Italijos Giorgia Meloni „Broliai“ jau yra valdžioje, o Prancūzijos „Nacionaliniam susivienijimui“ trūksta vos 1 proc., kad apklausose taptų populiariausia šalies partija.
Apie sėkmės istorijas girdėjome jau Ispanijoje, Nyderlanduose, Austrija ir Skandinavijoje, tačiau dabar audros centre atsidūrė Vokietija.
„Politico“ apžalgininko Matthew Karnitschnigo teigimu, tai kas prasideda Vokietijoje, pavojinga visai Europai, tad laikas pradėti planuoti pabėgimo maršrutą.
Per pastaruosius metus parama antiimigracinei, prorusiškai partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) beveik padvigubėjo ir pagal apklausas viršijo 20 proc.
Dabar ši partija yra antroje vietoje, vos penkiais procentiniais punktais atsilikdama nuo centro dešiniųjų krikščionių demokratų. Per vasarą AfD taip pat pavyko padidinti persvarą prieš kanclerio Olafo Scholzo socialdemokratus.
Didelę dalį AfD populiarumo pastaruoju metu galima paaiškinti nuolatinėmis vidinėmis kovomis ir netvarka O. Scholzo koalicijoje su žaliaisiais ir liberalais.
Vis dėlto pagrindinis AfD sėkmės variklis yra tas pats klausimas, kuris jau visą kartą lemia kraštutinių dešiniųjų partijų veiklą visoje Europoje: migracija.
AfD iškilimą lydėjo dramatiškas neteisėtos migracijos šuolis, daugelyje šalies gyventojų skatinantis susirūpinimą, kad valdančioji klasė visiškai prarado Vokietijos sienų kontrolę. Vokietijos policija šiemet jau sulaikė apie 43 000 migrantų, siekusių nelegaliai patekti į Vokietiją – tai daugiau nei 50 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.
„Mes praradome nelegalios migracijos kontrolę“, – praėjusią savaitę sakė Vokietijos rytinės Brandenburgo žemės vidaus reikalų ministras Michaelis Stubgenas.
Tuo pat metu Vokietijoje pastebimai išaugo smurtinių nusikaltimų skaičius, kuris pernai padidėjo daugiau kaip 20 proc. Daugelis vokiečių įžvelgia ryšį tarp didėjančio nusikalstamumo ir migracijos. Remiantis policijos statistika, užsieniečiai, kurie sudaro apie 16 proc. 83 mln. gyventojų Vokietijoje, sudarė apie trečdalį visų 2022 m. užregistruotų įtariamųjų nusikaltimais.
Nuomonę, kad migrantai kelia didžiausią grėsmę visuomenės saugumui, skatina beveik kasdieniai pranešimai apie siaubingus nusikaltimus, kurių pagrindiniai įtariamieji yra užsieniečiai, pavyzdžiui, du neseniai Berlyne įvykdyti grupiniai išžaginimai.
Nors nusikalstamumo ir migracijos ryšys (tikras ir tariamas) jau seniai yra AfD atrama, tačiau ją sustiprina ir ekonominės priežastys.
Dabar šalis susiduria su didžiausiu per daugelį metų ekonomikos nuosmukiu, kuris, kaip nerimauja kai kurie ekonomistai, gali pranašauti esminį šalies pramoninio branduolio nuosmukį.
Štai čia ir prasideda Rusijos karas su Ukraina. Nors ši partija visada buvo palankiai nusiteikusi Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu, pagrindinė jos kalba apie nepritarimą karui yra ta, kad jis dusina Vokietijos ekonomiką tiek dėl Rusijos dujų importo praradimo, tiek dėl Vakarų sankcijų poveikio Vokietijos eksportui į Rusiją.
Nors tikrovė sudėtingesnė, AfD retorika turi atgarsį didelėje šalies dalyje, ypač buvusiuose komunistiniuose rytuose, kur ši partija daugelyje vietovių užtikrintai pirmauja.
Vienas iš paaiškinimų, kodėl AfD niekada nepavyko prasiveržti taip, kaip panašioms partijoms kitur Europoje, yra tas, kad Vokietijos ekonomika pastaraisiais metais pasirodė esanti itin atspari. Kitaip tariant, nors daugeliui rinkėjų galėjo nepatikti buvusios kanclerės Angelos Merkel migracijos politika, jie vis tiek buvo pasiturintys ir nesusidomėjo AfD.
Tačiau dabar Vokietijos ekonomikos nuosmukis grasina pakeisti šią dinamiką pirmą kartą nuo AfD įkūrimo 2013 m.
AfD pakilimas ypač stebina dėl to, kad partijai trūksta pagrindinio elemento, kuris lemia daugumos kraštutinių dešiniųjų partijų sėkmę – charizmatiško lyderio.
Tiesą sakant, galima teigti, kad partija apskritai neturi lyderio, juolab tokio kalibro kaip italė G. Meloni ar prancūzė Marine Le Pen. Partijos viršūnėje esantis duetas – Alice Weidel ir Tino Chrupalla – yra daugiau administratoriai nei vėliavnešiai.
A. Weidel nuolat užima paskutinę vietą dešimties „svarbiausių Vokietijos politikų“ reitinge. T. Chrupalla net nepatenka į šį reitingą.
Dėl šio silpnumo Vokietijos politinis isteblišmentas baiminasi, kad vienas iš kraštutinių partijos veikėjų – Bjornas Hocke, AfD lyderis rytinėje Tiuringijos žemėje – taps dominuojančia figūra.
Kitaip nei dauguma pastaraisiais metais Europoje į valdžią iškilusių populistų lyderių, tokių kaip Vengrijos Viktoras Orbanas ar Austrijos dešinysis Heinzas-Christianas Strache, B. Hocke nėra politinis oportunistas.
Buvęs mokytojas, studijavęs istoriją ir gilinęsis į vokiečių filosofiją, B. Hocke yra tikras ideologas, kurio požiūris į rasę ir migraciją primena XX a. ketvirtojo dešimtmečio fašistinę retoriką.
Tiesą sakant, praėjusį mėnesį Vokietijos Heseno žemės prokuroras nustatė, kad demonstrantai turėjo teisę vadinti B. Hocke „naciu“. Tai buvo padaryta po 2019 m. Vokietijos teismo sprendimo, kad organizuoto protesto metu B. Hocke galėjo būti pagrįstai vadinamas „fašistu“.
Nors vokietis nėra itin populiarus plačiojoje visuomenėje, jo įtaka partijos bazėje yra didelė. Pavyzdžiui, neseniai vykusiame partijos suvažiavime B. Hocke'ei pavyko pasiekti, kad vienas iš jo šalininkų atsidurtų AfD kandidatų sąrašo kitų metų Europos Parlamento rinkimuose viršuje.
Tą dieną B. Hocke pranešė: „ES turi mirti, kad galėtų gyventi tikroji Europa.“
