Jei XX a., kai Europa kovojo su naciais ir fašistine Italija, dauguma rinkėjų manė, kad daugiau niekada negalima balsuoti už kraštutinius dešiniuosius, o pagrindinės politinės partijos atsisakė su jais bendradarbiauti. Dabar įsisenėję tabu pamažu nyksta ir susidomėjimas įvairiomis kraštutinių dešiniųjų grupuotėmis auga.
Kalbama, kad šie pokyčiai gali neišvengiamai pakeisti Europos veidą ir turėti įtakos viskam: nuo to, kaip sprendžiami klimato kaitos klausimai, iki to, kas įleidžiamas į žemyną ir kokios teisės užtikrinamos individui.
Rinkimai Ispanijoje
Praėjusį mėnesį Ispanijos vietos rinkimuose konservatyviosios ir radikalios dešiniosios partijos sutriuškino kairiuosius, o nugalėtojai Elčėje, mažame pietryčių miestelyje, pasirašė susitarimą, kuris turės įtakos Ispanijos ir visos Europos ateičiai.
Konservatyvios Liaudies partijos kandidatas turėjo galimybę valdyti, tačiau jam reikėjo kraštutinės dešiniosios partijos „Vox“ pagalbos, kuri mainais už paramą per balsavimus taryboje gavo mero pavaduotojo postą ir naują administracinę instituciją tradicinei šeimai ginti. Jie pasirašė susitarimą po vietos bažnyčios kryžiumi.
„Šis koalicijos modelis galėtų būti geras modelis visai Ispanijai“, – sakė naujasis Elčės meras Pablo Ruz Villanueva, turėdamas omenyje liepos 23 d. vyksiančius nacionalinius rinkimus.
Kaip rodo dauguma apklausų, sekmadienį galimai bus nušalintas Ispanijos socialistų darbininkų partijai priklausantis liberalų ministras pirmininkas Pedro Sanchezas.
Naujoji mero pavaduotoja Aurora Rodil Martinez, atstovaujanti „Vox“, kalbėjo dar daugiau: „Mano partija padarys viską, kas būtina, kad tai įvyktų.“
Jei A. Rodil noras išsipildys ir „Vox“ prisijungs prie koalicijos su nuosaikesniais konservatoriais, ji taps pirmąja sėkminga dešiniųjų partija šalyje po diktatoriaus Francisco Franco mirties.
Tendencija Europoje
„Vox“ iškilimas Ispanijoje puikiai iliustruoja situaciją ir kitose Europos vyriausybėse, kur kryptingai įsitvirtina dešiniųjų pažiūrų atstovai. Manoma, kad šį kraštutinių dešiniųjų renesansą Europoje daugiausiai lemia nepasitenkinimas pagrindine politine srove.
Kai 2000 m. Vienoje centro dešinieji pirmą kartą subūrė koalicinę vyriausybę su kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija, apie tai rašė viso pasaulio laikraščių antraštės. ES net paskelbė Vienai diplomatines sankcijas.
Tačiau dabar tokie išstojimai vis mažiau stebina. Italijai, trečiai pagal dydį ES ekonomikai, vadovauja neofašistinių šaknų turinčios partijos vadovė ir artima Ispanijos „Vox“ sąjungininkė Giorgia Meloni.
Švedijoje vyriausybė priklauso nuo neonacistinių šaknų turinčios Švedijos demokratų partijos balsų. Griežtai prieš imigraciją ir daugiakultūriškumą nusistačiusi partija yra antra pagal dydį parlamente ir remia dešiniųjų koalicinę vyriausybę.
Suomijoje, kur visai neseniai kraštutiniai dešinieji įsiliejo į valdančiąją koaliciją, nacionalistinė Suomių partija rizikuoja ją destabilizuoti. Be to, praėjusį mėnesį vienas iš pagrindinių šios partijos ministrų Vilhelm Junnila atsistatydino iš pareigų po to, kai paaiškėjo jo kontroversiški pasisakymai apie nacių Vokietijos lyderį Adolfą Hitlerį.
Nyderlanduose prieš mažiau nei dvi savaites žlugo ilgiausiai premjero pareigas einančio konservatoriaus Marko Rutte vadovaujama vyriausybė. Nesugebėjęs įtikinti koalicijos centristinių pažiūrų narių pritarti griežtesnei migracijos politikai, ministras pirmininkas pasiūlė atsistatydinti. Šis vyriausybės žlugimas parodė, kokią galią migracijos klausimas turi, kuriant terpę kraštutinių dešiniųjų partijų populiarumui.
Prancūzijoje politikai sukluso jau praeitų metų balandį, kai prezidento rinkimuose kraštutiniai dešinieji pirmą kartą peržengė 40 proc. balsų ribą. Be to, po metų atliktos apklausos parodė, kad kylant nepasitenkinimui dėl prezidento Emmanuelio Macrono vykdomos politikos, kraštutinių dešiniųjų lyderės Marine Le Pen partija tampa vis populiaresne ir labiau įsitvirtinančia jėga.
Netgi Vokietijoje, kur dešinieji ilgą laiką buvo tabu, ekonominis neapibrėžtumas ir nauja prieglobsčio prašytojų atvykimo banga padėjo atgaivinti kraštutinių dešiniųjų partiją „Alternatyva Vokietijai“. Apklausų duomenimis, dabar ji yra pirmaujanti partija buvusiose komunistinėse rytinėse žemėse ir netgi populiarėja turtingesniuose bei liberalesniuose šalies vakaruose.
Graikijoje praeitą mėnesį trys kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistų partijos taip pat laimėjo pakankamai vietų, kad patektų į parlamentą. O Lenkijoje ir Vengrijoje jau ne pirmus metus vadovauja ultrakonservatyvios, autoritarinių pažiūrų vyriausybės.
Europos Parlamento rinkimai
Ties išvardintomis šalimis, kur dešinieji didina savo įtaką, sąrašas nesibaigia. Mažiau nei po metų rinkėjai eis prie balsadėžių rinkti naujo Europos Parlamento, kuris dėl judėjimo į dešiniąją pusę tai pat gali tapti konservatyvesnis.
Tyrimų instituto „Chatham House“ analitikas Hansas Kundnani „Politico“ komentavo, kad per pastarąjį dešimtmetį įvyko centro dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų suartėjimas, kuris, jo manymu, prasidėjo nuo pabėgėlių, bėgančių iš Sirijos pilietinio karo į Europą, antplūdžio.
Analitikas pridūrė, kad šis suartėjimas gali turėti rimtų pasekmių ES. Kadangi pokytis vyksta laikotarpiu, kai bus priimami tokie svarbūs sprendimai kaip ES plėtra į rytus, prekyba su Kinija ir teisėtvarkos užtikrinimas ES šalyse.
Patys konservatoriai prognozuoja, kad artėjančiuose rinkimuose jiems atiteks daug balsų. O tai pirmiausia sustiprintų centro dešiniųjų Europos liaudies partijos (ELP) – jau dabar didžiausios Parlamento politinės grupės – pozicijas.
„Didžiausią naudą gali gauti labiau tradicinės, centro dešiniosios partijos“, – „Politico“ teigė Europos politikos studijų centro vadovas Karelas Lannoo, atkreipdamas dėmesį į dominuojantį centro dešiniųjų partijų vaidmenį. Pavyzdžiui, Vokietijos krikščionių demokratų, kurie ES Parlamente atstovauja daugiausiai valstybių narių ir greičiausiai išlaikys šią poziciją.
Tačiau stiprus konservatorių pasirodymas gali reikšti daugiau galios kraštutinių dešiniųjų Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcijai, kuriai priklauso G. Meloni ir Lenkijos nacionalistinė partija „Teisė ir Teisingumas“. Kadangi centristų ir centro dešiniųjų įstatymų leidėjai sieks šios frakcijos balsų, norėdami įgyvendinti savo darbotvarkę.
Tai atspindėtų stiprėjantį nacionalinės politikos bruožą – tradicinių konservatyvių partijų norą pritapti prie kraštutinių dešiniųjų. Nuo Švedijos, kur konservatorių lyderį remia kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų partija, iki Suomijos, kur valdžioje yra dešinioji populistinė Suomių partija ir kur kraštutinės partijos gauna galimybę padėti valdyti.
Yra ženklų, kad Europos Parlamente vyksta panašūs politiniai apskaičiavimai: ELP žvalgosi į naudingą bendradarbiavimą su kraštutiniais dešiniaisiais. Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola buvo naujausia ELP lyderė, kuri pagerbė G. Meloni ir praėjusią savaitę aplankė ją Palazzo Chigi rūmuose Romoje.
Be to, frakcijos neseniai susivienijo kovodamos prieš gamtos atkūrimo įstatymą – pagrindinį ES plano iki 2050 m. tapti neutralia klimato atžvilgiu elementą. Kol kas ELP frakcija, remiama ECR, sėkmingai sužlugdė įstatymo projektą, remdamasi ūkininkų susirūpinimu ir priekaištaudama Europos Komisijai, kad ji per greitai ir per toli žengia įgyvendindama ekologinę darbotvarkę.
Šis maištas yra iškalbingas ženklas, kad po 2024 m. rinkimų Parlamente gali kilti politinis chaosas.
Nusivylimas tradicinėmis partijomis
Analitikai teigia, kad šios tendencijos priežastys įvairiose šalyse yra skirtingos: imigracija, ekonomika ar karas Ukrainoje yra tik keli iš lemiančių veiksnių. Tačiau daugelį rinkėjų vienija nusivylimas tradicinėmis partijomis.
„Tai yra būdas parodyti geltoną arba raudoną kortelę pagrindinėms partijoms dėl klausimų, susijusių su ekonomika, su žmonių baimėmis dėl pertvarkos procesų“, – „Euronews“ nurodė Briuselyje įsikūrusio analitinio centro „European Policy Centre“ vadovo pavaduotojas Janis Emmanouilidis.
Tačiau Oslo universiteto docentės ir Norvegijos vyriausybės ekstremizmo komisijos vadovės Cathrine Thorleifsson nuomone, imigracija ir euroskepticizmas yra esminiai veiksniai, lemiantys dešiniųjų kilimą Europoje.
„Pirmiausia buvo finansinė krizė, pandemija, tuomet karo Ukrainoje ekonominiai padariniai ir išaugusios pragyvenimo išlaidos. Krizės metu kai kurios populistinės dešiniosios partijos randa gana paprastus sprendimus šioms labai sudėtingoms problemoms. Be to, pažada apsaugoti žmones nuo tariamų ir realių grėsmių iš išorės“, – „Euronews“ komentavo ji.
C. Thorleifsson taip pat aiškino, kad istoriškai žmonės krizės metu jaučiasi labai panašiai. „Daug rinkėjų yra nusivylę įprastinėmis politinėmis partijomis. Atrodo, kad išgyvename naują globalią krizę“, – pridūrė docentė.
