Žūtbūtiniame mūšyje dešinioji „Teisės ir teisingumo“ partija varžysis su Donaldo Tusko vedama Piliečių platforma ir kitomis liberalų, kairiųjų bei kraštutinių dešiniųjų partijomis.
Šie rinkimai yra tarsi referendumas dėl to, ar didesnė Lenkijos visuomenės dalis tebemano, kad dabartinis šalies kursas yra priimtinas ir vertas tęsti.
Per pastaruosius mėnesius rinkimų kampanija tapo aršiu kovos ringu be jokių kompromisų ir apsimestinio mandagumo.
Oponentai kibo vieni kitiems į atlapus, nevengdami ir itin aštrių pareiškimų.
„Teisės ir teisingumo“ lyderis 74 metų Jaroslawas Kaczynskis savo pagrindinį varžovą 66-erių D.Tuską vadino grynu blogio įsikūnijimu, o opoziciją – išdavikais, kurie turi būti morališkai sunaikinti.
D.Tuskas nenusileido – jis vaizduoja valdančiuosius kaip didžiausią blogį ir nevengia tiesiogiai atakuoti J.Kaczynskio.
Šio nuotrauka atsidūrė opozicijos agitaciniuose plakatuose su užrašu: „Aš esu grėsmė. Jūsų šeimai. Jūsų vaikams. Jūsų sveikatai. Jūsų pinigams. Lenkijai.“
Traukė migrantų kortą
Anot Rytų Europos studijų centro (RESC) politikos analitiko Adamo Roževičiaus, būtent grėsmės iš Rytų ir saugumas tapo viena svarbiausių Lenkijos politikos ir rinkimų kampanijos temų: nuolatinis pavojus įžvelgiamas pasienyje su Baltarusija, Rusija ir Ukraina.
Labiausiai saugumą akcentavo „Teisės ir teisingumo“ politikai.
Pasak A.Roževičiaus, valdančiųjų lyderiai didino karines išlaidas ir pasižadėjo sukurti vieną stipriausių Europoje kariuomenių, pabrėždami, jog Rusijos karas Ukrainoje gali persimesti į Lenkijos teritoriją.
Stebėtojai pabrėžia, jog „Teisė ir teisingumas“ sąmoningai perdėtai sureikšmina nesaugumo klausimą, kad paveiktų balsavimą.
„Jie dažniausiai mėgina žaisti žmonių baimėmis, – „Euronews“ aiškino Lenkijos viešųjų reikalų instituto Demokratijos ir pilietinės visuomenės programos vadovas Filipas Pazderskis. – Karas padeda valdančiajai partijai.“
Dalis šio grėsmės suvokimo yra mintis, kad Lenkiją užplūdo svetimi – F.Pazderskis beda pirštu į ilgai besitęsiančią migrantų krizę Baltarusijos pasienyje ir europinę pabėgėlių politiką: „Lenkijos valdantieji naudoja pabėgėlių, kertančių Viduržemio jūrą, nuotraukas arba paima vaizdus iš riaušių Prancūzijoje, kad teigtų – jei lenkai balsuos už opoziciją, būtent taip ir nutiks.“
„Gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas nepraleidžia progos parodyti kariuomenę ir panaudoti ją būtent politiniais tikslais, – antrino A.Roževičius. – Iš esmės siunčiamos žinutės, kodėl reikėtų balsuoti už „Teisę ir teisingumą“.“
Prieš migrantus nukreipta retorika skambėjo visame politiniame spektre, o D.Tuskas socialiniuose tinkluose paskelbtame įraše prisiekinėjo: „Lenkai turi susigrąžinti šios šalies ir jos sienų kontrolę.“
A.Roževičius pabrėžė, kad pabėgėlių klausimas buvo aktyviai pasitelkiamas politinėms kovoms, tačiau dažniausiai – iš valdančiųjų pozicijos: „Teisės ir teisingumo“ atstovai nuolatos primindavo, kad būtent jie išsprendė migrantų krizę pasienyje su Baltarusija 2021–2022 m.
„Buvo bandoma spekuliuoti, kad opozicija elgtųsi visiškai kitaip ir žiūrėtų ne į Lenkijos nacionalinius interesus, bet, pavyzdžiui, į Europos interesus“, – sakė RESC analitikas.
Priešai Europos Sąjungoje
Ikirinkiminių diskusijų centre taip pat buvo Lenkijos ryšiai su Europos Sąjunga (ES) ir žemyno galiūne Vokietija.
Nuo pat atėjimo į valdžią 2015 metais „Teisė ir teisingumas“ pakeitė vieną svarbiausių šalies užsienio politikos krypčių – požiūrį į ES. Varšuva prisijungė prie Viktoro Orbano Vengrijos ir tapo dar vienu euroskepticizmo bastionu bloke.
Ekspertų teigimu, Lenkija pasuko autoritarizmo link, pakenkė teisinės valstybės principams ir dėl to įsivėlė į konfliktą su Briuseliu.
Tuo metu D.Tusko, buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko, vadovaujama Piliečių platforma yra tvirtai proeuropietiška ir integraciją į ES laiko geriausiu būdu užtikrinti Lenkijos saugumą ir gerovę ateityje.
D.Tuskas pasiūlė išspręsti visus teisinius valstybės principų pažeidimus, kad būtų atlaisvintos milijardinės įšaldytos ES lėšos.
„Teisė ir teisingumas“, priešingai, rinkimų kampanijos metu nuolatos kurstė euroskeptiškas nuotaikas ir ypač dažnai užsipuldavo Vokietiją.
Varšuva kaltino Berlyną vangumu dėl paramos Ukrainai, migrantų klausimo ir priminė apie Antrajame pasauliniame kare padarytas skriaudas iškėlusi reparacijų klausimą.
Praėjusiais metais Lenkijos valdantieji ėmėsi ir realių žingsnių: diplomatinėje notoje Berlynui oficialiai pareikalavo iki 1,22 trilijono eurų kompensacijos už nacių okupacijos padarytą žalą.
„Taip apeliuojama į tam tikras nuotaikas, nes dalis Lenkijos piliečių turi stiprius antivokiškus sentimentus, – aiškino A.Roževičius. – Dažniausiai – vyresni žmonės, kurie prisimena arba Antrąjį pasaulinį karą, arba Vokietijos vengimą pripažinti Lenkijos vakarines sienas.“
Opozicijos lyderį D.Tuską „Teisė ir teisingumas“ ne kartą vaizdavo kaip Vokietijos interesų atstovą ar net nacistą.
Lenkijos faktinis lyderis J.Kaczynskis kaltino Piliečių platformos vedlį planuojant parduoti valstybines įmones Vokietijos investuotojams ir vadino jį Berlyno pakaliku.
„Valdantieji pateikia opoziciją kaip Berlyno agentus, vykdančius tariamą didelį planą atkurti Antrojo pasaulinio karo laikus, kuriame Vokietija ir Rusija pasidalina Lenkiją, – pažymėjo „Visegrad Insight“ politikos analitikas Wojciechas Przybylskis. – Tai absurdiški teiginiai.“
Su tuo sutinka ir A.Roževičius: „Tai tapo truputėlį mušta korta – dauguma lenkų nelaiko šios problemos pagrindine.“
Tolesnė parama Ukrainai
Varšuva ne kartą kaltino įvairias Vakarų valstybių sostines dėl abejingumo, sprendimų lėtumo ir neužtikrintos pozicijos vykstant karui Ukrainoje.
Ypač dažnai kliūdavo Vokietijai, kuri delsė duoti leidimą perduoti Kijevui tankus „Leopard“.
Tuo metu įtampa dėl sprendimų buvo priėjusi aukščiausią tašką – lenkai buvo pasiryžę siųsti tankus ir be Berlyno sutikimo.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Andžejaus Pukšto, nauja politinė jėga Lenkijoje galėtų atnešti pokyčių dėl paramos Ukrainai: „Ir Briuselis, ir Vokietija bandytų stipriau atkalbėti Varšuvą nuo tokio didelio susikoncentravimo Ukrainos klausimu. D.Tuskas būtų tinkamas partneris Vakarų Europai ir atšaltų Ukrainos atžvilgiu.“
Rusijos agresijos metu Lenkija priėmė milijonus ukrainiečių pabėgėlių ir suteikė didelę karinę ir finansinę paramą.
Rugsėjo mėnesį atliktoje apklausoje pabėgėliai lenkų buvo įvardyti kaip mažiausiai svarbi iš 12 socialinių problemų.
Vis dėlto VDU profesorius išlieka optimistiškas dėl Lietuvos kaimynų paramos Ukrainai. Nepaisant karo nuovargio, tarp lenkų noras padėti ukrainiečiams išlieka didelis.
„D.Tuskui reikia ir išlikti labai europietiškam, ir kartu labai proukrainietiškam.
Lyg ir paprasta dilema, tačiau toli gražu ne paprasta“, – svarstė A.Pukšto.
Pavadino šūviu sau į koją
Rugpjūčio viduryje Lenkijos valdantieji paskelbė, kad balsuosiantys parlamento ir Senato rinkimuose taip pat turės dalyvauti referendume.
Lenkai turės atsakyti, ką mano dėl nelegalių migrantų priėmimo, sienų apsaugos mažinimo, valstybinių įmonių išpardavimo ir pensinio amžiaus ilginimo.
Kritikų teigimu, referendumas yra politinis triukas, nes klausimai suformuluoti apie dalykus, kurių opozicija neakcentuoja – jie atspindi valdančiųjų rinkimų kampanijos idėjas, aštrina grėsmės jausmą.
Nors tokio įrankio griebėsi pati „Teisės ir teisingumo“ partija, pasak A.Pukšto, referendumas gali atsisukti prieš pačius iniciatorius.
„Valdantieji parodė, kad orientuojasi į mažiau išsilavinusį rinkėją. Net drįsčiau manyti, kad jie šiek tiek šovė sau į koją, apsiskaičiavo. Tas žaidimas su referendumu gal ir nėra blogas, bet klausimai vis dėlto yra labai primityvūs ir populistiniai“, – pabrėžė VDU dėstytojas.
Toks ėjimas sulaukė visų opozicinių partijų reakcijos: rinkėjai kviečiami boikotuoti referendumą.
„Tikrajame referendume bus balsuojama dėl vienintelio svarbaus klausimo: kas valdys Lenkiją po spalio 15-osios“, – pabrėžė D.Tuskas.
Kas geriau Lietuvai?
Politikos apžvalgininkai dažnai sutaria, kad dėl lyderiaujančio vaidmens remiant užpultą Ukrainą Lenkija smarkiai pagerino savo padėtį tarptautinėje arenoje.
Karo kontekste dažnai buvo girdimas vieningas Lenkijos ir Baltijos šalių balsas kalbant apie griežtesnes sankcijas Rusijai ar modernių ginklų tiekimą Kijevui.
Pasak A.Pukšto, tai galėtų pasikeisti, jei rinkimus laimėtų opozicija. Jis siūlo prisiminti 2007–2014 m., kai Lenkijos vyriausybei vadovavo D.Tuskas: „Jis nelaikė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių lygiaverčiais partneriais.
D.Tusko vizijoje ir anksčiau, ir šiuo metu pagrindinėmis partnerėmis regimos Vokietija ir Prancūzija. Jo ambicijos – priartinti Varšuvą prie Briuselio. Paradoksalu, bet iš tiesų Lietuvai, ko gero, konservatoriai Lenkijos valdžioje yra naudingesni.“
Baigtis nenuspėjama
Nuomonių apklausos rodo, kad nei „Teisė ir teisingumas“, nei Piliečių platforma rinkimuose neturėtų gauti daugumos balsų, o tai gali lemti sudėtingas derybas dėl koalicinės vyriausybės sudarymo su mažesnėmis partijomis.
Reitingų duomenimis, šiuo metu už dabartinius valdančiuosius balsuotų kiek daugiau, o už D.Tusko partiją – kiek mažiau nei trečdalis visų rinkėjų.
Bet rinkimuose dalyvauja dar trys judėjimai, apklausose renkantys maždaug po 10 proc. palaikymo: kraštutinių dešiniųjų partija „Konfederacija“, kairiųjų koalicija ir liberalus „Trečiasis kelias“.
Būtent jie, A.Roževičiaus nuomone, turės didžiausią įtaką, kaip galėtų atrodyti potenciali valdančiųjų dauguma.
RESC analitikas teigia, kad laimėti mažesniųjų partijų palankumą sunkiausiai seksis „Teisei ir teisingumui“: ideologiškai arčiausia kraštutinės dešinės partija aršiai kritikuoja tiek valdančiuosius, tiek opozicijos atstovus, todėl bet kokios derybos su „Konfederacija“ būtų itin sudėtingos.
Tuo metu politikos apžvalgininkai neabejoja, kad D.Tusko Piliečių platforma lengviau susitartų su liberalų bei kairės partijomis ir galėtų bendrai valdyti Lenkiją.
„Tačiau čia yra tiktai apklausos, – priminė A.Roževičius. – Rinkimai gali pasisukti visiškai kitaip. Tokius scenarijus matėme jau ne kartą.“
