Nuo praėjusių metų vasario, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Slovakija buvo viena iš ištikimiausių Kijevo sąjungininkių. Abi šalys turi bendrą sieną, Slovakija buvo pirmoji šalis, nusiuntusi Ukrainai priešlėktuvinę gynybą ir priėmusi dešimtis tūkstančių pabėgėlių.
Tačiau visa tai gali pasikeisti, jei į valdžią ateis R.Fico. Buvęs ministras pirmininkas neslepia savo simpatijų Kremliui ir kaltino „Ukrainos nacius ir fašistus“ išprovokavus Rusijos lyderį Vladimirą Putiną pradėti invaziją, pakartodamas melagingą naratyvą, kuriuo V.Putinas pateisino savo invaziją.
R.Fico ragino Slovakijos vyriausybę nutraukti ginklų tiekimą Kijevui ir sakė, kad jei jis taptų ministru pirmininku, Slovakija „nesiųstų dar vienos amunicijos serijos“. Jis taip pat nepritaria Ukrainos stojimui į NATO.
Politikos analitikas, Slovakijos analitinio centro „Institute of Public Affairs“ prezidentas Grigorijus Mesežnikovas CNN teigė, kad, kaip ir daugelis Rusijai simpatizuojančių asmenų, R.Fico savo paramą Maskvai įformina kaip „taikos“ iniciatyvą.
„Jis ir jo sąjungininkai teigia, kad neturėtume siųsti ginklų Ukrainai, nes dėl to karas užsitęs ilgiau. Jie sako, kad „taika bus, jei nustosime siųsti ginklus Ukrainai“, nes jei to nedarysime, konfliktas baigsis greičiau. Taigi iš esmės jie nėra už taiką, jie yra prorusiški“, – sakė analitikas.
Anksčiau R.Fico daugiau nei dešimtmetį ėjo Slovakijos ministro pirmininko pareigas – iš pradžių 2006–2010 m., o paskui 2012–2018 m.
Jis buvo priverstas atsistatydinti 2018 m. kovo mėn. po kelias savaites trukusių masinių protestų dėl tiriamojo žurnalisto Jano Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnirovos nužudymo. J.Kuciakas rašė apie šalies elito, įskaitant asmenis, tiesiogiai susijusius su R.Fico ir jo partija SMER, korupciją.
Politinė sumaištis
Per vėlesnius 2020 m. rinkimus rinkėjai nusigręžė nuo SMER ir išrinko centro dešiniųjų partiją „Paprasti žmonės ir nepriklausomos asmenybės“ (OLaNO).
Iš pradžių laikyta gaivaus oro gūsiu, OLaNO ir jos lyderis Igoris Matovičius galiausiai nuvylė daugelį savo rinkėjų. I.Matovičius, savamokslis milijonierius, rinkimus laimėjo remdamasis stipria antikorupcine platforma ir žadėdamas „išvalyti“ Slovakiją.
Tačiau jo antikorupciniai įgaliojimai jau pačioje pradžioje patyrė keletą smūgių. Jis buvo priverstas prisipažinti, kad plagijavo savo magistro darbą, ir vadovavo vyriausybei, kurią kamavo nesutarimai.
Jis buvo priverstas atsistatydinti praėjus vos daugiau nei metams po to, kai jo vienašališkas sprendimas pirkti iš Rusijos COVID-19 vakcinas sukėlė maištą koalicinėje vyriausybėje.
I.Matovičius pasikeitė vietomis su savo finansų ministru Eduardu Hegeriu, tačiau chaosas tęsėsi. Šaliai kovojant su pandemijos padariniais ir Rusijos invazija į Ukrainą, dar daugiau nesutarimų ir asmeninių konfliktų privedė prie valdančiosios koalicijos žlugimo gruodžio mėn.
E.Hegeris toliau ėjo laikinojo ministro pirmininko pareigas, bet galiausiai gegužę jis taip pat pasitraukė, o jį pakeitė technokratas Liudovitas Odoras.
Pastarųjų metų politinė sumaištis suteikė R.Fico naują šansą.
„Praėjus metams po paskutinių rinkimų atrodė, kad partija beveik visiškai išnyks. Tačiau R.Fico sugebėjo reabilituotis ir dabar yra lyderis, – teigė G.Mesežnikovas. – SMER vis dar turi stiprią paramą tarp savo pagrindinių rinkėjų ir ši parama yra emociškai susijusi su R.Fico, tačiau jiems taip pat padėjo daugybė konfliktų vyriausybėje ir kai kurie išoriniai veiksniai, įskaitant koronavirusą, didelę infliaciją, energetikos krizę ir karą Ukrainoje.“
Slovakija turi sudėtingą rinkimų sistemą ir susiskaldžiusią politinę sceną, kurioje net 10 politinių grupuočių gali pasiekti 5 proc. ribą, reikalingą patekti į parlamentą.
Tai reiškia, kad net jei R.Fico partija laimės rinkimus, jam greičiausiai reikės bent vieno koalicijos partnerio. Jis neatmetė galimybės bendradarbiauti su „Respublika“ – ekstremistine kraštutinių dešiniųjų partija, kuri teigia, kad karas Ukrainoje yra „NATO ekspansijos politikos“ ir Kijevo „agresijos rusų mažumos Rytų Ukrainoje atžvilgiu“ pasekmė.
Dezinformacija ir propaganda laimi
Vyriausybės kovos ir keli garsūs korupcijos skandalai susilpnino žmonių pasitikėjimą valstybės institucijomis ir sudarė palankią dirvą propagandos ir dezinformacijos kampanijoms.
Naujausias posūkis įvyko praėjusį mėnesį, kai Slovakijos policija apkaltino šalies šnipinėjimo vadovą ir kelis kitus aukščiausio lygio saugumo pareigūnus sąmokslu piktnaudžiauti valdžia. R.Fico, kuris yra artimas kai kuriems į skandalą įsivėlusiems asmenims, situaciją apibūdino kaip „policijos perversmą“.
Bratislavoje įsikūrusio saugumo tyrimų centro „GlobSec“ apklausos duomenimis, tik 40 proc. slovakų mano, kad Rusija yra atsakinga už karą Ukrainoje, ir tai yra mažiausia dalis tarp aštuonių Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos šalių, į kurias orientavosi „GlobSec“. Čekijoje, kuri anksčiau su Slovakija sudarė vieną valstybę, 71 proc. žmonių dėl karo kaltina Rusiją.
Tas pats tyrimas parodė, kad 50 proc. slovakų Jungtines Valstijas – ilgametę šalies sąjungininkę – laiko grėsme saugumui.
„GlobSec“ Demokratijos ir atsparumo centro politikos direktorė Dominika Hajdu sakė, kad Slovakija yra unikaliai pažeidžiama Rusijos propagandos.
„Kai kurios šiuo metu apklausose pirmaujančios partijos skleidžia tuos pačius naratyvus, pavyzdžiui, kad tai Vakarai bando mus „įvelti“ į karą ir kad visi, kurie yra proukrainietiškai nusiteikę, automatiškai yra nusiteikę prieš Slovakiją“, – paaiškino ji.
D.Hajdu teigė, kad prorusiška propaganda atsiliepia ir todėl, kad didelė dalis gyventojų visada buvo labai prorusiški ir net dabar maždaug ketvirtadalis žmonių teigiamai vertina Rusijos vadovą V.Putiną.
„Istoriškai visada buvo stiprus panslavistinis pasakojimas apie Rusiją kaip stipresnį brolį, kuris apsaugo slovakus nuo vengrų ir kuris vėliau išlaisvino Slovakiją nuo nacių“, – pridūrė ji.
Slovakijos santykiai su Vengrija yra sudėtingi, nes šimtmečius ji buvo Austrijos-Vengrijos imperijos dalis. Vengrai yra didžiausia mažuma Slovakijoje, o daugelis vengrų vis dar laiko 1920 m. Trianono sutartį, kuria po Pirmojo pasaulinio karo buvo iš naujo apibrėžtos valstybių sienos, neteisybe savo šaliai. Dėl to abiejose sienos pusėse kyla nacionalistinė retorika.
G.Mesežnikovas sakė, kad R.Fico ir jo sąjungininkai pasinaudojo didėjančiu Slovakijos rinkėjų nuovargiu ir pykčiu dėl nedviprasmiškos vyriausybės paramos Ukrainai.
„Vyriausybė priėmė labai greitą ir tvirtą sprendimą – ir, sakyčiau, taip atsidūrė teisingoje istorijos pusėje – paremti Ukrainą, – pastebėjo ekspertas. – Slovakija tapo aktyvia ES nare siūlydama sankcijas Rusijai ir siuntė Ukrainai visą įmanomą įrangą.“
Po Slovakijos sprendimo atsiųsti oro gynybos priemones, praėjus vos kelioms savaitėms nuo invazijos pradžios, buvo pristatyta šarvuočių, sraigtasparnių, haubicų ir kitos įrangos. Ji taip pat priėmė daugiau kaip 100 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių – įspūdingas skaičius vos 5,4 mln. gyventojų turinčiai šaliai.
Tačiau G.Mesežnikovas atkreipė dėmesį, kad didelė grupė slovakų nepritarė tokiam požiūriui – ir kad SMER bei „Respublika“ greitai pradėjo juos kurstyti.
„Kitas jų argumentas, be taikos, yra tas, kad neturėtume padėti Ukrainai, nes tai daroma slovakų sąskaita. Jie sako, kad tai per brangu ir kad turėtume rūpintis tik savimi“, – paiškino G.Mesežnikovas.
Tai stiprus argumentas rinkėjams, kurie kovoja su pragyvenimo išlaidų krize, tačiau, anot G.Mesežnikovo, jis nėra visiškai pagrįstas faktais, nes didžioji dalis paramos yra subsidijuojama Europos Sąjungos lėšomis.
Parengta pagal CNN inf.
