„Barencburgas sveikina jus“ – parašyta rusiškai baltomis raidėmis virš prieplaukos.
Vos tiktai išlipus iš laivo nekyla abejonių, kas bent simboliškai karaliauja nedideliame kelių šimtų gyventojų miestelyje vidury Arkties vandenyno.
Ant pastatų plazda Rusijos vėliavos. Vietos užeigoje „Raudonoji meška“ lankytojai atsiskaito rubliais.
Į fjordą žvelgia komunistų vado V.Lenino biustas, o už jo stovi kitas paminklas, skelbiantis: „Mūsų tikslas – komunizmas!“
Vis dėlto tai ne Rusija, o Norvegija.
Kalnakasių miestas Barencburgas nuo 1932 metų priklausė Sovietų Sąjungai (o vėliau – Rusijai), tačiau jis yra Norvegijos arktiniame Svalbardo salyne.
Pagal 1920 metais sudarytą sutartį Norvegijos vyriausybė turi „visišką ir absoliutų suverenitetą“ Svalbarde. Tačiau mainais į tai norvegai įsipareigojo suteikti lygias teises čia gyventi minėtą sutartį pasirašiusių šalių piliečiams.
Propagandos pliūpsniai
Dar visai neseniai Barencburgo gyventojai, daugiausia rusai ir ukrainiečiai, palaikė nepaprastai šiltus santykius su pakrantėje esančiu Longjyrbieno miesteliu, kuriame gyvena daugiausia norvegai.
Vyko reguliarūs kultūriniai mainai, lankėsi simfoniniai orkestrai ir vaikų chorai, rengtos sporto varžybos, šachmatų turnyrai.
Tačiau Rusijai įsiveržus į Ukrainą abi bendruomenės ryškiai pajuto, kad gyvena ties Vakarų ir Rusijos sąlyčio riba. Santykiai ėmė ledėti.
Gegužės 9-ąją, kai Rusijoje minima sovietų pergalė prieš nacistinę Vokietiją, Rusijos generalinis konsulas Andrejus Čemerila suorganizavo automobilių ir sraigtasparnio su Rusijos vėliavomis paradą.
Apleistoje sovietinėje angliakasių gyvenvietėje Piramidene buvo nufotografuotas buldozeris su separatistinės Donecko liaudies respublikos vėliava.
Po poros mėnesių, liepą, Rusijos pareigūnai surengė Karinio jūrų laivyno dienos paradą su nedidele laivų flotile Norvegijos vandenyse.
Viskas labai panašu į propagandą, demonstruojančią Rusijos dominavimą tolimojoje Arktyje ir karinę pozą strategiškai svarbiose žemėse, priklausančiose vienai NATO steigėjų.
Rusijos valdžios institucijos tai neigė sakydamos, kad tokie renginiai yra tradicija.
Tačiau Norvegijos liberalų partijos frakcijos vietos taryboje vadovui Terje Aunevikui akivaizdu, kad Rusija smarkiai suaktyvino nacionalistinę veiklą.
Anksčiau gegužės 9-oji Barencburge, anot norvego, būdavo draugiškas kasmetis žmonių susibūrimas su dovanomis, kalbomis ir muzika. Tačiau dabar viskas kitaip: „Tai keistas renginys su vėliavomis ir sraigtasparniais. Per 25 metus, kiek čia gyvenu, to niekada nesu matęs.“
Pataria išjungti telefonus
Oficiali Norvegijos turizmo organizacija „Aplankyk Svalbardą“ nebeskatina kelionių į rusiškas gyvenvietes.
Dauguma norvegų turizmo operatorių dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą visiškai nutraukė ekskursijas į tas vietoves.
„Aplankyk Svalbardą“ atstovų teigimu, Barencburgo turizmo bendrovė „Arkties kelionių agentūra Grumant“ priklauso Rusijos kasybos bendrovei „Arktikugol“ ir ją valdo Rusijos valstybė.
Jeigu vis tiek atsiranda keliaujančių į Barencburgą, Longjyrbieno gyventojai jiems dažnai pataria išjungti telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius, kad išvengtų galimo Rusijos sekimo.
„Aplankyk Svalbardą“ vadovas Ronny Brunvollis sako, kad neįmanoma nuspėti, kada abiejų bendruomenių santykiai pagerės.
„Pirma, akivaizdu, kad karas turi baigtis, – kalbėjo jis, tradiciškai savo biure nusiavęs batus, kad iš lauko neįsineštų anglių dulkių. – Bet kas bus po to, nuspėti mes negalime.“
Dirba Rusijos įmonėje
Ramioje pagrindinėje Barencburgo gatvėje sienas puošia sovietinių laikų freskos. Darbuotojai skuba apsipirkti importuotų maisto produktų, kol dar neužsidarė vienintelė maisto prekių parduotuvė.
Tačiau, nepaisant visų neįprastumų, čia verda šiuolaikinis gyvenimas.
Pro daugiabučių langus skamba muzika, o jaunos moterys prasilenkdamos linksmai sveikinasi tarpusavyje rusiškai.
Viena jų pasakojo atvykusi čia gyventi „kad pabėgtų“.
Nors čia negali visiškai laisvai reikšti nuomonės nerizikuodamas savo darbu, mat beveik visi gyventojai yra Rusijos valstybinės įmonės „Trust Arktikugol“ darbuotojai, moteris sakė, kad gali tai daryti daug laisviau negu anksčiau namuose.
Vis dėlto daugeliui žmonių Barencburgas nebėra toks prieglobstis, koks buvo anksčiau. Po Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimo, o vėliau Vladimiro Putino sukelto karo Ukrainoje daugybė ukrainiečių ir rusų iš Barencburgo išvyko į kaimyninį Longjyrbieną arba apskritai į žemyninę Europą.
Sekiojo ir filmavo
36 metų Ivanas Veličenka mėgo savo darbą – jis buvo vienintelis ukrainietis Rusijos turizmo biure Barencburge. Tačiau galiausiai jis persikraustė į Longjyrbieną po to, kai visas būrys kolegų paliko darbą dėl to, kad buvo daromas spaudimas dėl protestų prieš A.Navalno nuodijimą.
Nuo išvykimo I.Veličenka padėjo ne vienam ukrainiečiui palikti Barencburgą ir prašytis prieglobsčio Europoje. Jis sakė: „Prasidėjus karui dar daugiau žmonių išsivažinėjo negalėdami to pakęsti.“
I.Veličenkos manymu, Barencburge vis dar gyvena ukrainiečių, bet tie, kurie liko, tikriausiai yra prorusiški.
Istoriškai daug kalnakasių čia atvažiuodavo iš Rytų Ukrainoje esančių Luhansko ir Donecko.
Ukrainietis pasakojo, kad ryškiausiai pokyčius pajuto sugrįžęs po aštuonių mėnesių karo zonoje, kai padėjo ginti savo gimtąjį Černihivą, esantį 150 km į šiaurę nuo Kijevo.
I.Veličenka užsuko į Barencburgą su mama, nes norėjo jai parodyti savo buvusius namus ir darbovietę.
Bet atvykus čia pasitiko Rusijos konsulato atstovas, kuris juos visą laiką sekiojo ir filmavo.
Planuose – daugiau norvegų
Savo biure Longjyrbiene, iš kurio atsiveria vaizdas į fjordą, o už darbo stalo kabo Norvegijos karaliaus ir karalienės portretas, Svalbardo gubernatorius Larsas Fause pabrėžė, kad jis nėra politinė figūra, – į pareigas paskirtas karaliaus.
„Esu paprastas žmogus, vykdantis įsakymus iš Oslo, – sakė norvegas. – Mano užduotis – rūpintis taika ir stabilumu salyne.“
L.Fause pridūrė, kad bendravimas su Rusijos valdininkais Barencburge yra draugiškas ir konstruktyvus, o apie karą jie nediskutuoja: „Saugumo politiką sprendžia Norvegija, Europa ir Rusija, o ne Svalbardas ir rusai.“
Analitikai teigia, jog Oslas pradėjo imtis veiksmų siekdamas sustiprinti savo kontrolę salyne.
Daugelis nekantriai laukia pavasario, kai Norvegijos vyriausybė turėtų paskelbti savo planus Svalbarde, – taip daroma kas 10 metų.
„Visiškai akivaizdu, kad vis labiau siekiama įvairios kontrolės, kad norima padaryti salyną labiau norvegišką ir apriboti kai kuriuos ne norvegus“, – sakė Dina Brode-Roger, Leveno universiteto Belgijoje mokslininkė, tyrinėjanti Longjyrbieno bendruomenę.
Kaip prognozavo Svalbardo gubernatorius L.Fause, ateityje Rusija Svalbarde tikriausiai daugiausia dėmesio skirs turizmui, o ne kasybai, o Oslas akcentuos klimato krizę, energijos tiekimą ir norvegų populiacijos didinimą.
Svalbardo išlaikymas vyriausybei kasmet kainuoja maždaug 1,3 mlrd. Norvegijos kronų (beveik 112 mln. eurų).
„Tai yra Norvegija, tai yra Norvegijos žemė, ir kai reikia mokėti tokią didelę sumą pinigų, sąžininga norėti, kad Svalbarde gyventų norvegai“, – kalbėjo Svalbardo gubernatorius.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
