31 metų ukrainietis 2016 m. pats buvo sužeistas, o po operacijos trims savaitėms atskraidintas į reabilitaciją Lietuvoje. Druskininkuose sustiprėjęs D.Sobota grįžo į gelbėjimo misiją fronte, nors nėra baigęs medicinos mokslų ir niekada nesiejo su tuo savo ateities.
„2014-aisiais kilus kovoms su Donecko ir Luhansko separatistais paaiškėjo, kad Ukrainos pajėgoms mūšio lauke labai trūksta sanitarų. Treniruoti savanorius laiko nebuvo – teko mokytis vietoje iš seniau dirbančių kolegų“, – pasakojo D.Sobota.
„Gospitalieri“ narių užduotis – surasti sužeistus karius, sustabdyti kraujavimą ir nuvežti iki už kelių ar keliolikos kilometrų esančios lauko ligoninės, kur medikai nusprendžia, ar operuos vietoje, ar siųs į tolesnę stacionarią ligoninę. Bataliono šūkis – „Vardan kiekvienos gyvybės!“
Pradžioje patyrė šoką
D.Sobotai ir kolegoms sanitarams apmaudžiausia išgirsti medikų žinią, kad vieno ar kelių atvežtų karių gyvybės išgelbėti nepavyko: „Kai iš kovos lauko nešamas sužeistasis maldauja padėti ir klausia, ar jį išgelbėsiu, tai visada pažadu. Tikrai viliuosi, kad pavyks, bet sužeidimai dažnai būna pernelyg rimti, o ir nugabenimas iki gydytojų užtrunka.“
Savanoriai dirba švilpiant kulkoms ir šalia sprogstant bomboms, nes laukiant, kol mūšis nurims, sužeistieji nukraujuotų.
„Mūsų darbas yra svarbus, bet ne romantiškas – ne visi savanoriai atlaiko sužalotų kūnų vaizdus ir apšaudymų įtampą. Pradžioje aš irgi patyriau šoką, kai vežant sužeistą karį teko į jo šalmą sudėti iš skeveldros prakirsto pilvo krintančias žarnas, kad jos neišsipurvintų ant automobilio grindų“, – prisiminė ukrainietis.
D.Sobota į frontą išvyko būdamas 22-ejų. Jam, turinčiam vairuotojo pažymėjimą, buvo patikėta vairuoti automobilį. Jis buvo paprastas, ne specialiai pritaikytas sužeistųjų evakuacijai, todėl karius dažnai tekdavo guldyti vienus ant kitų.
„Per kai kuriuos mūšius sužeistųjų būna tiek daug, kad į mašiną sutalpiname septynis. Teoriškai turime gabenti tik tuos, kurie turi šansų išgyventi, bet dažnai įkeliame ir akivaizdžiai mirtinai sužalotus ir net žuvusius, nes širdis neleidžia palikti jų mūšio lauke“, – pasakojo sanitaras.
D.Sobota nepamiršta itin džiugaus momento, kai gabendamas į frontą maisto krovinį patikrinimo poste buvo paprašytas pavėžėti vieną karį ir atpažino, kad tai jo iš mūšio lauko anksčiau išneštas žmogus. Jis apkabinęs ilgai dėkojo už išgelbėtą gyvybę.
Gydėsi ir Lietuvoje
D.Sobota manė, jog sanitarų darbą gerbia abi kariaujančios pusės, bet buvo šokiruotas supratęs, kad priešas ne tiktai šaudo į juos, bet ir rengia pasalas taikydamas į mašinas su išpaišytu raudonu kryžiumi.
„Okupantai nesilaiko jokių taisyklių, siekdami palaužti ukrainiečių valią žudo netgi civilius, o fronte pribaigia sužeistuosius. Rusai apšaudo ir mus, sanitarus, todėl į gelbėjimo operacijas dažnai vykdavome su automatais, nors pagal tarptautinę konvenciją turėjome būti be ginklų, – apgailestavo ukrainietis. – Kelio meniską susiknežinau pats, kai netoliese sprogus bombai skubiai kritau ant žemės ir nepastebėjau akmens. Skeveldra prakirto tik blauzdą, bet kelis išėjo velniop. O šiaip mane kol kas lydi sėkmė, nes keliolika kolegų jau teko palaidoti“, – teigė D.Sobota.
Po operacijos gulint karo ligoninėje Dniepre ten apsilankė tuometė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir pažadėjo sužeistiesiems reabilitaciją Lietuvoje. Žodį tesėjo – į Druskininkus imta trims savaitėms gabenti po 6 sužeistus karius.
„Priežiūra buvo aukšto lygio, procedūros nuo ryto iki vakaro, baseinas, psichologas, ekskursijos. Apsilankėme Seime, Krašto apsaugos ministerijoje, o per susitikimą su Karo akademijos studentais gavau pasakoti apie veiklą fronte, karo realijas, – sakė sanitaras. – Druskininkuose mane globojo vietos šaulių vadas Ramūnas Šerpatauskas. Bendraudamas su juo ir kitais vietos žmonėmis supratau, kodėl Lietuva labiausiai iš visų mus remia – patys patyrėte Rusijos agresiją 1991 m. ir įsisąmoninote, kad Maskva yra bendras mūsų priešas.“
Iš stadiono – į frontą
D.Sobota iš Lietuvos parsivežė dovanotą raudoną vėliavą su Vyčiu ir nuo to laiko ją pasiima į frontą.
Tiesa, po sužeidimo ukrainietis į sanitaro misijas vyksta rečiau, tačiau fronte lankosi kas savaitę, nes Ukrainos kariams gabena maistą, techniką, įrangą. Kitomis dienomis pina armijai maskuojamąjį tinklą, talkina labdaros organizacijai „Save the People“.
„Gražiausią savo jaunystės laiką – pastaruosius 9 metus – teko atiduoti karui, nors 2014-aisiais, kai metęs mokslus išvykau į Kijevą statyti Maidane barikadų, nemaniau, kad tai virs karu“, – pasakojo D.Sobota.
Jis nuo paauglystės buvo aistringas Charkovo „Metalist“ futbolo klubo sirgalius ir net dalyvaudavo muštynėse su kitų komandų aistruoliais. D.Sobota didžiuojasi, kad dauguma aistruolių palaikė Maidano revoliuciją, o kilus karui daugybė buvusių stadiono mušeikų panoro ginklu ginti tėvynę.
„Aš su draugais veržiausi į frontą. Norėjome kovoti su priešu, tačiau mūsų, netarnavusių armijoje, ten nesiuntė, o ragino vykti į karinio rengimo stovyklas“, – prisiminė D.Sobota.
Būdamas vienoje stovykloje iš bičiulio išgirdo, kad į frontą lengviau galima patekti tapus vadinamuoju „gospitalieriu“, tad prie jų ir prisijungė – įstojo į „Dešiniojo sektoriaus“ judėjimo suformuotą karo sanitarų būrį.
„Nepatikėsite, bet kai 2014-aisiais nuvykau į paruošiamąją stovyklą, joje pamačiau ne tik 80-mečius senolius, bet ir dvylikamečius paauglius, atvykusius kartu su tėvu ar broliu į apmokymus, ir dauguma jų buvo aistringi futbolo gerbėjai, – pasakojo D.Sobota. – Aibė bičiulių, „Metalist“ sirgalių, žuvo kare, tad mano žmona Karina labai išgyvena, kai išvykstu į frontą. Bet kitaip neišeina – mūsų kova dar tęsiasi, turime užbaigti tai, ką pradėjome Maidano barikadose, – galutinai atsikratyti Maskvos jungo.“
D.Sobota žmonai pažadėjo, kad po karo ją ir dabar dvejų metų sūnų Jaroslavą pirmiausia nusiveš į Lietuvą – kraštą, kuris padėjo jam pasveikti po sužeidimo, geriausiai supranta Ukrainos kovą ir ištikimai ją remia.
