Tą liūdną moterį Hluchivo mieste Sumų regione netoli Rusijos pasienio pastebėjau visiškai atsitiktinai. Ji ilgai stovėjo sustingusi, pridėjusi ranką ant vienos iš Šlovės alėjoje kabančių nuotraukų. Tik lūpos krutėjo kažką šnibždėdamos.
Prisiartinęs pamačiau, kad moteris delną laiko ant šviesiaplaukės merginos, dėvinčios maskuojamąją uniformą, fotografijos. Po ja perskaičiau – Katerina Juščenko, 25 metų, žuvusi šių metų balandžio 4-ąją.
„Tai jūsų dukra?“ – tyliai paklausiau. Moteris nuleido ranką, ašarotomis akimis pažiūrėjo į mane ir atsakė: „Taip, tai mano angeliukas, mano mažylė. Ją mažyle vadinau gyvai esant, taip ir toliau vadinu, ji niekada nebetaps vyresnė.“
Amžius netapo kliūtimi
Natalija prisistačiusi K.Juščenko mama papasakojo, jog dukra dar būdama devynerių pareiškė, kad užaugusi taps kariūne. Merginos apsisprendimą pagreitino 2014 m. Rusijos išprovokuotas Donecko bei Luhansko separatistų maištas, virtęs karu su Ukrainos kariuomene.
„Luhansko regione mes gyvenome Toškivkos kaime, kuris liko ukrainiečių rankose, bet buvo nutolęs vos 5 km nuo nusistovėjusios fronto linijos.
Taip tapome karo dalyviais“, – pasakojo moteris.
Jų namai buvo vieni iš nedaugelio, kuriuose skambėjo ukrainiečių kalba, tad visa šeima ėmė talkinti tėvynės gynėjams.
„Mano vyras padėjo remontuoti kariškių mašinas, o aš su Katerina kepiau duoną ir bandeles, kurias nešdavome į apkasus.
Dukra ėmė rinkti paramą kariams, o po kiek laiko susipažino su ten tarnavusiu Serhijumi ir jį nuoširdžiai pamilo“, – sunkiai atsiduso mama.
Katerinai tuo metu buvo 17 metų, o žvalgui, vyresniajam seržantui Serhijui – 35-eri.
Karys neslėpė, kad yra išsiskyręs, buvusi žmona augina jųdviejų sūnų ir dukrą, kuri yra Katerinos bendraamžė.
Įsimylėjusios moksleivės ši žinia neišgąsdino. Po pusmečio baigusi mokyklą ji išvyko studijuoti į Karo akademiją Lvove, esančiame 1300 km nuo gimtojo kaimo. Ten patraukė todėl, kad būtų arčiau mylimojo, nes Serhijus su visa 24-ąja mechanizuotąja brigada tada buvo pasiųsti atgal į mokymo centrą Lvove.
Vestuvės ligoninėje
Po kiek laiko brigada vėl buvo sugrąžinta į frontą Donbase. 2016-ųjų gegužės 8-ąją per žvalgybos operaciją šalia Krymskės kaimo Luhansko srityje Serhijaus tarnybos draugas užmynė ant minos ir žuvo.
Iš paskos ėjusį Serhijų skeveldros žiauriai sudarkė – medikai ilgai nebuvo tikri, ar pavyks išgelbėti vyro gyvybę.
Norėdama neatsitraukti nuo mylimojo Katerina įsidarbino slauge ligoninėje ir tarsi liūtė kovojo, kad Serhijus gautų kuo daugiau įvairių procedūrų.
Jis išgyveno depresiją, mat medikai suteikė tik minimalią viltį, kad po stuburo sužeidimo galės valdyti apatinę kūno dalį ir neliks paralyžiuotas.
Norėdama sustiprinti tikėjimą, kad pavyks pasveikti, o ji visada bus šalia, Katerina pasipiršo Serhijui ir pasiūlė kurti šeimą.
Vestuvių ceremonija buvo planuojama labai kukli, dalyvaujant vos dviem liudininkams – kovos draugams.
Tačiau sutuoktuvės netikėtai pavirto didele švente, nes poros draugai išpuošė ligoninės kiemą, pakvietė muzikantus, daug svečių, pasirūpino vaišių stalu.
Po vestuvių Serhijus buvo toliau gydomas reabilitacijos ligoninėje, o Katerina tęsė mokslus Karo akademijoje.
Vėliau pora persikėlė į Serhijaus gimtąjį miestą Hluchivą, kurio valdžia padovanojo jaunavedžiams butą. Katerina pradėjo tarnybą Hluchivo karinėje bazėje ir ėmė neakivaizdiniu būdu studijuoti vietos žemės ūkio kolegijoje.
„Dukra kūrė gražius planus – ketino pasistatyti namą, įsivaikinti du ar net keturis mažylius, pakeliauti su šeima po pasaulį.
Ji puoselėjo viltį, kad JAV medikai apsiims gydyti Serhijų ir jis vėl ims vaikščioti“, – pasakojo mama.
Karsto neleido atidaryti
Prasidėjus karui K.Juščenko dalinys buvo pasiųstas padėti ginti strategiškai svarbų Sumų regiono miestą Ochtyrką, pro kurį ėjo keliai į Kijevą, Charkovą, Poltavą, Myrhorodą.
Ukrainos kariai patyrė didelių nuostolių, tačiau miestas atsilaikė, taip apsunkindamas priešo skverbimąsi į šalies gilumą. Už tai Ochtyrkai šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis suteikė miesto didvyrio vardą.
Okupantams nuo Ochtyrkos pasitraukus ir mūšiams persikėlus į kitus regionus K.Juščenko būrys buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija ir Rusija susikirtimo trikampį ties Šostkos miestu.
Balandžio 4-ąją į jų stovyklą Pečenihos kaimelyje atskriejo dvi priešo raketos, pražudžiusios Kateriną ir tris jos bendražygius.
„Labai norėjau paskutinį kartą apkabinti savo angeliuką, bet karsto mums neleido praverti – nenorėjo, kad matytume, kas liko iš dukros kūno“, – ištarė Natalija ir jos skruostais ėmė riedėti ašaros.
Mama papasakojo, jog dukros vaikystė buvo varginga, ji niekada nebuvo užsienyje, nematė jūros, tačiau apie tai svajojo ir žadėjo, kad po karo į kelionę vyks kartu su vyru, tėvais, o ateityje – ir su įsivaikintais mažyliais.
„Prie jos kapo kasdien neinu, nenoriu trikdyti pomirtinio gyvenimo. Ten kiekvieną dieną nuvažiuoja Serhijus.
Katerina jam buvo viskas, jis netektį labai išgyvena. Dabar aš su vyru jam likome vienintelė atrama, nes dar pernai turėjome bėgti iš gimtojo kaimo Luhansko regione, kuris tapo pilkąja zona – mūšių vieta, niekieno žeme“, – kalbėjo Natalija.
Ji pridūrė: „Visi filmai apie meilę baigiasi gerai, bet mano angeliuko neliko.
Su tuo susitaikyti labai sunku, tačiau tikiu, kad Katerina ir kitame pasaulyje įstojo į dangaus batalioną, kovojantį už šalies laisvę. Meilė tėvynei ir sutuoktiniui jai buvo aukščiau visko.“
