„FuMi Caffe“ pavadinta kavinė balandžio mėnesį atidaryta šalia metro Darbo didvyrių stoties – tos pačios, kurioje prieš metus F.Tsuchiko tris mėnesius ir buvo apsistojęs.
Ši stotis – paskutinė metro linijoje, einančioje į didžiausią Charkovo Saltovkos mikrorajoną. Jame iki karo gyveno 400 tūkstančių žmonių, kai visame mieste – beveik 1,5 mln.
Atvykėlis nustebino
Charkovo šiaurinėje dalyje išsidėsčiusi Saltovka yra arčiausiai Rusijos sienos – iki jos vos 25 kilometrai.
Šią vietovę okupantai intensyviausiai apšaudė, todėl dauguma vietinių karo pradžioje išsibėgiojo, tik maža dalis liko gyventi namų rūsiuose ir metro.
Darbo didvyrių stoties požemiuose pirmąsias dvi karo savaites slėpėsi apie 3,5 tūkst. žmonių, apie pusę jų ten pasiliko 9 mėnesius.
Trečią Rusijos agresijos mėnesį metro įsikūrė ir F.Tsuchiko.
Dabartinė „FuMi Caffe“ direktorė Nataša prisiminė: „Aš tuo metu savo iniciatyva vadovavau stotyje gyvenusių žmonių maitinimui.
Į priėjusio žemo, lieso seneliuko iš Japonijos klausimą, kuo jis gali padėti, rimtai nesureagavau, nes mums tuomet daug kas siūlė pagalbą, bet mažai kas tesėjo pažadus.“
46-erių moteris, kurios vyras Igoris dabar kovoja Bachmuto fronte, iki karo dirbo šalia metro stoties esančioje šašlykinėje.
Prasidėjus bombardavimams Nataša su šeima apsigyveno požemyje ir nusprendė organizuoti bendrą maitinimą.
Ji tapo metro virtuvės vadove, o sūnus su vyru buvo atsakingi už humanitarinės pagalbos priėmimą ir paskirstymą.
Ukrainietės nuostabai, F.Tsuchiko savo pažadą įvykdė su kaupu: po kelių dienų atvežė didelius maišus jos prašytų higienos ir švaros reikmenų bei raminamųjų ir kraujospūdį mažinančių vaistų. Japonas paklausė, ko dar reikia.
F.Tsuchiko nesibaidė jokios veiklos – padėjo gaminti ir dalyti maistą, plovė grindis. Metro požemiuose užsienietis gyveno visą pusmetį. Jis teigė, kad, užuot mokėjęs viešbučiui, tuos pinigus išleis pagalbai kitiems.
„Jis visiškai nesirūpina savimi. Žiemą vaikščiojo suplyšusiais batais ir nenorėjo, kad nupirktume naujus, – sakė, jog pinigai labiau reikalingi kitiems“, – pasakojo Nataša. Tuo pat metu F.Tsuchiko kavinės darbuotojus stebina savo gyvybingumu: imasi bet kokių darbų, su visais sveikinasi, nuolat šypsosi, vaikus apdalija saldumynais.
Padeda vargstantiems
Nors F.Tsuchiko pagal japonų paprotį žemai nusilenkia ne tik „FuMi Caffe“ lankytojams, bet ir darbuotojams, jis reiklus dėl pareigingumo, punktualumo, švaros ir nuolat primena rodyti pagarbą klientams.
Be to, japoną labai nervina, kad įvairūs formalumai Ukrainoje sprendžiami ilgai ir dažnai atmestinai, – jis įpratęs, jog sprendmai priimami greitai ir kruopščiai.
Tris valandas kasdien dirbanti kavinė atidaroma pusiaudienį, tačiau lankytojai į eilę stoja jau 8 val. ryto.
Mano apsilankymo metu dalis „FuMi Caffe“ klientų panėšėjo į ilgamečius benamius, tačiau iš tiesų dauguma buvo vargingi įvairaus amžiaus žmonės.
Užkalbinti pensininkai sakė, kad pinigus atiduoda vaikams arba išleidžia vaistams, nes per karą pablogėjo sveikata.
Jaunesni teigė praradę darbą, nes įmonės užsidarė ar išsikėlė į kitą miestą. Bet visi jie nepaprastai dėkojo F.Tsuchiko už paramą.
Charkovo miesto vadovai padovanojo kavinei šaldytuvų ir maisto produktų, pastarųjų neretai atveža ir vietos verslininkai, ūkininkai.
Vis dėlto 90 proc. kavinės išlaikymo lėšų suaukoja Japonijos gyventojai, iš žiniasklaidos sužinoję apie tautiečio poelgį ir nusprendę jį paremti. F.Tsuchiko savo „Facebook“ paskyroje kasdien rašo apie kavinės veiklą, dėkoja ir vardija rėmėjus, jų pavardes iškabina ir kavinėje.
„Aš nusprendžiau, kad čia liksiu gyventi iki pat mirties, nes žinau, kad po karo čia kils ne mažiau, o gal netgi ir daugiau problemų ir vargingiems žmonėms mano paramos reikės“, – kalbėjo F.Tsuchiko.
Nemokamos kavinės idėją jis pasiskolino iš vieno savo bičiulio, kuris Japonijos Kioto mieste savo restorane sekmadieniais nemokamai maitina daugiavaikes šeimas.
Keliauti skatino istorija
Paklaustas, kaip karo metu atsidūrė Ukrainoje, japonas papasakojo, kad tuo metu keliavo po Lenkiją, kur buvo atvykęs norėdamas apžiūrėti nacių įkurtas koncentracijos stovyklas.
F.Tsuchiko labai domisi Antrojo pasaulinio karo įvykiais, iki pensijos istoriją dėstė Tokijo universitete.
Prieš tai japonas lankėsi ir Ukrainoje – apžiūrėjo Černobylio atominę elektrinę. Rusijai užpuolus Ukrainą F.Tsuchiko Varšuvos centrinėje geležinkelio stotyje pamatė tūkstančius pabėgėlių ir pradėjo juos kalbinti, vaikams pirko žaislus ir saldumynus, nes norėjo, kad jie užsimirštų ir mažiau galvotų apie karą.
Po kiek laiko F.Tsuchiko vėl nuvažiavo į Kijevą.
Nuo Ukrainos sostinės rusai jau buvo atsitraukę, tad japonas aplankė Bučą, Irpenę ir įsitikino, kad pabėgėlių pasakojimai apie okupantų nežmoniškumą yra tiesa.
Po to F.Tsuchiko nusprendė vykti į tuo metu labiausiai apšaudomą miestą Charkovą.
Kaip į jo sprendimą parduoti butą Tokijuje ir likti gyventi Ukrainoje reagavo dvi dukros? Anot F.Tsuchiko, jos labai nenustebo, nes žino, kad tėvas sprendimus priima pats. O nepyko todėl, kad kiekvienai davė po trečdalį už parduotą butą gautų pinigų.
Kavinei įkurti atsivežė likusį trečdalį.
Keliauti po Europos vietoves, susijusias su Antruoju pasauliniu karu, F.Tsuchiko pradėjo prieš 15 metų nuo vėžio mirus jo sutuoktinei.
Be istorijos, japonas turi dar vieną pomėgį – kokybiškus vaidybinius filmus. Jis vardijo daugybę garsių režisierių, o mėgstamiausias – britas Kenas Loachas.
„Apie šį karą irgi bus sukurta daug filmų. Tai, kas vyko Bučoje, ne mažiau baisu nei tai, ką nacistai darė koncentracijos lageriuose. O kai girdžiu Vladimiro Putino grasinimus Ukrainoje panaudoti branduolinį ginklą, manau, kad jis nedaug kuo skiriasi nuo Adolfo Hitlerio“, – sakė F.Tsuchiko.
