JAV gyvenantis 60-metis G.Kasparovas dalyvavo praėjusią savaitę Vilniuje vykusio NATO viršūnių susitikimo renginiuose.
Kremliaus kritikas pabrėžė, jog šis renginys išskirtinis pirmiausia tuo, kad dar niekada nebuvo vykęs taip arti NATO priešiškos valstybių sienų: „Juk nuo Vilniaus iki su Rusija išvien einančios Baltarusijos sienos – vos 35 kilometrai. Rusijos valdoma Kaliningrado sritis – irgi ranka pasiekiama.
Kitaip tariant, NATO viršūnių susitikimas vyko ne tik priešiškų šalių pasienyje, bet ir šalia valstybės, su kuria Aljanso santykiai šiuo metu faktiškai yra karo padėties, nes Kijevo sąjungininkės tiekia ginkluotę Ukrainai, kovojančiai prieš Rusijos agresiją.
Be to, šis viršūnių susitikimas akivaizdžiai parodė, kad dabar NATO rytinėms sienoms skiriamas ypatingas dėmesys.“
– Visi sulaikę kvėpavimą Vilniuje tikėjosi sprendimo dėl Ukrainos narystės Aljanse, – „Lietuvos rytas“ pradėjo pokalbį su G.Kasparovu.
– Žinoma, buvo laukiama, kad NATO viršūnių susitikimas Lietuvos sostinėje iš tikrųjų taps istorinis, kad bus patvirtinta tai, kas akivaizdu, – Ukraina de facto jau yra Aljanso narė.
Derėtų prisiminti, kad NATO 1949 m. kūrėsi vieninteliu tikslu – kad sustabdytų sovietinę agresiją ir išgelbėtų laisvą Europą nuo komunistų. Tada NATO sienos ėjo per laisvą Vokietiją, o koviniai veiksmai vyko šalia Reino upės. Šiandien laisvos Europos siena – palei Dniepro upę Ukrainoje.
Tačiau liko tie patys principai: SSRS nebeegzistuoja, bet Rusijos agresija prieš Europą aktuali kaip niekada anksčiau, o ukrainiečiai tapo gyvu skydu prieš tą agresiją. Taigi Ukraina – vienintelė šalis pasaulyje, kariaujanti už tai, dėl ko susikūrė NATO.
Tiems, kurie puikiai supranta fašistinį-mafiozinį V.Putino režimą, nuo pat 2014 m., kai buvo užgrobtas Krymas, nekilo abejonių, kad anksčiau ar vėliau jis tęs agresiją prieš Ukrainą.
Nors V.Putinas nesislapstė, puolimui ruošėsi atvirai, šiandien reikėtų sąžiningai pripažinti, kad 2022 m. vasario 24 d. Aljanso nepasirengimas buvo akivaizdus.
– Bet JAV ir kitos Vakarų šalys jau 2021-ųjų pabaigoje ėmė siųsti perspėjimus, kad karą prieš Ukrainą Rusija tikrai pradės. Kaip tada paaiškinti NATO nepasiruošimą? Negi buvo manoma, kad ukrainiečiai vis tiek nepajėgs pasipriešinti ir rusai iš tikrųjų per tris dienas užgrobs Kijevą? Vakarai buvo įtikėję V.Putino galia?
– Tuo net nereikia abejoti. Būtent dėl to amerikiečiai prieš karą nutraukė rimtos ginkluotės tiekimą Kijevui.
Dar praėjusių metų vasario pradžioje JAV jungtinių pajėgų štabo vadas Markas Milley Kongrese šnekėjo, kad ukrainiečiai prieš Rusijos agresiją įstengs atsilaikyti vos kelias dienas, todėl nėra prasmės ten siųsti sunkiosios karinės technikos, nes ji tuoj pat atsidurtų rusų rankose.
Klausantis šio generolo kalbų man jo pozicija atrodė labiau nei keista, žinant, kad M.Milley vos prieš pusmetį daugybę amerikietiškų ginklų, kainavusių dešimtis milijardų dolerių, buvo palikęs Afganistane talibams.
Ukrainos armijai karo pradžioje tiekti amerikietiški „Javelin“ ir „Stinger“ ginklai labiau skirti partizaniniam karui, o ne rimtoms kovoms fronte.
Kai Ukraina įrodė, kad kovos ir nepasiduos, kai rusai buvo nublokšti nuo Kijevo, o prezidentas Volodymyras Zelenskis ėmė demonstruoti beprecedentę lyderystę, situacija paraleliai keitėsi ir mūšio lauke, ir Vakarų sostinėse.
Dar 2022-ųjų kovą amerikiečiai kategoriškai prieštaravo tiekti Kijevui ne tik savus ginklus, bet ir ginkluotę iš kitų Vakarų šalių.
Net užkirto kelią, kad ukrainiečiai gautų senų sovietinių naikintuvų. O tai reiškia, kad JAV ieškojo kelių Ukrainos ir Rusijos deryboms bei susitarimams.
Deja, tokia politika tęsiama iki šiol, o jos iniciatoriai – JAV prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas ir Centrinės žvalgybos agentūros direktorius Williamas J.Burnsas, ne vienus metus dirbęs Rusijoje.
Tokią JAV nuostatą lemia tai, kad amerikiečiams Kinija ir jos keliamos problemos kur kas svarbiau nei Ukraina.
– Bet Ukraina jau kariauja daugiau nei 500 dienų ir galo tam beprotiškam karui nematyti.
– Negana to, Ukraina įrodė, kad sugeba kariauti ir net triuškinti rusų okupantus neturėdama pakankamai ginklų.
Vakarai buvo priversti keisti savo nuostatas, ginkluotė tiekiama, bet akivaizdu, kad jos per mažai.
Kalbant apie viršūnių susitikimą Vilniuje, mano galva, būtų buvę absoliučiai logiška pakviesti Ukrainą į NATO. Dauguma Aljanso šalių tokį sprendimą palaikė.
Dalyvavau šiame renginyje, bet tik viešajame forume, į kurį užsukdavo NATO valstybių vadovai, ministrai, posėdžiavę kitose patalpose. Pirmą viršūnių susitikimo dieną forume vyravo pakili nuotaika. Buvo tikima, kad Aljanso rezoliucija bus palanki Ukrainai ir ji sulauks kvietimo į NATO.
Bet kai vakarop paaiškėjo, kad to nebus, forume dalyvavę ekspertai neslėpė didžiulio nusivylimo.
– Ar pagrindinės priežastys, dėl ko Ukraina nesulaukė kvietimo į NATO, – šalyje klestinti korupcija ir tai, kad valstybės institucijose gausu Rusijos agentų?
– O dėl korupcijos, tai reikėtų prisiminti, kad V.Zelenskis, atsisakęs bendradarbiauti su buvusiu JAV vadovu Donaldu Trumpu, svariai prisidėjo prie to, kad J.Bidenas taptų prezidentu. (Artėjant 2020 m. JAV prezidento rinkimams D.Trumpas spaudė V.Zelenskį atlikti tyrimą dėl J.Bideno sūnaus Hunterio neskaidrių verslo interesų Ukrainoje. – Red.)
Todėl dabartinė Baltųjų rūmų administracija, priekaištaudama Ukrainai dėl korupcijos, elgiasi tiesiog amoraliai. Jei V.Zelenskis būtų iš tikrųjų susijęs su korupcija, J.Bidenas nebūtų išrinktas prezidentu, o jo sūnus Hunteris šiandien dienas leistų kalėjime.
Kita vertus, pasižiūrėkime į Turkijos valstybės sąrangą ir gyvenimą – ten demokratijos supratimas smarkiai atsilieka nuo gyvenimo Ukrainoje.
Todėl Ukrainai reiškiami priekaištai dėl korupcijos ir demokratijos stokos – ne kas kita, kaip atsikalbinėjimai.
JAV tiesiog nenori, kad Ukraina laimėtų karą prieš Rusiją, nes tokiu atveju žlugtų V.Putino režimas ir pradėtų irti Rusijos Federacija.
Toks scenarijus nelabai talentingiems Amerikos politikams kelia tikrą siaubą. Ypač karjeros diplomatui Williamui J.Burnsui, kuris įsitikinęs, kad pasaulinės politikos priešakyje visada turi būti galingos šalys, o tokios kaip Baltijos valstybės ar net Ukraina gali tik plaukti paskui galingąsias pasroviui.
Jungtinėms Valstijoms taip pat labai svarbu surasti teisingą pusiausvyrą tarp Rusijos ir Kinijos, o V.Putino Rusijos sutriuškinimas galėtų suardyti tą pusiausvyrą Pekino naudai.
– Vis dėlto netelpa galvoje, jog amerikiečiai tikisi, kad po to, ką Rusija padarė Ukrainoje ir toliau ją naikina, V.Zelenskis sėstų su V.Putinu prie bendro stalo derėtis.
– Keista, kad Vašingtone nenorima suprasti, jog šiame kare derybos neįmanomos. Laimėti gali tik viena iš kariaujančių pusių.
– Ar neįžvelgiate JAV nuostatų paralelių tarp dabartinės jos valdžios ir buvusios 1990 m., kai prezidentavo George’as Bushas vyresnysis, – tada nepriklausomybę paskelbusi maža Lietuva buvo kaltinama kėslais sugriauti SSRS. Amerika palaikė ir garbino tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, tačiau imperija vis tiek subyrėjo. Ar panašiai nenutiks ir Rusijoje?
– Tam tikrų panašumų yra, bet nereikėtų pamiršti, kad totalitarinė SSRS M.Gorbačiovo laikais jau buvo labai nusilpusi, ritosi žemyn ir agresyviam karui nebuvo pasiruošusi.
1990 m. Maskvoje vyko šachmatų turnyras, kuriame dalyvavo ir Lietuvos atstovas Viktoras Gavrikovas. Jis manęs paprašė pakabinti Lietuvos trispalvę. Ją man tada davė būsimasis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.
Kai pakabinau, pasirodė kažkokie prižiūrėtojai, bet nieko nepasakę apsisuko ir išėjo. Taigi nepriklausomos Lietuvos vėliava Maskvoje pirmą kartą buvo iškabinta 1990 m. gegužę. Tada visuomenė akivaizdžiai ignoravo komunizmą, todėl SSRS ir ištiko krachas. Šiandien dauguma Rusijos žmonių palaiko karą Ukrainoje ir net pasiryžę su juo susitaikyti.
Visuomenėje nėra jokio noro ką nors keisti, nes, kad ir kaip būtų keista, V.Putino valdymo laikotarpiu gyvenimas pagerėjo.
Be to, Rusijoje susiformavo kone turtingiausias pasaulyje elitas, kuris pasiryžęs už savo privilegijas net žudyti. O 1990 m. sovietinė nomenklatūra tiesiog svajojo, kaip greičiau atsikratyti komunizmo.
Mano galva, kad žlugtų V.Putino Rusijos imperija, būtina Ukrainos pergalė kare.
– Kaip amerikiečių politikos elito nuostatos Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu galėtų pasikeisti po kitų metų lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų?
– Manau, kad karas baigsis dar iki šių rinkimų. Sprendžiant iš tų pokalbių, kuriuose tiesiogiai ir konfidencialiai dalyvavau NATO viršūnių susitikime Vilniuje, akivaizdu, kad JAV, nors lėtai ir nepakankamai, vis dėlto tiekia ginklus Ukrainai.
Kitų metų pavasarį ukrainiečiai, turėdami kur kas daugiau vakarietiškos ginkluotės, bus gerokai pranašesni už rusus ir galės pradėti tikrąjį kontrpuolimą.
– Prasidėjus Rusijos įsiveržimui į Ukrainą Baltijos šalys ir Lenkija atsidūrė lyg ant parako statinės.
Nors NATO ir pakeitė savo karinius planus mūsų regione, ar V.Putinas, kaip sužeistas žvėris, nenutars pulti kaimyninių šalių?
– Jeigu V.Putinui, kaip jis planavo, būtų pavykę nužygiuoti iki Kijevo per tris dienas ir ten į valdžią susodinti savus, jis, žinoma, būtų pradėjęs jei ne kariauti, tai bent spausti pirmiausia Baltijos šalis. Kadangi Rusija pasienyje su jomis turi gausias karines pajėgas, drįsčiau rimtai abejoti, ar Amerika būtų ryžusis siųsti NATO pajėgas prie rytinių Aljanso sienų.
Bet dabar tai tik kalbos ir pasvarstymai, kas būtų galėję atsitikti, nes kelią užpulti Baltijos šalis ar Lenkiją Rusijai užkirto Ukraina.
Mitą apie nenugalimą V.Putino armiją ukrainiečiai negailestingai sutrypė.
– Kiek dar galėtų savo imperijos soste išsilaikyti V.Putinas?
– Nuolat kartoju, kad jeigu Kryme esantis Sevastopolis kris, V.Putinas valdžią praras. Jau po Jevgenijaus Prigožino „Wagner“ samdinių žygio Kremliaus šeimininko galia gerokai suaižėjo. Šiandien akivaizdu, kad jo aplinkoje smarkiai konfliktuojama, ką toliau daryti frontuose Ukrainoje.
Ir J.Prigožinas, ir dalis generolų nebenori tęsti karo, nes puikiai supranta, kad jo laimėti nebeįmanoma. Todėl kitais metais Rusijoje gali prasidėti didžiulės permainos. Jų mastas priklausys nuo to, kiek procesuose dalyvaus Vakarai ir ar jie supras, kad pagaliau reikia gyventi vadovaujantis naujomis realijomis, o ne senomis sampratomis.
Permainos priklausys ir nuo to, kaip stipriai Vakarai laikysis nuostatų, kad sankcijas Rusijai būtų galima atšaukti tiktai po to, kai ji pasitrauks iš Ukrainos, kad agresoriai privalo išmokėti reparacijas.
O svarbiausia – ar Vakarai pasieks, kad būtų nubausti visi Rusijos kariniai nusikaltėliai? Tiesiog būtina nustoti ieškoti sprendimų, kurie leistų Ukrainai laimėti karą, bet Rusijos imperija išliktų tokia, kokia yra dabar.
Svarbu pasiekti, kad Rusijos imperijos karas Ukrainoje būtų paskutinis, o Rusijai žlungant neprasidėtų negrįžtami procesai, nes tuo tikrai pasinaudotų Kinija. Ir Rusijos visuomenei, ir elitui būtų priimtiniau integruotis į Europą nei tapti Kinijos provincija.
Bet tenka apgailestauti, kad kol kas Vakarai tokios koncepcijos nesvarsto.
