Galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso lyderiams pradėjus rinktis Lietuvos sostinėje, R.T.Erdoganas iškėlė Vakarams keistą ultimatumą – Turkijos prezidentas pasiūlė pritarti Švedijos narystei NATO mainais į Turkijos narystę Europos Sajungoje (ES).
Šis pareiškimas iš karto sukėlė Vakarų susirūpinimą, kad daugiau nei metus Švedijos narystei Aljanse besipriešinusi Turkija savo pozicijos nepakeis ir Vilniuje, nepaisant jungtinių sąjungininkų pastangų ir daugybės iki tol vykusių derybų, kuriomis buvo siekiama dėl Švedijos susitarti būtent Lietuvoje.
Visgi NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas nustebino pasaulį Aljanso viršūnių susitikimo išvakarėse, po susitikimo su R.T.Erdoganu bei Švedijos premjeru Ulfu Kristerssonu paskelbė, kad Turkijos lyderis pagaliau sutiko pritarti Švedijos narystei NATO.
Po trišalių derybų paskelbtame pareiškime buvo sakoma, kad Turkija ir Švedija glaudžiai bendradarbiaus „koordinuodamos kovą su terorizmu“ bei stiprins dvišalius prekybos ryšius. Lyderiai tuomet taip pat sakė, kad „Švedija aktyviai rems pastangas atgaivinti Turkijos stojimo į ES procesą, įskaitant ES ir Turkijos muitų sąjungos modernizavimą ir vizų liberalizavimą“.
Visgi mažai tikėtina, kad R.T.Erdoganui užteko vien šių sąlygų, kad staiga pakeistų savo ilgalaikę poziciją.
Ko gero svarbiausias dalykas, kuris galėjo padėti pagaliau apsispręsti Turkijos prezidentui buvo JAV prezidento Joe Bideno padažas pristatyti Ankarai naikintuvų F-16, kurių ji prašė jau kurį laiką.
Taip teigia ir analitinio centro Carnegie Europe vyresnysis mokslinis darbuotojas, buvęs Turkijos diplomatas Sinanas Ulgenas. „Al Jazeera“ laidoje „Inside story“ kalbėjęs apžvalgininkas aptarė istorinio susitariumo Vilniuje sąlygas.
„Iš esmės, tai lėmė du dalykai. Pirma, aiškus Švedijos įsipareigojimas griežčiau stebėti ir užkirsti kelią teroristinių organizacijų verbavimui ir lėšų rinkimo veiklai Švedijoje. Prieš kelias dienas pasirašytame susitarimo memorandume taip pat nustatytas dvišalis Turkijos ir Švedijos mechanizmas, skirtas šiai stebėsenai vykdyti, taigi tai yra viena aiški sritis, kurioje Turkijos požiūriu padėtis pasikeitė.
Antroji perspektyva, kuri galbūt taps konkretesnė artimiausiomis dienomis, yra JAV įsipareigojimas pristatyti F-16 naikintuvų paketą, kurio prašė Turkija. Iki Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimo JAV administracija nebuvo tvirtai įsipareigojusi, teigdama, kad iš esmės tai turi patvirtinti Kongresas. Tačiau dabar atrodo, kad padėtis pasikeitė ir JAV administracija Turkijos pusei pasakė, kad šis sandoris bus įvykdytas. Tai iš esmės ir lėmė susitarimą Vilniuje“, – paaiškino S.Ulgenas.
Laidoje taip pat dalyvavęs buvęs JAV ambasadorius prie NATO Robertas Hunteris atkreipė dėmesį į pragmatišką bei efektyvų Turkijos prezidento R.T.Erdogano diplomatijos stilių ir sakė, kad Ankaros sprendimas dėl Švedijos prašymo prisijungti prie NATO ratifikavimo buvo tik laiko, o dar svarbiau, kainos klausimas.
„Netikiu, kad kada nors buvo tikimybė, jog R.T.Erdoganas atsisakys priimti Švediją į NATO. Kalba ėjo tik apie tai, už kiek ji tai padarys“ – pažymėjo jis.
R.Hunteris pastebėjo, kad Turkijos šią savaitę pareikštam prašymui priimti Turkiją į ES mainais už Ankaros palaiminimą Švedijai siekiančiai prisijungti prie NATO išsipildyti nelemta. Greičiausiai tai buvo sumanus būdas dar labiau paaštrinti savo poziciją siekiant savo tikrųjų tikslų, kuriuos galima įgyvendinti nedelsiant.
„Vienu metu praėjusią savaitę R.T.Erdoganas kalbėjo apie grįžimą prie derybų dėl Turkijos stojimo į ES. To nebus. Tačiau tikroji jo kaina buvo dvejopa – kad švedai dėtų daugiau pastangų blokuoti kurdų veiklą Švedijos teritorijoje ir antra, kad užsitikrintų, jog jis gaus naikintuvų (F-16) iš Jungtinių Valstijų.
Turkija taip derasi, ji nėra vienintelė šalis, kuri yra protinga derybininkė“, – aiškino analitinio centro „Center for Transatlantic Relations“ vyresnysis mokslinis darbuotojas, buvęs Atlanto sutarties asociacijos vicepirmininkas bei buvęs JAV ambasadorius prie NATO R.Hunteris.
Visgi lieka neaišku, kada konkrečiai Švedija oficialiai prisijungs prie Aljanso. Pats Turkijos prezidentas, paskutinę NATO aukščiausio lygio susitikimo dieną Vilniuje surengęs spaudos konferenciją, sakė, kad ratifikavimo procesas nebus pabaigtas bent iki spalio.
Ekspertų vertinimu, Turkija greičiausiai lauks, kol JAV viešai paskelbs apie savo įsipareigojimus dėl naikintuvų ir tik tada pradės ratifikavimo procesą.
„Dabar tai labai priklauso nuo Turkijos ratifikavimo procedūros, taip pat nuo Vengrijos, kuri vis dar neratifikavo konvencijos. Kai kurie žmonės Švedijoje tikisi labai greito ratifikavimo iki Turkijos parlamento vasaros atostogų, tačiau, kiek suprantu, labiau tikėtina, kad tai įvyks rudenį, tas pats pasakytina ir apie Vengriją. Tačiau po šių sprendimų, kaip suprantu, tai yra dienų klausimas“, – sakė analitinio centro „European Council on foreign relations“ vyresnysis politikos darbuotojas, Švedijos Europos politikos studijų instituto vyresnysis patarėjas Matsas Engstormas.
„Taip pat manau, kad kol nebus aiškių viešų JAV Kongreso vadovybės pareiškimų dėl šio F-16 naikintuvų sandorio, Turkija gali nepradėti ratifikavimo procedūrų“, – svarstė jis.
Net Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą R.T.Erdoganui pavyko išlaikyti subtilią pusiausvyrą santykiuose su NATO ir santykiuose su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Dabar, Turkijai sutikus paremti Švedijos siekį prisijungti prie Aljanso ir R.T.Erdoganui pareiškus, kad Ukraina nusipelno narystės NATO, šie santykiai gali pasikeisti.
„Nuo karo pradžios Turkija savo užsienio politikoje Rusijos, Ukrainos ir NATO sąjungininkių atžvilgiu išlaikė trapią pusiausvyrą, tačiau ši pusiausvyra keičiasi. Tai labai aiškiai matome pasibaigus rinkimų ciklui Turkijoje, kai įvyko daug įvairių pokyčių.
Vienas iš jų iš tiesų yra R.T.Erdogano ryžtinga parama Ukrainos stojimui į NATO, tačiau taip pat, kai V.Zelenskis buvo Turkijoje, jis grįžo namo kartu su Azovo pulko vadais, kurie, kaip manoma, turėjo likti Turkijoje, ir tai taip pat sukėlė Maskvos reakciją. O dabar žalia šviesa uždegta ir Švedijos stojimui į NATO.
Įvertinus visa tai, atrodo, kad Turkijos politika Rusijos atžvilgiu keičiasi. Turkija labiau krypsta į Vakarus, tačiau taip pat tam įtakos turi ir silpnėjanti Rusija – tiek karine prasme Ukrainoje, tiek silpnėjanti V.Putino valdžia pačioje Rusijoje“, – pastebėjo apžvalgininkas, buvęs Turkijos diplomatas S.Ulgenas.
Anot jo, V.Putino režimui rimtą iššūkį metė greitai numalšintą ginkluotą sukilimą sukėlęs privačios samdinių kariuomenės „Wagner“ bosas J.Prigožinas, kurio pėdomis, kaip spėliojama, galėtų pasekti ir kitos Rusijos figūros.
Tačiau dar didensnę įtaką R.T.Erdoganui V.Putino atžvilgiu suteikia visiška Vakarų izoliacija – Turkija yra vienintelė NATO valstybė narė vis dar palaikanti santykius su Rusija. Kremliui šiuos santykius prarasti būtų katastrofa.
„Sakyčiau, kad taip (V.Putinas R.T.Erdogano akimis tapo nusilpusia figūra -red.). Ne tik dėl sukilimo Rusijoje, bet apskritai šiandien Turkija yra vienintelė NATO šalis, kuri palaiko aukšto lygio politinius ryšius su Rusija.
Tai vienintelė NATO šalis, kuri neįvedė Rusijai sankcijų, išlaikė atvirą oro koridorių. Taigi tai tapo dar vertingiau Maskvai, nes Rusija tampa vis labiau izoliuota, ir tai suteikia Turkijai svertų pakeisti santykių su Rusija pusiausvyrą“, – padarė išvadą S.Ulgenas.
