Gimė jis 1975 m. Gardine, ten gyveno ir mokėsi, baigė valstybinį universitetą, užsiėmė moksline veikla, po aspirantūros tapo filosofijos mokslų daktaru, profesoriumi, universiteto prorektoriumi. Įdomi disertacijos tema: „Rytų slavų civilizacija kaip šiuolaikinių globalių transformacijų subjektas“.
Nuo 2019 m. O.Romanovas – Baltarusijos Respublikos Nacionalinio susirinkimo, paprasčiau – lukašenkinio parlamento, narys.
Regis, kas čia nauja ar neįprasta Rusijos ir Baltarusijos režimų kontekste – kuriamos valdžios partijos, palaikančios tuos pačius valstybių vadovus, tikintis, kad, šiems pasitraukus dėl įvairių priežasčių (tarp jų – dėl sveikatos), bus surastas adekvatus pakaitalas.
Šiek tiek daugiau kaip prieš dvejus metus naujoji baltarusių karta užtvindė Minską ne tik tikėdamasi priversti paskutinį Europos diktatorių (taip net iki šiol Vakarų žiniasklaidos vadinamas) „susirinkti meškeres“ ir geriausiu atveju bėgti iš šalies, bet ir pradėti laisvos Baltarusijos istoriją. Nepasisekė. Jauni simpatingi revoliucionieriai vienu smūgiu neišvijo diktatoriaus, susiskaldė tarpusavyje – vieni pateko už grotų, antri išvyko į kitas valstybes, treti nutarė nebetęsti kovos. Nieko nauja.
Maištininkus išvaikęs, užkimšęs jais izoliatorius A.Lukašenka jautėsi nugalėtojas, bet įžvalgesni pastebėjo ir nerimo ženklų.
Periodiškai ožiavęsis dėl iš Rusijos tiekiamos naftos kainų, A.Lukašenka vėl prigludo prie V.Putino peties. Kraštutiniu atveju pagalbos tik iš ten ir tegalėjo tikėtis. Maskvos propagandininkai būriais pradėjo lankytis Minske, patardami kurti kažką panašaus į „Vieningą Rusiją“. „Belaja Rus“ toks bandymas ir yra.
Jeigu ne Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, prolukašenkinė partija būtų įsteigta anksčiau.
Pastarosiomis dienomis išgirdome ir apie A.Lukašenkos sveikatos problemas.
Neatrodo, jog tai vaidyba, ką įtaria kai kurie apžvalgininkai Ukrainoje, spėdami, esą „batka“ stengiasi išvengti sprendimų dėl tiesioginio Baltarusijos įsitraukimo į karą. Pagaliau netrukus pamatysime, kaip yra iš tikrųjų.
Nors ką reiškia dalyvauti kare tiesiogiai? Baltarusijos teritorija yra atvira Rusijos karinei dislokacijai ir tranzitui. Bus atgabenta ir Rusijos strateginė ginkluotė.
Vis dėlto joks politikas nėra amžinas. Tačiau ir be A.Lukašenkos, nesvarbu, kada tai įvyktų, esama jo aplinka, juo labiau Maskva, norėtų ir toliau išlaikyti režimą. Galbūt su menkais pakeitimais. Tarp jų – demokratijos imitacija.
„Belaja Rus“ tokiam vaidmeniui tiks.
Pasidomėjau šios partijos idėjomis. Rusijos vieta teiginių rinkinyje – lukašenkinė, bet neišryškinta. Akivaizdi euroskeptinė kryptis. Negailima dėmesio nacionalinei kalbai, kultūrai, tradicijoms. Mišrainė su rusų. Daug kalbama apie patriotizmą, tačiau be aiškaus turinio.
Baltarusijos „pavasario“ politikai tikriausiai dar ne kartą įvertins naująją partiją, bet patiems gyvenant kitose šalyse ir susiskaidžius tarpusavyje bus nelengva prieš ją susivienyti. Daug kas priklausys nuo karo Ukrainoje pabaigos. Didžiausias šansas Baltarusijai pasukti keliu, kuriuo buvo pasiryžusi eiti prieš dvejus metus, – Rusijos pralaimėjimas.
Bet tai, kaip tradiciškai suprantamas šis žodis, neįvyks. Kaip nebus ir Rusijos pergalės. Greičiausiai bus kažkas panašaus į lygiąsias – nelygu, kaip tai bus pavadinta.
Simboliška, nors iš esmės dar nieko nelemianti pastarųjų dienų situacija su rusiškomis viršgarsinėmis raketomis „Kinžal“ ir amerikietiška oro gynybos sistema „Patriot“. Rusijos išgirtos raketos numušamos, kita vertus, ir „Patriot“ pažeidžiama. Ar taip gali būti ir kopiant modernios ginkluotės laipteliais aukštyn?
Žiniasklaidoje, kurios dėmesys Ukrainai yra kelis kartus didesnis nei bet kuriam (tarp jų ir labai kruvinam) konfliktui kitose pasaulio vietose, karo reikalų ekspertai vieningai teigia, jog esminių pokyčių fronte reikia tikėtis iki rudens. Nepavykus Ukrainai pradėti pergalingo žygio laisvinant okupuotas teritorijas prognozuojama priverstinai rekomenduojama derybų su Rusija pradžia.
Neatmestina, jog A.Lukašenka, jei tik leis sveikata, vėl pasisiūlytų, kaip ir anksčiau, būti tarpininku, nors šiuo metu tokio vaidmens aktyviai imasi Kinija.
Beje, su Rusijai iš esmės priimtinais pasiūlymais. Rugsėjo mėnesį vyks G20 susitikimas. „The New York Times“ šį susitikimą mato kaip galimą derybų tarp Kijevo ir Maskvos aikštelę.
Kiti metai – pagal skambesį vos ne totaliniai rinkimų metai. Dveji pagrindiniai – JAV ir Rusijoje.
J.Bidenas jau paskelbė kandidatuosiąs dar kartą. Be didelių pastangų galime įsivaizduoti, kaip atrodys rinkimų kampanija.
Rusijoje apie artėjančius prezidento rinkimus savo šalyje – kol kas tyla. Girdime tik intriguojančius spėliojimus apie viešai nematomus politinius mūšius Kremliuje. Matant ir girdint patį V.Putiną, neatrodo, jog tai antrininkas ar nesveikas pilietis. A.Lukašenka gali inicijuoti išankstinius rinkimus Baltarusijoje. „Belaja Rus“ partijos pasirodymas nėra atsitiktinis.
Dar bus ir prezidento rinkimai Lietuvoje. Apsimetus turistu, atrodytų, jo pagrindinė Lietuvos problema yra J.Šiugždinienė.
Man regis, jog tas, kas ypač stengiasi, kad J.Šiugždinienė būtų „superproblema“, ir yra dar vienas būsimas kandidatas į Lietuvos vadovus.
