„Didžiosios pergalės“ kultas Rusijoje: paneigė 5 garsiausius Kremliaus propagandos mitus

Gegužės 9-osios – pergalės Antrajame pasauliniame kare dienos – minėjimą padariusi svarbiausia patriotine švente Kremliaus propaganda šiais metais bandė nubrėžti paralelę tarp kovos su fašizmu ir dabartinių Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje.

 V. Putinas.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
 V. Putinas.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>Sipa Press/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>Sipa Press/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
V. Putinas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
Pergalės dienos paradas Maskvoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
V. Putinas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karo Ukrainoje fone aktyviai siekiama sukurti naują ideologiją jaunajai rusų kartai.<br>AP/„Scanpix“ nuotr.
Karo Ukrainoje fone aktyviai siekiama sukurti naują ideologiją jaunajai rusų kartai.<br>AP/„Scanpix“ nuotr.
Karo Ukrainoje fone aktyviai siekiama sukurti naują ideologiją jaunajai rusų kartai.<br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
Karo Ukrainoje fone aktyviai siekiama sukurti naują ideologiją jaunajai rusų kartai.<br>AFP/„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (28)

Lrytas.lt

May 13, 2023, 12:56 PM

Parade Raudonojoje aikštėje Vladimiras Putinas beveik visą savo kalbą skyrė situacijai Ukrainoje. Ten penkioliktą mėnesį tęsiantis karui, kurį pats Rusijos prezidentas ir pradėjo, jis pareiškė, kad neva vyksta karas prieš Rusiją, o Ukraina yra Vakarų įkaitė.

„Mūšiai, lemiantys mūsų Tėvynės likimą, visada tapdavo šventi, mes didžiuojamės specialiosios karinės operacijos dalyviais (taip Rusijoje nurodyta oficialiai vadinti karą Ukrainoje. – Red.), šiuo metu nėra svarbesnio dalyko už jūsų kovinį darbą, – tokiais žodžiais V.Putinas stengėsi prilyginti Antrąjį pasaulinį karą dabartinei agresijai Ukrainoje. – Šiandien civilizacija vėl yra lemiamame, lūžio, taške, prieš mūsų Tėvynę vėl vyksta tikras karas.

Tačiau mes davėme atkirtį tarptautiniam terorizmui, apginsime Donbaso gyventojus, užtikrinsime savo saugumą.“

Pats V.Putinas ir Rusijos propaganda itin pučia mitus apie Antrąjį pasaulinį karą mėgindami pateikti pernai vasarį prasidėjusią agresiją kaip Ukrainos „denacifikavimą“.

„Didžiosios pergalės“ kultas ir iškreiptas Rusijos (tada – Sovietų Sąjungos) vaidmens Antrajame pasauliniame kare pateikimas tapo viena svarbiausių sudėtinių dalių V.Putinui rengiantis pulti Ukrainą.

Dar prieš dešimtmetį V.Putinas paragino Rusijos istorikus parengti naują istorijos mokymo programą, kurioje nebūtų „vidinių prieštaravimų ir dviprasmybių“.

„Sukurta revizionistinė istorijos versija apėmė bandymus reabilituoti asmeninę Josifo Stalino reputaciją ir propaguoti teigiamus sovietmečio aspektus, kartu pabrėžiant SSRS vaidmenį nugalint nacistinę Vokietiją“, – pernai balandį rašė „Atlantic Council“ ekspertas Dougas Klainas komentuodamas V.Putino siekius sukurti naują ideologiją jaunajai rusų kartai karo su Ukraina fone.

Praėjus dviem mėnesiams po plataus masto įsiveržimo į Ukrainą pradžios Rusijoje buvo patvirtintas įstatymo projektas, numatantis baudas tiems, kurie išdrįsta sieti dviejų totalitarinių režimų – sovietų ir nacių – vadovybės (taip pat ir šių valstybių kariškių) tikslus, sprendimus bei veiksmus karo metais.

Pirmiausia draudžiama abejoti „lemiamu sovietų liaudies vaidmeniu nugalint nacistinę Vokietiją, taip pat humanitarine SSRS misija išlaisvinant Europos valstybes“.

Tokios tezės įstatymiškai įteisina kelis populiariausius mitus apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriuos Rusija skleidžia jau daugelį metų. Portalas nv.ua paneigė penkias garsiausias rusų propagandos klastotes apie Antrąjį pasaulinį karą.

Vokietijos ir SSRS karas turi būti vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu

Rusijos propaganda visur vartoja terminą „Didysis Tėvynės karas“ apibrėždama Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo laikotarpį (1941–1945 m.) Antrojo pasaulinio karo metu (1939–1945 m.).

Tačiau terminas „Didysis Tėvynės karas“ tėra ideologinė klišė, kuri sovietinėje, o vėliau ir Rusijos istorijoje turėjo kelis tikslus.

Pirmasis – pabrėžti visos sovietų liaudies karą prieš hitlerinę kariuomenę.

„Tiesą sakant, toks vieningas ryžtas yra perdėtas.

Daugeliui SSRS priklausiusių respublikų, įskaitant Ukrainą, tai ne visada buvo karas už savo tėvynę. Ukraina prieš Antrojo pasaulinio karo įvykius išgyveno represijų dešimtmetį – Holodomorą, Didįjį terorą, kurių metu stalininis režimas išnaikino milijonus žmonių.

Daugelis prasidėjusį karą priėmė kaip galimybę išsivaduoti iš stalinizmo. 5,75 mln. Raudonosios armijos karių ir karininkų pasidavimas į nelaisvę taip pat parodė: šimtai tūkstančių sovietų piliečių nebuvo pasiruošę kovoti už Josifą Staliną ir nelaikė karo savo Tėvynės karu“, – teigia Ukrainos nacionalinės atminties institutas.

Antrasis tikslas – užtušuoti SSRS ir nacistinės Vokietijos bendradarbiavimo faktus.

Nuo 1939 m. šios šalys buvo sąjungininkės ir tuo laiku komunistinė propaganda nuolat skelbdavo apie jų „draugystę“. Molotovo-Ribbentropo paktas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d., garantavo abipusį SSRS ir Vokietijos neutralumą, tačiau jo slaptajame protokole buvo nurodyta, kaip Sovietų Sąjunga ir Trečiasis Reichas susitarė padalyti nemažai Europos į įtakos zonas.

Kai 1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija kirto rytinę Lenkijos sieną, tai buvo faktinis SSRS įstojimas į Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos pusėje.

„Todėl Tėvynės karo koncepcijos prireikė ankstesnio bendradarbiavimo tarp dviejų totalitarinių režimų faktams pridengti“, – pabrėžia Ukrainos nacionalinės atminties institutas.

Trečiasis tikslas – privatizuoti pergalę Antrajame pasauliniame kare.

Naudodama Didžiojo Tėvynės karo pavadinimą Sovietų Sąjunga siekė būti vienintele nugalėtoja kare su naciais. Vėliau šį norą paveldėjo Rusija. Bet patį pavadinimą „Tėvynės karas“ SSRS pasiskolino iš carinės Rusijos – taip vadinosi pergalingas 1812 m. karas su Napoleono armija.

Šiuolaikinė Rusija mitą apie Didįjį Tėvynės karą naudoja dar ir įtakai posovietinėms šalims išlaikyti. Tai pademonstravo ir šių metų paradas: V.Putino kalbos Raudonojoje aikštėje klausėsi septynių buvusios SSRS respublikų vadovai – Armėnijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Turkmėnistano ir Uzbekistano.

SSRS išlaisvino Europos šalis

Šis mitas apie SSRS, tariamai išlaisvinusią pavergtas tautas,

iš tikrųjų buvo puoselėjamas siekiant pateisinti pokarinį sovietų buvimą daugelyje Europos šalių.

Kadangi 1944 metais Raudonoji armija peržengė vakarines Sovietų Sąjungos sienas, nacių išvarymas iš kitų žemyno valstybių pastarosioms nesuteikė tikros laisvės – patys išvaduotojai tapo okupantais.

Taip 1944 m. po puolimo operacijos Baltijos šalyse SSRS antrą kartą okupavo Estiją, Latviją ir Lietuvą. Pirmą kartą jos buvo aneksuotos 1940 m. – jėga paverstos sovietinėmis respublikomis, įtraukiant į SSRS.

Be to, Lenkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje buvo sukurtos marionetinės komunistinės vyriausybės, o tai leido SSRS po Antrojo pasaulinio karo suformuoti Kremliaus kontroliuojamą „socialistinį lagerį“ ir dešimtmečiams įtvirtinti savo įtaką regione.

Vėliau daugelio buvusių „socialistinio lagerio“ šalių ir SSRS respublikų valdžiai teko paneiginėti mitologizuotus šiuolaikinės Rusijos teiginius.

„Prieštaraujame istoriškai nepatikimiems Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimams, kad Estiją tariamai išlaisvino sovietų kariuomenė.

Estijos Respublika nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare ir buvo okupuota tiek nacistinės Vokietijos, tiek Sovietų Rusijos. Vadinamasis išvadavimas buvo okupacija, trukusi apie 50 metų“, – 2019 m. rugsėjo 23 d. pabrėžė Estijos užsienio reikalų ministerija.

Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, turi monopolinę teisę į „Didžiąją pergalę“ prieš nacizmą

Šio mito, kurį Rusija jau seniai aktyviai naudoja savo politinėje propagandoje, pavojų pasauliui dar 2020-aisiais bandė perteikti tuometis Ukrainos ambasadorius JAV Volodymyras Jelčenka.

„Rusijos bandymai monopolizuoti sovietų patirtį Antrajame pasauliniame kare reiškia Vakarų sąjungininkų indėlio sumenkinimą. Nors Vidurio ir Rytų Europos tautos neabejotinai nešė didžiausią karo naštą, Adolfo Hitlerio pralaimėjimas buvo įmanomas tiktai dėl visų šalių sąjungininkių narsumo ir istorinės aukos. Tai ypač pasakytina apie JAV ir Didžiąją Britaniją“, – pabrėžė V.Jelčenka.

Tiesą sakant, Rusija buvo tiktai viena iš daugelio sovietinių respublikų, sumokėjusių didžiulę kainą siekiant nacistinės Vokietijos pralaimėjimo. Kartu reikia prisiminti, kad tik nedidelė dalis šiuolaikinės Rusijos teritorijos Antrojo pasaulinio karo metais buvo okupuota vokiečių kariuomenės, o Ukraina ir kitos pafrontės SSRS respublikos išgyveno visa apimančios okupacijos metus ir dar 1939 m. atsidūrė konflikto epicentre.

Būtent Ukrainai buvo lemta tapti įnirtingiausių mūšių arena, nes karas per visą jos teritoriją nusirito du kartus: vokiečių puolimo metu, o vėliau ir traukiantis nacių pajėgoms, įskaitant armijų grupę „Pietūs“.

Kukliausiais skaičiavimais, žuvo nuo 8 mln. iki 10 mln. ukrainiečių (bendri kariškių ir civilių nuostoliai). Ukraina ir Baltarusija prarado proporcingai daugiau savo ikikarinių gyventojų nei Sovietų Rusija.

Tuo pat metu Ukrainos indėlis į pergalę buvo atitinkamai reikšmingas. Daugiau nei 7 mln. ukrainiečių kovėsi Raudonosios armijos sudėtyje, dar šimtai tūkstančių – kitų sąjungininkų pajėgose. Pavyzdžiui, Lenkijos armijoje buvo 120 tūkst. ukrainiečių, JAV – 80 tūkst., Didžiosios Britanijos – 45 tūkst. Dar apie 100 tūkst. žmonių priklausė išsivadavimo judėjimui pačioje Ukrainoje.

„Nė viena šalis negali pretenduoti į išskirtinį vaidmenį pergalėje prieš nacizmą.

Pergalė – dešimčių valstybių ir šimtų tautų titaniškų pastangų rezultatas“, – pažymėjo Ukrainos istorikas Dmitrijus Gainetdinovas.

Pasak jo, karas Ukrainai tapo baisia katastrofa ir tikra tragedija: „Mūsų teritorijoje vyko vieni nuožmiausių karo mūšių, Ukraina patyrė milžiniškus žmonių nuostolius ir žalą miestams, kaimams, pramonei, žemės ūkiui. O ir savo žiaurumu vokiečių okupacija Ukrainoje negali lygintis su Prancūzijos ar kitų Vakarų Europos valstybių okupacija.“

Prieš dvejus metus D.Gainetdinovas tiksliai prognozavo ateitį: „Tai, ką Rusijos propaganda bando vaizduoti kaip „Rusijos šlovę“, daugeliu atžvilgių buvo Ukrainos karas.

Dabar Rusijos valdžia, prisidengdama laimėtojo autoritetu ir vykdydama agresiją prieš kitas valstybes, elgiasi kaip Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių šalių sukurtos tarptautinių santykių sistemos griovėja.

Ir šiame kontekste Rusijos elgesys tarptautinėje arenoje labiau primena nacistinę Vokietiją praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, prieš pat pasaulinį konfliktą.“

J.Stalinas ir A.Hitleris nebuvo sąjungininkai, Molotovo-Ribbentropo paktas buvo priverstinis ir suteikė SSRS laiko pasirengti karui

Rusijos užsienio reikalų ministerija ir kiti politikai nuolat primygtinai kartoja tokius teiginius, pažymėdami, kad Molotovo-Ribbentropo paktas buvo priverstinis diplomatinis SSRS žingsnis, dėl kurio karas neva „prasidėjo SSRS strategiškai palankesnėse vietovėse, sovietinių respublikų gyventojai nacių terorą patyrė dvejais metais vėliau ir taip buvo išgelbėta šimtai tūkstančių gyvybių“.

Tačiau toks aiškinimas absoliučiai iškreipia tikrovę, o faktai, kad nuo „nepuolimo pakto“ pasirašymo 1939 m. rugpjūtį iki 1941 m. birželio, kai Vokietija užpuolė SSRS, šios dvi šalys veikė kaip artimos sąjungininkės, yra nedviprasmiškai patvirtinti.

Molotovo-Ribbentropo pakto slaptasis protokolas numatė SSRS ir nacistinės Vokietijos įtakos sferų Rytų Europoje padalijimą „teritorinės ir politinės pertvarkos“ atveju. Berlynas pretendavo į Lietuvą ir Lenkijos vakarinę dalį, o Maskva gviešėsi Latvijos, Estijos, Suomijos, Rytų Lenkijos ir Rumunijai priklausiusios Besarabijos.

Nuo pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų – Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1-ąją – sovietai rėmė nacistinę Vokietiją.

Šią dieną SSRS leido Vokietijai naudotis radijo stotimi Minske, kuri tarnavo kaip radijo švyturys nukreipiant vokiečių bombonešius į Lenkijos miestus.

Rugsėjo 17-ąją J.Stalinas pranešė Vokietijos ambasadoriui, kad Raudonoji armija pradeda Lenkijos okupaciją. Tą pačią dieną sovietų kariuomenė užėmė Ternopilį ir Rivnę, kitą dieną – Kolomyją, Stanislavą (dabar Ivano Frankivskas) ir Lucką. Taip Raudonoji armija atėmė iš Lenkijos paskutinę galimybę pasipriešinti Vokietijai, nes Vakarų Ukraina ir Baltarusija buvo lenkų gynybos užnugario rajonai.

1939 m. rugsėjo 18 d. išleistame Vokietijos ir SSRS komunikate taip pat nėra jokių dviprasmybių. Jame pažymima, kad sovietų ir vokiečių kariuomenės veiksmai Lenkijoje „neturi jokio tikslo, kuris kirstųsi su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos interesais ir prieštarautų nepuolimo pakto dvasiai ir raidei“.

Kitame komunikate rugsėjo 22 d. tarp dviejų valstybių jau buvo nustatyta demarkacinė linija. O 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietija pasirašė Draugystės ir sienos sutartį. Taigi abu agresoriai viešai skelbė, kad tarp jų nėra prieštaravimų Lenkijos atžvilgiu.

Buvo derinamas Vokietijos ir SSRS kariuomenių judėjimas Lenkijoje. Gavusi pranešimą, kad Raudonoji armija kirto sieną, vokiečių vadovybė įsakė savo daliniams sustoti ties linija Skolė–Lvovas–Voluinės Vladimiras–Brestas–Bialystokas.

Rugsėjo 20 d. A.Hitleris įsakė savo pajėgoms nutraukti kovos veiksmus su lenkais ir trauktis į vakarus už demarkacinės linijos, nustatytos 1939 m. rugpjūtį.

Vermachtas traukėsi ir užkariautas teritorijas atidavinėjo Raudonajai armijai. Rugsėjo pabaigoje šalys susitarė pakeisti demarkacijos liniją. Dabar jau sovietų kariuomenė traukėsi į rytus už jos. Tai buvo labai sudėtingi manevrai. Pavyzdžiui, Lvovo ir Bresto apgultį pradėjo vokiečiai, bet vėliau atsitraukė, o darbus užbaigė jau Raudonoji armija.

SSRS ir nacistinė Vokietija netgi rengė bendrus paradus. 1939 m. rugsėjo 22 d. ceremonijoje perduodant Brestą į sovietų rankas dalyvavo vermachto motorizuotojo korpuso daliniai, vadovaujami generolo Heinzo Guderiano, ir Raudonosios armijos tankų brigada su aukšto rango sovietų karvedžiu Semionu Krivošeinu priešakyje.

Pasitaikė vokiečių ir sovietų dalinių sąveikos mūšiuose prieš Lenkijos pajėgas. Pavyzdžiui, 1939 m. rugsėjo 24 dieną sovietų ir vokiečių kariai įvykdė bendrą operaciją siekdami apsupti lenkų junginius prie Zamostės. Rugsėjo 26–28 d. Žuravinecų apylinkėse šie sąjungininkai sumušė kelis Lenkijos kavalerijos pulkus, kurie traukėsi į Vengriją.

Rugsėjo 27 d. sovietų maršalas Semionas Timošenka pranešė apie kartu su vokiečiais sutriuškintą lenkų grupę.

Georgijus Žukovas – „Pergalės maršalas“

Šis mitas yra toks populiarus Rusijoje, kad Ukrainos nacionalinės atminties institutas netgi sukūrė atskirą siužetą norėdamas nuimti sovietų karvedžio aureolę ir prisiminti tikrąją jo pergalių kainą.

G.Žukovas, kurio asmenybės kultas puoselėjamas šiuolaikinėje Rusijoje, sovietų ir nacių karo pradžioje buvo SSRS generalinio štabo viršininkas, todėl jam buvo pavesta organizuoti gynybą ir duoti atkirtį A.Hitlerio armijai. Bet vokiečiai veržėsi pirmyn stulbinamu tempu.

„1942 m. G.Žukovas vadovavo Vakarų frontui. „Pergalės maršalas“ nuolat rengė puolimus, kurie baigdavosi pralaimėjimais. Bendri nuostoliai vien per Rževo-Viazmos operaciją sudarė 777 tūkst. žmonių. Neregėtas aukų skaičius nesustabdydavo G.Žukovo, todėl eiliniai kariai jį greit ėmė pravardžiuoti Katafalku ar Mėsininku“, – sakė Ukrainos istorikas Rostislavas Piliavcevas.

Taip pat žinoma, kad sprendimas Berlyno užėmimą patikėti būtent G.Žukovui buvo politinis. 1944 m. lapkritį jis buvo paskirtas 1-ojo Baltarusijos fronto vadu. Jam iki tol sėkmingai vadovavo Konstantinas Rokosovskis – lenkų kilmės sovietų karvedys, pasižymėjęs taktiniu talentu, pagarba ir žmogišku požiūriu į savo pavaldinius. Jo daliniai galėjo užimti Berlyną, bet J.Stalinas nusprendė kitaip.

„Aš pats nelaimingiausias Sovietų Sąjungos maršalas, – vėliau ironiškai prisimindavo K.Rokosovskis. – Rusijoje mane laikė lenku, o Lenkijoje – rusu.

Aš turėjau imti Berlyną, buvau arčiausiai. Bet Stalinas paskambino ir sako: „Berlyną ims Žukovas.“ Aš paklausiau: „Drauge Stalinai, už ką tokia nemalonė?“ Stalinas atsakė: „Tai ne nemalonė, tai politika.“ Ir padėjo ragelį.“

Po karo G.Žukovas tapo sovietų okupacinės zonos Vokietijoje komendantu, bet netrukus dėl karo nusikaltimų ir plėšikavimų buvo nušalintas nuo šių pareigų.

Maršalas G.Žukovas dalyvavo ir kituose nusikaltimuose – 1954 m. Tocko poligone Rusijoje jis vadovavo 45 tūkst. žmonių karinėms pratyboms, kur buvo susprogdinta atominė bomba siekiant ištirti armijos galimybes branduoliniame kare.

Dėl slaptumo niekas iki šiol nežino, kiek karių tada žuvo ar nukentėjo nežmoniško eksperimento metu.

1957 m. „už klaidas“ G.Žukovas buvo atleistas iš SSRS gynybos ministro pareigų.

Kai „klaidos“ buvo pamirštos, sovietinė sistema maršalą pavertė totalitarinės propagandos įrankiu ir šviesia etikete.

„Už pergalę prieš nacizmą esame skolingi milijonams kareivių ir karininkų, iš kurių šimtai tūkstančių guli bevardžiuose kapuose. Tokiomis sąlygomis negali būti nė vieno „pergalės maršalo“ ir vargu ar etiška pergalę Antrajame pasauliniame kare sieti su kokiu nors atskiru vardu“, – pabrėžė Ukrainos nacionalinės atminties instituto ekspertai.

Parengta pagal „Nv.ua“ inf.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar Lietuvos ekonomika kyla iš duobės?