Visa Europa ir pasaulis taip atidžiai stebėjo šiuos rinkimus, lyg nuo jų priklausytų visos ES likimas. Iš dalies toks požiūris buvo pagrįstas. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei dabartinė „Teisės ir teisingumo“ valdžia įtikinamai būtų nugalėjusi, Lenkija būtų toliau slydusi į Vengrijos ar Slovakijos, kurioje rinkimus laimėjo prorusiškos ir antieuropinės jėgos, pusę.
Be to, rinkimai Lenkijoje buvo laikomi ir barometru, parodysiančiu, ar visa ES per kitų metų Europarlamento rinkimus ir per valstybių narių nacionalinius rinkimus gali judėti radikalia dešiniąja ir antieuropine linkme.
Buvo prognozuojama, kad bet kokiu atveju nauja Lenkijos valdžia bus labai nestabili ir trapi. Kai kas net pranašavo, kad naujos vyriausybės apskritai gali nepavykti suformuoti ir po kelių mėnesių Lenkija turės rengti naujus parlamento rinkimus.
Bet šios pranašystės neišsipildė. „Teisė ir teisingumas“ laimėjo rinkimus, o jos pagrindinė varžovė Pilietinė platforma liko antroje vietoje.
Tačiau kelios kitos opozicinės jėgos pasirodė geriau už potencialius dabartinių valdančiųjų sąjungininkus ir nuo 2015-ųjų Lenkiją valdę dešinieji liko izoliuoti. Tai lėmė tie piliečiai, pirmiausia jauni, kurie buvo įsiutinti ir mobilizuoti dešiniųjų valdžios radikalios ideologinės politikos.
Tačiau pagrindinė Lenkijos problema – gilus ir toksiškas visuomenės susiskaldymas – niekur nedings. Gali būti, kad ji net aštrės.
Pralaimėjusių valdančiųjų šalininkai opozicijos politikus ir jų rėmėjus laiko šalies priešais ir ją pavergti norinčio Berlyno, Briuselio bei Maskvos agentais.
Savo ruožtu opozicija ir jos rėmėjai dabartinę valdžią laiko demokratiją ir kartu visą valstybę pražudyti siekiančiais radikaliais autoritarais. Prielaidų, kad šis priešiškumas mažės, nematyti.
Dabar Pilietinė platforma su sąjungininkais greičiausiai imsis kadrinio valymo valstybės institucijose, teismuose, valstybinėje žiniasklaidoje ir verslo įmonėse, kur per savo valdymo metus dešinieji sukūrė platų įtakos ir savų žmonių tinklą.
Tačiau „Teisės ir teisingumo“ rankose išlieka prezidentūra, ir šios partijos prezidentas A.Duda, be abejo, vetuos svarbesnius naujos valdžios sprendimus, o pastaroji neturi parlamente pakankamos daugumos atmesti šalies vadovo veto.
Žodžiu, bet kokie pokyčiai Lenkijos vidaus ir užsienio politikoje greičiausiai bus ir lėti, ir skausmingi.
Bet ir Lietuvai, ir visai ES svarbiausia, kad Varšuvos santykiai su Briuseliu ir pagrindinėmis ES šalimis Prancūzija bei Vokietija atsinaujins, parama Ukrainai išliks.
Reikia tikėtis, kad Lenkija taps aktyvesnė ir visame mūsų regione, nors Varšuvos politikoje Lietuvos ar kitų Baltijos šalių vaidmuo kaip buvo, taip ir liks ne itin didelis.
Būtų gerai, kad oficialusis Vilnius, žengiantis į kitų metų trejų rinkimų ciklą, pasistengtų tą vaidmenį padidinti. Ar taip bus?
Itin iškalbinga tai, kad Lietuva jau kelis mėnesius neturi nuolatinio ambasadoriaus Varšuvoje, nes nuolat su Vyriausybe susikertanti Prezidentūra įšaldė šį reikalą.
Situacija panaši kaip ir Jungtinėje Karalystėje, kur Prezidentūra tiesiog iš politinio principo priešinasi Užsienio reikalų ministerijos mėginimams atšaukti su ambasados kolektyvu susiriejusį ambasadorių E.Bajarūną.
Vis dėlto ką svarbiausia nuolatos atsiminti žvelgiant į naują valdžią formuosiančią Lenkiją ar rinkimų kampanijos jau apimtą Lietuvą? Žinoma, tai ir tebesitęsiantis karas Ukrainoje, ir užsiliepsnojusios naujos kruvinos grumtynės Viduriniuose Rytuose.
Ukrainai, panašu, iki šių metų pabaigos nebepavyks pasiekti lemtingo persilaužimo fronte, o jos kontrpuolimas bent artimiausioje ateityje liks įstrigęs.
Net nepaisant naujos JAV ir Vakarų karinės paramos, esminė strateginė tendencija nepakito – Rusija, kaip valstybė, išlaiko ir išlaikys fizinius pajėgumus tęsti pilno masto karą fronte ir visos šalies naikinimą. Jos gyvosios jėgos bei ginkluotės potencialas išlieka daug didesnis nei Ukrainos su visa jos sąjungininkų parama.
Pastaroji, atrodo, kol kas nesugeba kompensuoti nuostolių, pirmiausia ir svarbiausia – gyvosios jėgos.
Todėl neatmestina, kad Rusijai, dabar mėginančiai vėl pradėti didelio masto puolimą fronte, jau šiemet gali pavykti susigrąžinti karinę iniciatyvą. Be abejo, Kremlius mėgins perimti iniciatyvą ir kituose frontuose – mėgindamas keršyti Ukrainą labiausiai remiančioms ES ir NATO valstybėms ir tuo kerštu šantažuoti pagrindines Vakarų valstybes.
Teroristiniai išpuoliai (pirmiausia prieš kritinę infrastruktūrą) – labai tikėtina tokio keršto ir šantažo priemonė.
O Lenkija – vienas pagrindinių tokių Rusijos ir, be abejo, Baltarusijos veiksmų taikinių.
Sunku pasakyti, kaip tai paveiks šalies vidaus padėtį, atmosferą ir stabilumą, jei Maskvos ir Minsko režimai pasuks šiuo keliu.
O jeigu Izraelio kova su palestiniečių teroristais vis dėlto išsilies į atvirą karą su Iranu, Libija ar net Sirijos režimu bei Jemeno vidaus karo dalyviais, vienas skausmingiausių padarinių Europai, be abejo, bus nauja pabėgėlių banga.
Šis galimas antplūdis – savotiška pagalba ne tik rinkimus pralaimėjusiai Lenkijos valdžiai bei visiems jos politiniams giminaičiams visoje Europoje, gąsdinantiems piliečius musulmonų nelegalų invazija.
Iš to akivaizdžios naudos turės ir Rusija bei Baltarusija, jau seniai naudojančios nelegalus kaip puolimo prieš NATO kaimynes įrankį.
Taigi rinkimai ateina ir praeina, o padėtis Europoje bei visame pasaulyje darosi vis nestabilesnė ir nesaugesnė.
