Zhang Daqiano (1899–1983), kuris vėliau savo naujoje tėvynėje Jungtinėse Valstijose iš naujo kūrė modernųjį meną, palikimas – nuo rašalu tapytų peizažų iki abstrakcijų.
Nors plačiai paplitęs palyginimas „Rytų Picasso“ stilistiškai yra klaidinantis, jis vis dėlto byloja apie kino gebėjimą neapsiriboti žanro rėmais ir apie tai, kad jo paveikslai šiuo metu kainuoja itin brangiai.
Pernai pavasarį, praėjus kone 40 metų po Zhang Daqiano mirties, 1947 m. nutapytas „Peizažas pagal Wang Ximengą“ tapo brangiausiu kada nors aukcione parduotu šio dalininko kūriniu, už kurį „Sotheby’s“ aukcione Honkonge sumokėta per 47 mln. JAV dolerių (43,5 mln. eurų).
Šis sandoris rekordinis, bet toli gražu ne vienintelis. Remiantis duomenų bazės „Artprice“ kasmet sudaromu reitingu, 2016 metais aukcionuose už Kinijos dailininko darbus iš viso gauta 354 mln. dolerių (328 mln. eurų) – tais metais daugiau už bet kurį pasaulyje gyvenusį arba mirusį menininką.
Tame pat sąraše užpernai Zhang Daqianas užėmė 6-ąją vietą, aplenkdamas tokius rinkos sunkiasvorius kaip Banksy ir Vincentas van Goghas.
Šių metų balandį vėlgi „Sotheby’s“ aukcione Honkonge Zhang Daqiano darbas „Rožiniai lotosai“ buvo nupirktas už 32,3 mln. dolerių (30 mln. eurų).
„Realu, kad tai tik ledkalnio viršūnė, – sakė San Fransisko universiteto meno profesorius Markas Johnsonas. – Kūrinių vertė greitai auga, nes jo genialumas pripažįstamas vis plačiau. Manau, kad kainos netrukus padvigubės, nes jos palyginti žemos dėl Vakarų muziejų ir kolekcininkų neišmanymo apie Zhang Daqianą.“
M.Johnsonas pavadino kūrėją pirmu tikruoju globaliu kinų menininku: „Nėra abejonių, kad Zhang Daqianas – vienas svarbiausių XX a. menininkų. Jo kūryba yra nuoroda į pasaulinę kultūrą ir kartu giliai įsišaknijusi klasikinėje kinų kultūroje.“
Tarp dviejų pasaulių
Priešpaskutiniais XIX amžiaus metais Sičuane, Pietvakarių Kinijoje, gimęs Zhang Daqianas (jis taip pat žinomas Chang Dai-chieno vardu) nuo jaunystės buvo nepaprastai talentingas. Su tapyba jį pirmiausia supažindino motina.
Japonijoje mokęsis tekstilės dažymo ir audimo, Šanchajuje Zhang Daqianas gludino gebėjimus pas garsius kaligrafus ir tapytojus Li Ruiqingą ir Zeng Xi.
Klasikinių kinų šedevrų kopijavimas buvo pagrindinė jo išsilavinimo dalis: Zhang Daqianas išmoko meistriškai kopijuoti didžiųjų Mingų ir Čingų dinastijų dailininkų darbus, vėliau tapo itin kvalifikuotu klastotoju.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje jis išgarsėjo kaip dailininkas, po to dvejus metus studijavo ir kruopščiai kopijavo spalvingas budistų urvų freskas Dunhuange, Gansu provincijoje.
Ši patirtis padarė didžiulę įtaką jo kūrybai. Zhang Daqianas ne tik patobulino savo figūrinės tapybos įgūdžius, bet ir netrukus savo darbuose pradėjo naudoti įvairesnes, sodresnes spalvas ir atgaivino jų populiarumą kinų mene.
„Jis iš esmės praplėtė klasikinės kinų tapybos galimybes, nes atskleidė neįtikėtinai prabangią, turtingą ir jausmingą paletę, kurios buvo vengiama dėl sausesnio ar moksliškesnio vaizdo“, – pasakojo M.Johnsonas.
Nors Zhang Daqiano praktika buvo pagrįsta kinų tradicijomis, 1949 metais įsigalėjęs komunizmas supriešino jį su tėvyne. M.Johnsonas teigė, kad dailininkui ypač nepatiko naujosios valdžios panieka senovės kultūrai, kurią lyderis Mao Zedongas laikė kliūtimi ekonominei pažangai.
„Zhang Daqianas buvo įsitvirtinęs visiškai kitokiame kinų kultūros suvokime, kuris įsišaknijęs didingoje klasikinėje linijoje, – sakė M.Johnsonas. – O komunistinė revoliucija vertino visiškai kitokį meną.“
Kaip ir daugelis kitų kūrėjų, Zhang Daqianas 6-ojo dešimtmečio pradžioje paliko Kiniją, gyveno Argentinoje ir Brazilijoje, o paskui apsistojo Kalifornijoje.
1956 m. jis Paryžiuje susitiko ir apsikeitė paveikslais su Pablo Picasso – spaudoje šis momentas buvo vadinamas didžiuoju Rytų ir Vakarų susitikimu.
Kai P.Picasso paprašė Zhang Daqiano sukritikuoti kai kuriuos jo kiniško stiliaus darbus, šis diplomatiškai užsiminė, kad ispanų meistras neturi tinkamų įrankių, ir vėliau padovanojo jam kiniškų teptukų.
Lėmė prastas regėjimas
Naujasis gyvenimas užsienyje ne tik atvėrė Zhang Daqianui platesnes menines galimybes, bet ir pradėjo svarbiausią stilistinį pokytį jo karjeroje.
Naujasis abstraktus stilius pavadintas „pocai“, arba „dažų taškymo technika“ (angl. „splashed-color“).
Šį pokytį iš dalies lėmė ir dėl diabeto prastėjantis jo regėjimas.
Zhang Daqianas sunkiai matė smulkias detales. Figūrines formas ir aiškius teptuko potėpius pakeitė spalvų sūkuriai ir gilios rašalo dėmės. Kalnai, medžiai ir upės vis dar buvo, tačiau jų formos tapo tik numanomos, perteiktos švelniomis linijomis ir neryškiomis formomis, tarsi virš vaizdų būtų nusileidęs rūkas.
Zhang Daqianas tvirtino, kad jo požiūris yra pagrįstas kinų tradicijomis.
Paprastai jis vilkėdavo ilgus drabužius ir turėjo ilgą baltą barzdą – net ir praėjus dešimtmečiams po persikėlimo į JAV. Savo naująjį stilių jis priskyrė senovės dailininkui Wang Mo. Bet buvo aišku, kad Zhang Daqianą bent iš dalies įkvėpė tokie amerikiečių abstrakcionistai kaip Jacksonas Pollockas ir Willemas de Kooningas.
To pavyzdys – 1968 m. nutapytas paveikslas „Migla auštant“, kuris 2021 m. buvo parduotas už 27 mln. dolerių (25 mln. eurų).
Nors ir Zhang Daqiano kūryboje netrūksta tradicinių peizažų motyvų, vis dėlto pastebimos sodrios spalvos ir faktūrinės formos aiškiai byloja apie šiuolaikinės Vakarų estetikos įtaką.
„Negalima paneigti fakto, kad jis buvo Amerikoje 6-ajame dešimtmetyje, – sakė Carmen Ip, „Sotheby’s Asia“ Dailiosios kinų tapybos skyriaus vadovė. – Taigi jis turi būti kažkaip įkvėptas abstraktaus ekspresionizmo. Tačiau Zhang Daqianui tai buvo kažkas, ką jis taip pat galėjo susieti su kinų tapybos istorija.“
Nauja kolekcininkų karta
Zhang Daqiano sugebėjimas sujungti Rytus ir Vakarus padeda paaiškinti jo darbų, kuriuos saugo Niujorko Metropolitano meno ir Bostono dailės muziejai, populiarumą. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį staigus jo darbų rinkos vertės augimas sutapo su Kinijos perkamosios galios didėjimu.
Šio amžiaus pradžioje Kinija valdė tik 1 proc. pasaulinės meno rinkos. Minėtame „Artprice“ reitinge 2002 m. Zhang Daqianas užėmė vos 80-ąją vietą, o jo kūriniai aukcionuose visame pasaulyje uždirbo mažiau nei 5 mln. dolerių (4,6 mln. eurų).
Tačiau dabar Kinija yra antroji pagal dydį meno rinka pasaulyje po JAV, kaip teigiama „Art Basel“ 2022 m. pasaulinės meno rinkos ataskaitoje.
Pasak C.Ip, prižiūrėjusios kelių Zhang Daqiano darbų pardavimą, jo paveikslų paklausą daugiausia lemia Kinijos pirkėjai, kurie dabar turi brandesnius kolekcionavimo įpročius: „Jie supranta darbų kokybę. Pastaraisiais metais Kinijos muziejai aktyviai renka Zhang Daqiano paveikslus, tačiau didžioji rinkos dalis priklauso privatiems asmenims.“
„Sotheby’s“ atsisakė atskleisti, kas konkrečiai įsigijo paveikslą „Peizažas pagal Wang Ximengą“ pernai balandį vykusiame rekordiniame aukcione, tik patvirtino, kad jis atiteko privačiam pirkėjui iš Azijos. Bet C.Ip paminėjo, kad daugiausia susidomėjimo sulaukta iš kinų kolekcininkų tiek iš šalies, tiek už jos ribų.
Balandžio aukcione nustebino ne tik kaina, kuri pasiekė 47 mln. JAV dolerių (43,5 mln. eurų) – daugiau nei penkis kartus pranoko pradinę vertę, bet ir tai, koks paveikslas pagerino rekordą.
Anot C.Ip, istoriškai didžiausios sumos surinktos už vėlesnius abstrakčius Zhang Daqiano darbus, o ne tradicinius Kinijoje sukurtus paveikslus: „Rezultatai nustebino ir mus. Jeigu pažvelgtumėte į kainas, kurios siekė 25 mln. dolerių (23,1 mln. eurų), tai dažniausiai buvo dažų taškymo technikos darbai. Taigi mes to tikrai nesitikėjome.“
Kopijavimo iššūkis
Tačiau daugeliu atžvilgių „Peizažas pagal Wang Ximengą“ yra tipiškas Zhang Daqiano kūrybos pavyzdys.
Kaip aiškėja iš pavadinimo, paveikslas moderniai atkartojo XII a. dailininko Wang Ximengo šedevrą „Tūkstantis upių ir kalnų“.
Tiksliai atkurdamas originalo elementus Zhang Daqianas pademonstravo savo meistriškumą kinų kanono srityje. Bet pridėdamas aukso pigmento dėmelių menininkas suteikė kūriniui naujos puošnios kokybės.
„Jis sugebėjo pakylėti originalą. Jis metė jam iššūkį. Jis pakeitė paveikslo elementus, o tai kūrinį perkelia į visiškai naują lygmenį, – sakė C.Ip. – Jis ne tik piešia ar imituoja – jis mokosi iš šių senovės menininkų ar meistrų.
Jis turi puikią atmintį, o jo potėpis yra puikus ir meistriškas, tad jis sugeba juos transformuoti.“
Zhang Daqianas dažnai taip atiduodavo duoklę savo įkvėpėjams. Bet dėl klasikinio išsilavinimo kinas taip puikiai kopijavo, kad jo pagamintos ir per gyvenimą parduotos replikos dažnai buvo laikomos originalais.
XVII a. meistrams, tokiems kaip Bada Shanrenas ir Shitao, kadaise priskirti meno kūriniai vėliau pasirodė esą jo rankų darbas.
M.Johnsono teigimu, Zhang Daqianas netgi dalyvavo XX a. 7-ajame dešimtmetyje surengtoje Shitao paveikslų parodoje, o per atidarymo simpoziumą atskleidė, kad kai kuriuos eksponuojamus darbus nutapė pats.
Anot M.Johnsono, Zhang Daqianas nesiekė apgauti žmonių. Jam patiko pats kopijavimo iššūkis, o savo klastotėse jis dažnai paslėpdavo žaismingus užrašus, kurie užsimindavo apie apgaulę.
„Bendravau su keliais žmonėmis, kurie jį pažinojo asmeniškai, – kalbėjo M.Johnsonas. – Jie sakė, kad Zhang Daqianas tiesiog mėgo paimti rašiklį ar teptuką ir pradėti piešti klasikinio kinų meno šedevrus, kuriuos puikiai prisimindavo. – kompozicijas ir įvairius potėpius. Jis mėgo šį amatą.“
„Taigi ar tai nedora? – M.Johnsonas retoriškai klausė dėl Zhang Daqiano klastočių. – O gal tai itin rafinuoto tapatybės žaidimo dalis?“
Parengta pagal CNN inf.
