Nustebau ir aš, nes vykau telefone įsijungęs žemėlapinę „Vaze“ programėlę, ir vykau ten, kur ji rodė. Vos vienas kilometras – tiek arti Rusijos sienos dar nebuvau šiame kare atsidūręs. Tikrumoje net neketinau tiek rizikuoti, planavau vykti į miestelį, esantį penkis kilometrus nuo pasienio.
Kariūnai buvo linkę patikėti, kad programėlė sustreikavo, nes toje vietovėje internetas bei telefoninis ryšys nebeveikia, ir „Vaze“ galėjo užstrigti. Šiuo metu Ukrainoje keliaujant internetinės žemėlapių programėlės labai praverčia, nes karo pradžioje, siekiant priešui apsunkinti orientaciją, buvo nugriauti arba užteplioti kelio ženklai su vietovių pavadinimais.
Vietovėse, kurios išvengė okupacijos, minėti ženklai vėliau buvo atkurti, tačiau pafrontės vietovėse bei Rusijos pasienyje daug kur kelio ženklų nėra, ir orientuotis tenka pagal programėles, tačiau vien ten, kur siekia interneto ryšys. Popieriniu žemėlapiu remtis irgi nelabai galima, nes kai kur yra sugriauti tiltai, kai kur keliai uždaryti, o žemėlapiuose tokios informacijos nėra.
Dėl šių priežasčių žurnalistų kariškiai prašo vieniems nevažiuoti į pafrontę, kad per klaidą neįriedėtų į susišaudymo zoną ar priešo užimtą teritoriją. Taip mano sulaikymo motyvus draugiškai paaiškino apklausą pradėjęs ėjo Charkovo kontržvalgybininkas, prisistatęs vardu Nikolajus.
„Pasitaiko, jog priešai apšaudo visus, net „Raudonojo kryžiaus“ mašinas bei su užrašu „Press“, be to, kelyje galima susidurti su slapta įsiskverbusiais Rusijos diversantais bei žvalgais, todėl žurnalistams po vieną važiuoti čia neleidžiama, tam reikia gauti specialų leidimą ir vykti lydint karišikiui, o jūs, vienas keliaudamas, natūraliai sukėlėte įtarimų“ – kiek anksčiau paaiškino vienas „blockposto“ kariūnas.
Iš pradžių mane apklausė atvykęs Derhačių rajono karinės komendantūros atstovas, o vėliau tardymą perėmė atskubėjęs kontržvalgybininkas. Jį domino ne tik darbinė mano biografija bei įrašai „Facebooke“ ir „TikToke“, bet ir tai, kokiose buvusios SSSR respublikose esu lankęsis, ką veikiau nuvykęs į Maskvą ir Minską, ką galvoju apie Ukrainos rusakalbius ir kilusį Varšuvos bei Kijevo konfliktą dėl grūdų eksporto.
Pokalbis praėjo pozityviai, kaip kad ir mano dokumentų bei karinės akreditacijos patikrinimas. Suplanuotos kelionės į kitą gyvenvietę tačiau teko atsisakyti, nes kontržvalgybininko atvykimas bei apklausa užėmė nemažai laiko, ir vakarop keliauti pasienio zonoje, dažnai apšaudomoje, nesinorėjo.
Nikolajus užtat pažadėjo įspėti kito patikros punkto karius, kad sekančią dieną mane praleistų be detalaus patikrinimo. Belaukdamas minėto kontržvalgybininko atvykimo susibičiuliavau su Rudžiu – šunimi, kuris po to, kai iš Hoptivkos kaimo išsibėgo beveik visi gyventojai, likęs be šeimininkų apsigyveno patikros punkte. Iki karo Hoptivkoje gyveno tūkstantis žmonių, o dabar čia yra likę vos keliasdešimt.
„Benamiais liko daug šunų, tačiau kiti vien atbėga pas mus prašyti maisto, o Rudis pasiliko ir niekur nesitraukia“ – paaiškino vienas iš savanorių karių. Vyriškis pasakė, jog Rudžio šeimininkas per apšaudymus žuvo, o vaikai gyvena toli ir nepanoro atvykti šuns pasimti.
„Rudis labai bijo sprogimų, išgirdęs griausmus iškarto lenda po stalu ar lova ir gailiai inkščia, mes jį tada glostom, guodžiam, nors patiems į galvą lenda mintis – o gal kita bomba bus nutaikyta į mus, esame lengvas taikinys priešui ir bet kada raketa gali atskristi“ – kalbėjo antras karys.
„Blockposto“ savanoriai nesutiko būti fotografuojami ir neleido nieko aplinkui fotografuoti, tad prisiminimui teko įamžinti vien Rudį. Nuotrauką darydamas šovinių gilzes šalia šuns specialiai pabėriau, nes čia kovos buvo labai aršios ir kelias tiesiog yra nuklotas gilzėmis bei bombų skeveldromis.
„Jūs, lietuviai, esate šaunuoliai, nuo pat pradžių daug mums padedate, o dabar nebeįleidžiate mašinų su RU numeriais, rodote visai ES pavyzdį“ – pasakė trečias savanoris. Karys pasakė, jog juos kas kiek laiko perkelia iš vienos vietos į kitą, tad tenka dalyvauti ir fronto kovose.
Jam sunkiausi mūšiai esą buvo Bachmute, ten žuvo du bičiuliai, su kuriais aksčiau kartu saugojo vieną patikros punktą. Minėtas karys prisipažino, jog yra patyręs kontūziją, todėl dabar kaire ausimi prasčiau girdi.
„Man 32 metai, esu kilęs iš Vinicos regiono, namuose laukia žmona ir dvi dukrelės, Iržina pirmokė, o Lena vos dvejų metų, labai apmaudu, kad negalėjau Iržinos palydėti į pirmą jos pamoką mokykloje, ir nepamačiau, kaip mažylė Lena pradėjo vaikščioti, labai to gailiuosi, bet nesigailiu, jog savanoriumi išėjau į karą, mano prosenelis buvo kazokas, kraujas neleido ramiai sėdėti priešui užpuolus“ – kalbėjo vyriškis.
Karys tuo pačiu išsidavė, jog namiškiams neprasitarė, kad Bachmute patyrė kontūziją, o vien sakė, kad buvo lengvai sužeistas į koją. Mat bijojo, kad viską būtų sužinojusi ir jo mama, kuriai per karą ėmė streikuoti širdis.
„Kaip bus su Rudžiu – ar pasibaigus karui jį paliksit likimo valiai?“ – atsisveikindamas paklausiau savanorių.
„Ne, Rudį visi pamilome, jisai liks pas kažkurį iš mūsų, mes, kariūnai, keturkojų draugų neišduodame“ – išgirdau atsakymą.
