Ukraina nebūtų oficialiai pakviesta net jeigu prieš 500 dienų Rusija nebūtų pradėjusi plataus masto karinių veiksmų Lietuvos aistringai remiamoje šalyje.
Priežastis elementari – Krymas, kurį anksčiau ar vėliau Ukraina ruošiasi susigrąžinti. Ta pati priežastis išliks ir būsimų NATO susitikimų metu, net jeigu Ukrainai pavyktų nustumti rusų kariauną į karo pradžios (2022 m. vasario 24 d.) liniją. Krymas ir yra perėjimas į tiesioginį karą su Rusija. Donbasas yra papildomas Maskvai veiksnys, dėl jo oficialaus prijungimo prie Rusijos V.Putinas ilgai vilkino laiką. Kraštutiniu atveju gal netgi vėl atsisakytų. O dėl Krymo kausis iki galo.
Atvirai sakant, už Rusijos Krymą yra net kai kurie nekenčiantys V.Putino.
Beje, „pakeisti V.Putiną“ tema vėl išlindo į Rusijos propagandinę žiniasklaidą. Apie tai susirūpinusiu veidu pareiškė vienos garsios laidos („60 min.“) dažnas dalyvis. Jo manymu, tai net svarbiau už fronto reikalus Ukrainoje. Ir toks viešas nuogąstavimas net praėjus kelioms dienoms po V.Putino ir „maištininko“ J.Prigožino susitikimo ne kur nors pamiškėje, o Kremliuje.
„Caro“ susitikimas su savo „Pugačiovu“ ne kartuvių pastarajam aikštėje irgi vertas dėmesio. Ir dar didžiulis pasitikėjimas J.Prigožino kariauna, siunčiant ją tai į Baltarusijos pasienį, tai į Kijevo priemiesčius. Vis daugiau klausimų, kas tas „maištas“ buvo.
Vis dėlto atsiribojus nuo rusiškos sumaišties, dėl kurios mūšiai Ukrainos fronte nesustojo, verta pamąstyti, kas įvyko per Vilniaus susitikimą. Drįstu pateikti savo versiją.
JAV, kurios viską ir sprendžia, mato, kas vyksta mūšio lauke. Nors ir narsiai kaudamiesi ukrainiečiai negali išguiti iš šalies okupantų iki nuolat minimos 1991 m. linijos. Gal parėmus Ukrainą ne tik ginklais, bet ir reguliariąja kariuomene ir įmanoma tai padaryti, bet prieš valstybę su branduoliniu ginklu JAV nesiruošia kariauti.
Vienintelė potekstėje išsakoma išeitis Ukrainai – sėsti su Rusija prie derybų stalo, nusibrėžti demarkacinę liniją ir tapti NATO ir ES nare savo kontroliuojamoje teritorijoje. Arba su padidėjusia NATO karine parama iki šių metų pabaigos (nes prieš pusmetį rengiami naujo NATO viršūnių susitikimo planai) išlaisvinti visą Ukrainos teritoriją.
Tačiau kokia ta padidėjusi parama? Apie Vokietijos vadovo prižadėtus 25 „leopardus“ ir kažkiek Prancūzijos raketų keista net klausyti. Nebent tai, kas pasakoma, realybėje daroma kitaip – pateikiama kelis kartus daugiau. O kas atsitiktų Ukrainoje jai nuėjus demarkacinių derybų keliu?
Garantuotai atsirastų politikų grupė, kuri paklaustų, ar nebuvo galima demarkacinę liniją nusibrėžti įgyvendinant Minsko susitarimus ir išvengti karo. Ir visko, kas su juo susiję.
Suprantamas Ukrainos prezidento V.Zelenskio susierzinimas per NATO susitikimą Vilniuje. Šiaip jau jis ir pats ne kartą viešai yra užsiminęs, kad jį norima stumti į derybų su Rusija kelią ne vien Ukrainos sąlygomis.
Ukrainos temą Vilniuje užtemdė Turkijos prezidento R.T.Erdogano turgus dėl galimybės Švedijai tapti NATO nare. Politiko pavyzdys, kaip kovojama už savo valstybės interesus. R.T.Erdoganas, atblokavęs Švedijai kelią į Aljansą, išsikovojo amerikietišką modernią ginkluotę ir atnaujintus derybinius santykius su ES. Stipriausias Turkijos vadovas per visą šios šalies istoriją. Nesvetimas jam ir Osmanų imperijos atgimimas.
Švedijos narystė drauge su Suomija ir kitomis Baltijos valstybėmis Baltijos jūrą faktiškai pavers vidiniu dideliu NATO vandens masyvu. Rusija turės tik siaurą taką per jį. Savo ruožtu Rusija nuožmiai kariaus dėl Juodosios jūros didesnės dalies nei dabar kontrolės ir kartu dėl strateginio išėjimo į Viduržemio jūrą.
NATO visuomenei pristatoma kaip gynybinis Aljansas. Šaltojo karo metais – prieš Varšuvos sutartį, šiai drauge su Sovietų Sąjunga žlugus, prieš kažką iš toli, pavyzdžiui, Iraną, dabar konkrečiai grėsme įvardijama Rusija. Vėliau – galbūt Kinija. Bet NATO atlieka reikšmingą strateginį vaidmenį. Iš esmės tai Europos karinės pajėgos. Konflikto metu jos ir ginasi, ir puola.
Reikšmingas Vilniaus susitikimo rezultatas – konkretesni (taip komentuoja ekspertai) regiono gynybiniai planai. Žinoma, čia svarbus žodis – regionų, ne valstybių. NATO rytų sparne numatyta didelė karinė grupuotė, iki 300 000 ar daugiau karių, apimanti gana didelę teritoriją. Manau, kad jos pagrindinė gynybinė strateginė zona bus Švedija, Suomija ir tam tikra dalis teritorijos iki Lenkijos.
Eilinį NATO susibūrimą pagal grafiką parengusi Lietuva pasirodė gerai ne tik organizacine, eismo apribojimų prasme. Vilnius užėmė labai aiškią būtinos Ukrainos narystės NATO gretose poziciją, nors iš anksto žinojo, koks bus rezultatas. Turėjo progą bent jau pareikšti savarankišką poziciją.
Po J.Bideno kalbos Lietuvai, kurioje buvo vos keli sakiniai apie drąsiai prieš Rusiją kovojančią Ukrainą ir net jokios užuominos apie jos tapimą NATO nare, Lietuvos politikai entuziastingai pritarė JAV vadovui.
Prezidentas G.Nausėda pasirodė ryškiai matomas valstybės vadovas, sklandžiai dėstantis žinomas mintis angliškai. Nekyla abejonių, kas bus favoritas per kitų metų prezidento rinkimus.
O kaip bus su Ukraina, sunku pasakyti. Strateginis JAV požiūris į ją pradėjo keistis. Kol kas viešose kalbose apie tai nieko nepasakoma. Pagyvensim – pamatysim.
