Pastaraisiais metais Kinija kuo puikiausiai pasinaudojo Rusijos karu prieš Ukrainą ir tapo viena iš nedaugelio valstybių išgaunančių naudą iš šio konflikto. Ji laikė save nuosaikia taikdare ir kartu darė didelę įtaką Rusijai. Pekinas buvo ryškiausias ir svarbiausias Maskvos rėmėjas kare, prieš pat 2022 m. vasario mėn. invaziją pažadėjęs neribotą partnerystę su Rusija ir padėjęs palaikyti jos ekonomiką karo metu.
Didėjanti Maskvos priklausomybė nuo Kinijos Pekinui buvo pelninga ir naudinga – ir ši ekonominė priklausomybė greičiausiai tęsis ir gilės.
Kinijos retorinis įsipareigojimas geopolitikoje siekti „daugiapoliškumo“ paskatino daugelį pasaulio pietų šalių likti karo nuošalyje ir nesiryžti susitelkti Ukrainos labui. Po to, kai Kinija pasigyrė, kad sutaikė Iraną ir Saudo Arabiją, dabar ji propaguoja savo „taikos planą“ Ukrainai – visiškai nerealistišką pasiūlymą, kuris tenkina beveik išimtinai Rusijos interesus. Kad ir kokie būtų šio plano trūkumai, jis vis tiek leido Kinijos vadovui Xi Jinpingui pristatyti save kaip diplomatinį tarpininką ir padėti Kinijai dalyvauti galutiniame Ukrainos atstatyme.
Vis dėlto, nepaisant to, kad Kinija, kaip tariama konflikto stebėtoja, įgijo daug naudos, ji gali nenorėti likti nuošalyje neribotą laiką. Nugalėta Rusija neatitinka Kinijos interesų. Kremlius yra svarbiausias Pekino partneris priešinantis JAV vadovaujamai tarptautinei tvarkai. Nepaisant daugybės skirtumų, Kinija ir Rusija suvienijo jėgas, siekdamos sukurti alternatyvią tvarką su savo karo ir taikos taisyklėmis, savo finansų centrais ir daugiašalėmis institucijomis.
„Artėja pokyčiai, kurių nebuvo per 100 metų, – pareiškė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas balandžio mėn. baigiantis vizitui Maskvoje. – Ir mes kartu skatiname šiuos pokyčius.“
Rusijos pažeminimas Ukrainoje pakenktų šiam pasakojimui, o JAV suteiktų daugiau laisvės sutelkti savo jėgas ir išteklius į konkuravimą su Kinija.
Siekdama užkirsti kelią tokiam rezultatui, Kinija gali nuspręsti suteikti Rusijai ne tik ekonominę ir moralinę paramą, bet ir smogiamąją karinę pagalbą. Kinija galėtų tai daryti, siekdama pratęsti karą, užkirsti kelią Rusijos pralaimėjimui arba paspartinti tam tikrą Rusijos pergalę.
Kinijos pagalba galėtų būti slapta, t. y. skirta tam, kad JAV žvalgyba jos nepastebėtų. Iš tiesų Kinija Rusijai tiekia tokias prekes, kaip vadinamieji medžiokliniai šautuvai, kurie gali būti naudojami ir civilinėms, ir karinėms reikmėms, ir tai jau yra tam tikra prasme tarsi slapta parama.
Pekino įsitraukimas gali būti ir atviras. Viešas pranešimas apie ginklų tiekimą reikštų oficialią sąjungą su Rusija, o Kinijos įsitraukimas į karą atvertų naują tarptautinių santykių skyrių, paverčiantį konfliktą Ukrainoje tikrai pasauliniu ir pradedantį kur kas priešiškesnius Kinijos ir Vakarų santykius.
JAV, kuri yra įpratusi atidžiai stebėti Kiniją, smogiamosios pagalbos teikimą Rusijai apibūdino kaip raudoną liniją. Vašingtonas pagrasino griežtomis pasekmėmis (tikriausiai didelėmis ekonominėmis sankcijomis), jei Pekinas peržengs šią ribą.
JAV pareigūnai turėtų ryžtingai ir nuosekliai įspėti savo kolegas iš Kinijos dėl tokių pavojingų veiksmų. Tačiau jie taip pat turėtų pripažinti, kad įbauginti Kiniją nebus lengva nei žodžiais, nei grasinimu tolesnėmis JAV sankcijomis.
Be JAV atsako, Europai tenka svarbus vaidmuo atgrasant Kiniją nuo labiau suderinto įsikišimo į karą. Nepaisant Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pagarbaus vizito į Pekiną balandžio mėn. rezultatų, Kinijos noras turėti prieigą prie Europos ekonomikos tebėra svarbus ES valstybių svertų šaltinis. Net jei Kinija įsitikinusi, kad negali pataisyti santykių su priešiškai nusiteikusiomis Jungtinėmis Valstijomis, ji žino, kad Europoje gali daug ką prarasti.
Norėdami sulaukti sėkmės, europiečiai turės aiškiai parodyti Kinijai, kad bet kokia karinė parama Rusijai sulauks griežto ir vieningo Europos atsako. Jungtinės Valstijos ir Europa turėtų priminti Kinijai, kad jos dalyvavimas kare nesumažins Vakarų paramos Ukrainai. Priešingai, Kinijos dalyvavimas tik paskatins tolesnę Vakarų pagalbą, padidindamas visų išlaidas ir riziką.
Kinijos išskaičiavimai
Kinija turi tris plačius interesus, susijusius su karu Ukrainoje.
Pirmasis – užkirsti kelią Rusijos prezidento Vladimiro Putino žlugimui. Rusija, kuriai vadovauja V.Putinas, Kinijai yra vertinga jėga. Ji yra Kinijos šaltojo karo laikų konkurencijos su Jungtinėmis Valstijomis dalis. Ji teikia pigią energiją ir dideles rinkas Kinijai. Pekinas nenori, kad V.Putiną pakeistų mažiau draugiškas lyderis, ir nenori, kad dėl pralaimėto karo Ukrainoje Rusijoje kiltų vidaus nestabilumas.
Blogiausiu atveju, suskilus Rusijos valstybei, chaosas gali pasiekti Kinijos sienas ir apsunkinti Kinijos galimybes prekiauti su Vidurine Azija, Pietų Kaukazu ir Europa. Nors V.Putinas ir Xi Jinpingas tikriausiai nesutaria dėl to, kaip turėtų baigtis karas Ukrainoje, jie sutaria, kad aiškus Rusijos pralaimėjimas būtų netoleruotinas.
Kinija taip pat supranta, kad karas Ukrainoje turi pasekmių tarptautinei tvarkai. Jei karas baigtųsi Vakarų sąlygomis ir būtų pasiekta aiški Ukrainos pergalė, JAV šį karą įvardytų kaip savo tarptautinės tvarkos, savo taisyklių, galios ir diplomatinės nuovokos triumfą. Tai būtų smūgis Kinijos siekiams sukurti naują pasaulinę tvarką su Kinijos (arba Kinijos ir Rusijos) ypatumais.
Tačiau jei, priešingai, karas užsitęstų ir toliau prisidėtų prie infliacijos ir maisto nesaugumo visame pasaulyje, Kinija galėtų šį konfliktą pateikti kaip įrodymą, kad iki tol egzistavusi JAV vadovaujama tarptautinė tvarka yra nesėkminga. Kinija galėtų teigti, kad į šią aklavietę mus atvedė trisdešimt metų trukusi Amerikos hegemonija, ir tuo pat metu laikyti save atsakinga alternatyvios tarptautinės tvarkos dalyve.
Kalbant dar aiškiau, Kinija džiaugiasi, kad karas tęsiasi, nes dėl to JAV dėmesys ir ištekliai sutelkiami į Europą, o ne į Indostano ir Ramiojo vandenyno regioną.
Trečiasis Kinijos interesas, kuris gali būti ne visiškai suderinamas su antruoju, yra turėti reikšmingą įtaką karo Ukrainoje pasekmėms. Pekinas iš esmės yra patenkintas tuo, kad Rusija, Ukraina ir Vakarai patys save nualina kovose, tačiau jis nori turėti įtakos galutiniam taikos procesui ir pokario Ukrainos ekonominiam kraštovaizdžiui. Kinija iki karo palaikė vis glaudesnius ekonominius santykius su Ukraina ir neabejotinai atliks svarbų vaidmenį pokario Ukrainos atstatymo procese.
Nors Kijevas primygtinai teigia, kad jo rėmėjai kare turėtų būti pagrindiniai naudos gavėjai iš galimybių, kurios atsiras atgaivinus šalį, Ukraina galiausiai gali kreiptis į Pekiną, kad šis padėtų patenkinti didžiulius jos atstatymo poreikius.
Taikos planas, kurį Xi Jinpingas neseniai pasiūlė V.Putinui Maskvoje, kad ir koks netolygus jis būtų, rodo, kad Kinija nori būti ir tarpininkė, ir ekonominė veikėja Ukrainoje. Ji nori būti prie derybų stalo, kad pasibaigus karui galėtų veikti pagal savo ekonominius interesus. Kinija darys viską, ką gali, kad laimėtų taiką.
V. Putino palaikymas
Šių interesų mastas kare užtikrina, kad Kinija neleis, jog įvykiai Ukrainoje klostytųsi taip, kaip jie klostosi. Kitaip tariant, Kinija dės daug pastangų, kad užkirstų kelią JAV sėkmei Ukrainoje. Jei karas Rusijai ir toliau klostysis blogai, Kinija palaikys V.Putiną.
Teigiamai vertinant, Kinija bandys pritaikyti karą prie savo regioninės ir tarptautinės tvarkos vizijos. Viena vertus, ji sieks plėsti komercinius ryšius su Ukraina ir Ukrainos kaimynėmis, kita vertus, plės veiksmų galimybes tokioms galybėms kaip Rusija, kurios nesilaikė Vašingtone nustatytų taisyklių.
Kinija gali įsitvirtinti kare, priimdama rizikingą sprendimą suteikti Rusijai smogiamąją karinę pagalbą. Tokia parama galėtų būti teikiama slaptai.
Jei ši pagalba būtų nepastebėta arba jei ji nebūtų galutinai aptikta, Kinija vis tiek galėtų užsidėti taikdario Ukrainoje mantiją.
Taip apsirengusi ji galėtų įvaryti pleištą tarp Europos ir Jungtinių Valstijų, jei Vašingtonas pasmerktų Pekiną už tai, kad jis aprūpina Rusijos karo pajėgas, ir imtųsi baudžiamųjų priemonių, o Europa atsisakytų pasekti JAV pavyzdžiu. Europos šalys, bijodamos Kinijos ekonominių atsakomųjų veiksmų, galiausiai galėtų palikti Vašingtoną be atsako ir taip suskaldyti transatlantinį aljansą.
Kad ir kokią slaptą paramą, įskaitant dronus, artilerijos sviedinius ir šaudmenis, Kinija suteiktų Rusijai, ji pergalės neatneštų dėl paprastos priežasties – Rusija neturi nuoseklaus kelio į pergalę Ukrainoje. Kinijos pagalba negali ištaisyti Rusijos karinės vadovybės nesėkmių, žemos Rusijos karių moralės ir Kremliaus strateginio mąstymo skurdumo.
Tačiau materialinė Kinijos pagalba gali padėti pratęsti karą, suteikti Rusijai taktinių pranašumų vietoje ir įtikinti nervingą Rusijos elitą, kad Maskva pajėgi tęsti kovą. Kinijos pagalba padidintų Rusijos norą kariauti ilgą karą ir apsaugotų V.Putiną nuo politinio pažeidžiamumo, kurį sukėlė pražūtinga invazija.
Tarkime, kad Kinija žengtų dar vieną žingsnį ir atvirai įsitrauktų į karą Rusijos pusėje, neslėpdama, kad tiekia ginklus Rusijai. Toks drastiškas žingsnis reikštų, kad Kinija meta pirštinę Jungtinėms Valstijoms ir Europai, o Vakarų grasinimus ekonominėmis bausmėmis atmeta kaip nereikšmingus.
Kinijos dalyvavimas kare nepaprastai padidintų Jungtinių Valstijų ir Europos riziką. Rusijos pergalė arba dalinė pergalė su žinoma Kinijos parama padarytų Kiniją svarbia veikėja platesniame Europos saugumo kontekste. Kinijos prisijungimas prie Rusijos pareikalautų didesnių karinių įsipareigojimų Ukrainai iš JAV ir Europos šalių, kurios jau dabar susiduria su karo veiksmų Ukrainoje palaikymo poreikiais.
Atvira parama Rusijai prieštarautų viešiems Kinijos vadovų pareiškimams, padarytiems po to, kai V.Putinas pradėjo invaziją, tačiau toks drąsus žingsnis gali turėti strateginę logiką. Kinijos įsitraukimas į karą būtų prasmingiausias kaip preliminarus dėmesio atitraukimas prieš planuojamą įsiveržimą į Taivaną po kelių mėnesių ar metų.
Ištekliai, kuriuos Vakarų valstybės priverstos naudoti Ukrainoje, yra ištekliai, kurių jos negalėtų iš karto nukreipti Taivano gynybai. Kinijos dalyvavimas Rusijos karo veiksmuose atitrauktų dėmesį nuo Taivano ir nuo Indijos bei Ramiojo vandenyno regiono.
Pagal šį scenarijų mūšio lauko konfigūracija Ukrainoje Pekinui gali būti ne tokia svarbi. Kinija paprasčiausiai tikėtųsi, kad jos dalyvavimas privers Vakarus patirti išlaidų. Tam jai nereikėtų siųsti nė vieno kario į Ukrainą. Pekino pareiškimas apie tiesioginę ir ilgalaikę karinę paramą Rusijai pats savaime būtų permainingas.
Tačiau tai taip pat gali būti pražūtinga Kinijai. Rusija vis tiek gali pralaimėti karą. Iki šiol jos karinė kampanija patyrė vis naujų nesėkmių, o Ukraina kiekviename žingsnyje pranoko lūkesčius. Kadangi visame kare yra Kinijos pirštų atspaudai, Rusijos pralaimėjimas atsilieptų ir jos rėmėjai.
Iš tiesų, panašu, kad šis susirūpinimas paskatino Kiniją likti nuošalyje, nes pareigūnai priėjo išvadą, kad V.Putino kvailumas ir neveiklumas gali nusipelnyti tik simbolinės ir situacinės paramos. Kinijos ambasadorius Europos Sąjungoje Fu Congas neseniai paaiškino, kad Kinijos „beribė“ draugystė su Rusija yra tik simbolinė retorika.
Be to, Kinija gali prarasti tai, ką įgijo dėl karo – privilegijuotą padėtį pasaulyje. Suteikusi Rusijai karinę paramą, Kinija prisijungtų prie tokių paribio valstybių kaip Iranas ir Šiaurės Korėja. Ji pablogintų savo ir taip priešiškus santykius su Vakarais, už kuriuos sumokėtų didelę ekonominę kainą.
Kinija nebegalėtų apsimesti geranoriška tarptautine šalimi pasaulyje, kuris tampa nekontroliuojamas. Kinijos pagalba ne tik reikštų tylų pritarimą daugybei Rusijos išpuolių prieš civilius gyventojus, bet ir sudarytų sąlygas tokiems karo nusikaltimams.
Padėdamas kariauti prieš šalį, kuri nepadarė nieko, kad išprovokuotų Kiniją, ir su kuria Kinija kadaise palaikė gerus santykius, Xi Jinpingas sukurtų bjaurų precedentą ir įvarytų baimės tolimesnėse nuo Ukrainos šalyse. Siekdamas pakenkti Vakarams, jis dar labiau apsunkintų Kinijos vadovaujamos tarptautinės tvarkos kūrimą.
Europos koziris
Kad ir kokia būtų Kinijos įsitraukimo į karą rizika, Xi Jinpingas nebus įtikinėjamas niekuo, kuo jis dar pats netiki kalbant apie Rusiją ir Ukrainą. Vakarų retorika neatitrauks Kinijos nuo jos trijų pagrindinių interesų šiame kare, o Xi Jinpingas gerai žino, kad jam gresia sankcijos, jei jis peržengs Vakarų raudonąsias linijas ir suteiks Rusijai smogiamąją pagalbą.
JAV ir Europos pareigūnai vis dar turi kartu perduoti šią žinią, pabrėždami, kad Jungtinės Valstijos ir Europa parengs visapusišką Vakarų atsaką į bet kokį Kinijos įsitraukimą į karą. Kartu su panašiai mąstančiais partneriais Indostane jie sudarys vieningą frontą.
Ypač europiečiai turi pranešti Kinijai, kad jų nepritarimas bet kokiam Kinijos vykdomam smogiamųjų ginklų tiekimui Rusijai yra iš esmės europietiška pozicija, o ne tik iš JAV perimtų vyriausybių retorika. Reikėtų pakartotinai pabrėžti, kad karas Ukrainoje europiečiams turi egzistencinę reikšmę, o Kinijos intervencijos stabdymas yra esminis Europos interesas.
Įsitraukusi į konfliktą Kinija prarastų Europą. Savo ruožtu JAV pareigūnai turi įtikinti Pekiną Jungtinių Valstijų kantrybe ir tvirtu pasiryžimu remti Ukrainos karo veiksmus. Parodžius šį tvirtumą ir atsidavimą Ukrainai, Pekinas turėtų aiškiau suvokti karo eskalavimo pavojus.
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.
