dėl naujos „patriotinės“ mokymo programos.
„Turėjau nustoti bendrauti su kolegomis ir draugais. Gyvename skirtingose realybėse“, – sakė jis.
Tačiau nors šimtai tūkstančių rusų nutilo arba pabėgo iš šalies, balsinga karo šalininkų grupė pritarė naujai šalies krypčiai.
Jie taip pat atkreipė dėmesį į didėjančias konflikto išlaidas, tačiau ragina visuomenę labiau įsitraukti į karą, kartu vis dažniau vaizduodami karą kaip pasaulinę kovą su Europa ir JAV.
Kovo viduryje Maskvoje vykusiame „Tarptautinio rusofilų judėjimo“ – Rusijos užsienio reikalų ministerijos remiamos grupės, kurioje gausiai dalyvauja marginalūs Europos aktyvistai ir sąmokslo teorijų šalininkai – atidarymo renginyje nuskambėjo „baisi žinia“.
„Mes matome ne tik neonacizmą, bet ir tiesioginį nacizmą, kuris apima vis daugiau Europos šalių“, – sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Konstantinas Malofejevas, konservatyvusis oligarchas, kuriam JAV 2014 m. taikė sankcijas už „grasinimus Ukrainai ir finansinę paramą Donecko separatistiniam regionui sakė: „Tokios neapykantos nematėme nuo to laiko, kai Rusijos kariai užbaigė karą pergale Berlyne. Mes sustabdėme tą karą, o dabar mes, nugalėtojai, vėl susiduriame su tuo, kad jis prieš mus pakilo iš pragaro.“
Vis dėlto tiesioginių užuominų apie padėtį fronte Ukrainoje buvo nedaug, o konferencijos kuluaruose kai kas kalbėjo apie sunkią Rusijos pažangą ir karo kaštus.
„Dar ne visi šioje šalyje supranta, kiek turėsime sumokėti, kad laimėtume šį karą, – sakė radikalus rusų filosofas ir žymus karo rėmėjas Aleksandras Duginas. – Žmonės mūsų šalyje už savo meilę Rusijai turi sumokėti savo gyvybe. Tai rimta, ir mes nebuvome tam pasiruošę.“
A.Dugino dukra Darja Dugina pernai žuvo per sprogimą automobilyje, kuris galėjo būti nukreiptas prieš jį. V.Putinas kelis kartus kalbėjo apie išpuolį prieš D.Duginą, o jos vardas buvo užrašytas ant informacinio lapo, kurį V.Putinas laikė per neseniai vykusį Saugumo tarybos posėdį, rodo Kremliaus įkeltas vaizdo įrašas.
„Nemanau, kad žmonės šioje šalyje iki galo supranta, kas vyksta po metų“, – pridūrė A.Duginas.
„Žinoma, yra visiškas prezidento palaikymas, bet jis ne iki galo atėjo į visų mūsų žmonių širdis ir sielas... Kai kurie žmonės pabudo, kai kurie – ne. Nepaisant karo metų, viskas vyksta labai lėtai“, – kalbėjo jis.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
