„Esu, kaip namie“, – daugiatūkstantinei lietuvių miniai Vilniuje prisipažino V. Zelenskis. Tačiau apie tai, kad NATO neįteikė Ukrainai aiškaus kvietimo tapti Aljanso nare, jis kalbėjo liūdniau. Ir tokį sprendimą net pavadino absurdišku.
Apie tai, ar galėjo Ukraina Vilniuje išgirsti tokį patį NATO sprendimą, kokį pernai per labai trumpą laiką išgirdo Švedija ir Suomija (pastaroji jau – Aljanso gretose, o Švedijai Vilniuje buvo uždegta žalia šviesa), lrytas.lt kalbėjosi su žinomu žurnalistu, kilusiu iš Lietuvos ir ilgai dirbusiu Ukrainoje, Saviku Šusteriu.
„Tikrai nesitikėjau, kad Ukraina Vilniuje gaus pakvietimą į NATO, nors maniau, jog vis dėlto bus paskelbti labiau apibrėžti terminai, kada tai galėtų įvykti. Kita vertus, kol vyksta karas sudėtinga numatyti konkrečias datas.
Tačiau Ukraina sulaukė garantijų, kad ji laikoma NATO sąjungininke ir taps Aljanso nare. Žinoma, su sąlyga – jei įvykdys šalyje būtinas reformas. Be to, G 7 pareiškimas – iš tikrųjų raumeningas, nes jame numatytos ilgalaikės finansinės garantijos, skirtos Ukrainai. O tai reiškia, kad Ukraina galės tęsti karą ir jį laimėti, gauti Rusijos reparacijas bei pagalbą šaliai atstatyti. Negana to, G 7 šalys pakvietė prie jų prisijungti ir kitas šalis. Kelios jau tokį sprendimą priėmė. JAV prezidentas Joe Bidenas neatsitiktinai padėkojo Japonijai, nes ji jau prisijungė prie grandiozinės misijos – padėti Ukrainai. Tai, kad Japonija imasi spęsti Europos problemas – nepaprastai svarbus signalas ir Rusijai, ir visam pasauliui.
Bet pačiai Ukrainai teks atlikti tam tikrus namų darbus – įvykdyti nemažai reformų, užtikrinti ekonomikos skaidrumą, negali būti ateityje jokių vagysčių ir korupcijos.
– Tačiau NATO Vilniaus deklaracija – itin aptaki, kurią kai kurie patyrę politikai ir ekspertai lygina su vadinamąja 2008 m. Bukarešto klaida, kai buvo priimtais sprendimais nekviesti Ukrainos ir Sakartvelo į NATO.
– Mano galva, šiuo metu NATO įžvelgia tam tikrus pavojus dėl to, kad Ukrainos jėgos struktūrose – tiek žvalgybos padaliniuose, tiek net ginkluotosiose pajėgose ir Gynybos ministerijoje yra pakankamai daug Rusijos įtakos agentų. Jų reikėtų kuo greičiau atsikratyti, pirmiausia, dėl pačios NATO saugumo.
Nors Ukraina negavo aiškaus kvietimo NATO nare, jos sąjungininkės NATO šalys narės ir G 7 šalys jau yra priėmę nepaprastai svarbų sprendimą pradėti ženklias investicijas į savo karinius pramoninius kompleksus, kas buvo jau pamiršta nuo Šaltojo karo pabaigos 1989 m.
Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikri sprendimai ar susitarimai tokių globalių susitikimų, koks vyko Vilniuje, priimami dar išvakarėse. Po susitikimų reikalingi dokumentai tik pasirašomi ir apie juos pranešama visuomenei. Tačiau Vilniuje buvo viskas kitaip – praktiškai iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar Švedija taps pilnateise NATO nare. Tai, kad Turkija atšaukė savo veto, buvo daug kam netikėta.
Labiausiai toks Turkijos sprendimas nustebino, o tiksliau – pribloškė Rusiją. Dabar – dar akivaizdžiau, kaip Kremlius apsigavo ir apsiskaičiavo, manydamas, kad NATO byra. O iš tikrųjų – plečiasi. Vakarai vienijasi, Baltijos jūra tampa NATO jūra. Todėl Vilniaus viršūnių susitikimas įeis į istoriją, kaip itin reikšmingas ir Europai, ir Ukrainai. Europa be Amerikos būtų kur kas silpnesnė.
Taigi, šiandien labiau nei akivaizdu, kad, jeigu Donaldas Trumpas būtų antrą kartą tapęs JAV prezidentu, NATO būtų suskaldyta ir, Rusijai žvėriškai užpuolus Ukrainą, šiuo metu situacija būtų kur tragiškesnė.
– Ką manote apie Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimą pakeliui į Vilnių, kad NATO viršūnių sprendimai šiuo metu nepakviesti Ukrainos tapti Aljanso nare – absurdiški?
– Šis jo pareiškimas – vaikiškas, neapgalvotas ir, manyčiau, daug ką iš NATO įžeidė. Nereikėtų pamiršti, kad NATO narėmis yra ne tik Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Didžioji Britanija, Vokietija bei Prancūzija, palaikančios Ukrainą ir galinčios suprasti tokius emocinius V. Zelenskio protrūkius. Yra šalių, kurios panašius jo pareiškimas vertina visiškai kitaip, o jų mokesčių mokėtojai daug ko atsisako, remdami Ukrainą.
Jau kitą dieną V. Zelenskio tonas ir kalbos ženkliai pasikeitė. Tikiuosi, kad jis pats suprato suklydęs.
– Apie tai, kad Ukrainai būtinos tam tikros reformos, įtvirtinančios demokratiją, kalbama jau seniai. Tačiau kaip jas vykdyti tokio beprotiško karo metu? Juolab, kad V. Zelenskis jų nepradėjo, patęs prezidentu.
– Prieš pradedant būtinas šalies valdymo reformas, pirmiausia, reikėtų imtis visų įmanomų priemonių, pažabojant vagystes ir korupciją. Šiuo metu visa tai – tokio paties lygio, koks ir buvo prieš karą. Apvaginėjami ne tik ukrainiečiai, bet ir tų šalių, kurios padeda Ukrainai, žmonės. Mano galva, korupcija reikėtų išgyvendinti ne reformomis, o itin griežtomis priemonėmis. Pakaktų kelių viešų teisminių procesų ir negailestingų bausmių. Galbūt net įkalinimo iki gyvos galvos arba – dar baisiau.
Nemažiau svarbu – nedelsiant pažaboti tradicijas skirti į aukštus valdžios postus lojalius, o ne profesionalius žmones. Tuo Ukraina jau ima panašėti į Putino Rusiją, kur lojalumas – aukščiau visko.
Taip pat būtina baigti kovas su žmonėmis, kurie laikomi galimais kandidatais būsimuose Prezidento rinkimuose, nors kol kas visiškai neaišku, kada jie galėtų įvykti. Turiu galvoje Kijevo merą Vitalijų Kličko, ginkluotųjų pajėgų vadą Valerijų Zalužną ir kai kuriuos kitus didelių Ukrainos miestų merus, kurie nepaprastai sunkiomis aplinkybėmis sugebėjo įrodyti, kad sugeba tinkamai tvarkytis.
Kažin, ar V. Zelenskis ir jo komanda šiuo metu būtų pajėgūs imtis nepaprastai sudėtingų, bet būtinų reformų, todėl būtų racionalu į pagalbą pasikviesti Vakarų sąjungininkus, kurie išmano ir geba tokias reformas įgyvendinti.
Aiškinti, kad šiuo metu visos reformos Ukrainoje įšaldytos, nes vyksta karas – neteisinga. Ką reiškia vien tik tai, kad iki šalyje nėra karinės prokuratūros?
– Kad Ukrainoje nuo seno knibždėte knibžda Rusijos agentai, kalbama irgi jau seniai. Galbūt karas kaip tik būtų patogi proga apie juos viešai paskelbti ir išvaryti iš šalies?
– Žinoma, juos reikėtų viešai įvardinti. Bet juk nepriklausoma žiniasklaida ne vieną pavardę jau yra paskelbusi. Deja, žmonės kažkodėl tuo netiki.
Ukrainos saugumo tarnybos vadas Ivanas Bakanovas buvo atleistas, tačiau nesulaukė jokios bausmės, nors akivaizdžiai žinoma, kad jo pirmasis pavaduotojas Andrejus Naumovas yra Rusijos špijonas, pabėgęs į Serbiją. Žinoma ir tai, kad A. Naumovą į šį postą paskyrė V. Zelenskis ir I. Bakanovas. Jie privalėtų tautai atsakyti, kodėl priėmė tokį sprendimą. Iki šiol nesibaigusi Krymo Saugumo tarnybos vadovo Oleho Kulinyčiaus, kuris atvirai bendradarbiavo Rusijos Federaline saugumo tarnyba, byla. Taigi, NATO negali priimti šalies, kurios jėgos struktūrose prikaišiota Rusijos agentų.
78 proc. ukrainiečių teigia, kad per Rusijos išprovokuotą karą kažkas iš jų artimųjų arba draugų nukentėjo, todėl šis karas – Ukrainos tautos karas ir tauta turi teisę žinoti tiesą.
– Jei V. Zelenskis, nepaisant karo, imtųsi Rusijos agentų išvarymo, jo vertinimas ukrainiečių akyse tik dar labiau sustiprėtų.
– Neatmestina galimybė, kad jo paties spintoje yra griaučių. Kai tik jis tapo prezidentu, Omane buvo organizuotas jo susitikimas su Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovu Nikolajumi Patruševu. Šį susitikimą tada organizavo V. Zelenskio administracijos vadovas Andrijus Jermakas. Po šio susitikimo jis praktiškai tapo Ukrainos viceprezidentu, nors tokių pareigų pagal šalies konstituciją nėra.
Prezidento administracijos vadovui privalu rūpintis jo administraciniais reikalais, o ne – važinėti į Vilnių ar į kitas užsienio šalis. Deja, sklinda kalbos, kas A. Jermakas turi ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Tuo tarpu, V. Zelenskis už A. Jermaką stoja mūru.
Iškalbinga viena J. Bideno kalbos Vilniuje detalė – jis pasakė, kad „mes karui Ukrainoje pradėjome ruoštis praėjusių metų lapkritį“. Jis taip pat pabrėžė, kad šia žinia dalijosi su sąjungininkais Europoje, bet Ukrainoje juo buvo nenorima tikėti. Galėčiau pasirašyti po kiekvienu J. Bideno žodžiu, nes, vesdama savo laidas Ukrainoje nuo pat lapkričio kartojau, kad Rusija pradės karą. Už tai vos nebuvau išvarytas iš šalies.
Deja, Ukraina buvo nepasiruošusi karui ir šalies pietus prarado per kelias dienas. Be to, šiandien jau – akivaizdu, kad Rusija, prieš užpuldama Ukrainą, per kelis žiemos mėnesius sugebėjo pasistatyti kelių ruožų įsitvirtinimus. Jeigu Ukraina nuo lapkričio iki vasario būtų stačiusi įsitvirtinimus gynybai, rusai nebūtų sugebėję toli nueiti. Kodėl to nebuvo imtasi, V. Zelenskis taip pat privalės atsakyti. Tačiau dabar nuolat kartojama, kad dar – ne laikas.
Greičiausiai, tai ir lėmė lakonišką J. Bideno atsakymą prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, kad Ukraina dar nepasiruošusi tapti Aljanso nare.
Nereikėtų užsimerkti ir prieš tai, kad Amerikos Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) vengia dalintis informacija su Ukraina, nes joje itin daug Rusijos agentų. CŽV šiuo metu užima nepaprastai svarbią vietą karo Ukrainoje atžvilgiu ir kaip niekad anksčiau Amerikos istorijoje jos santykiai su Pentagonu – ypatingai geri. Informacija šios dvi žinybos dalijasi nuolat ir elgiasi labai atsargiai. Juk suprantama – jei net menkiausia informacija apie tai, kokiais keliais ginkluotė tiekiama Ukrainai, nutekės Rusijai, būtų tiesiog pražūtinga Ukrainai. CŽV net su Ukraina nesidalija šia informacija. Jos pareigūnai tiksliai net nežino, kokiais koridoriais juda ginkluotės tiekimai.
– Kaip vertintumėte kai kurių apžvalgininkų nuomonę po Vilniaus viršūnių susitikimo, kad galėtų atsitikti ir taip, kad Ukraina niekada netaps NATO nare?
– Mano galva, Ukraina šiuo metu, kaip niekad anksčiau – labai arti narystės NATO, nes jos kariuomenė jau beveik atitinka NATO karinių pajėgų standartus. Be to, Vilniuje buvo priimtas palankus Ukrainai sprendimas nereikalauti iš jos pasiruošimo plano, stojant į NATO.
Tačiau yra ir nemažai nežinomųjų – kas kitais metais laimės Prezidento rinkimus JAV? Kokia situacija bus NATO, jei, neduok Dieve, juos laimėtų D. Trumpas? Nežinome, kaip elgtųsi Europa, esant tokiai situacijai? Neatmestina galimybė, kad galėtų susikurti naujos sąjungos.
– Vilniuje Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba prasitarė, kad naikintuvų „F-16“ jo šalis galėtų tikėtis kitų metų kovą. Ar tai reikštų, kad iki to laiko karas Ukrainoje nesibaigs?
– Karas gali užsitęsti. Pirmiausia, dėl to, kad Ukraina stengiasi tausoti savo karių gyvybes, o Rusija su jais elgiasi, kaip su patrankų mėsa. Mano galva, šiuo metu Ukraina, ieškodama mūšio lauke silpnųjų Rusijos pusių, elgiasi išmintingai.
Kalbant apie naikintuvus F 16, derėtų pastebėti, kad jau dabar siaurame rate vyksta diskusijos, jog galbūt Ukrainai labiau praverstų kovos lėktuvai Mig 29, kuriuos puikiai valdo ukrainiečiai. Juk F 16 – ne lėktuvas, o – ypatingai sudėtinga karinė sistema, valdoma ir žemėje, ir ore.
O karas gali nesibaigti ir iki Prezidento rinkimų JAV. Tokia rizika irgi yra. Bet, manyčiau, iki šių metų spalio turėtų daug kas išryškėti. Jei iki to laiko Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyks reikšmingai prasiveržti dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt kilometrų į priekį, tuomet jau galima būtų kalbėti apie tai, kad frontas su Rusija griaunamas. Jei ukrainiečiai proveržio nepasieks, spalį prasidės lietūs. Sunkiajai karinei technikai bus sunku judėti ir, neatmestina galimybė, kad aktyvius karinius veiksmus gali tekti stabdyti.
Tačiau nereikėtų pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms. Palaukime bent iki rugsėjo.
