Kirovske buvo 2023-iųjų vasario 28-osios vėlus vakaras, kai J.Balazeikinas padegė butelį dyzelino prie karinio komisariato, – Rusijoje taip vadinami verbavimo į armiją punktai – ir metė jį į pastatą. Liepsnos tuoj pat užgeso.
Atsiklaupęs ant sniego jaunuolis bandė uždegti dar vieną.
Per antrąjį bandymą plykstelėjo nedideles liepsneles, tačiau ir tos greitai išnyko.
Vaikinui taip ir nepavyko padegti karinio objekto, iš kurio jauni vyrai siunčiami į karą Ukrainoje. Po nepavykusio bandymo tą žiemos vakarą liko tiktai dyzelino dėmė ir stiklo duženų.
Policininkai vaikiną suėmė vos už 100 metrų esančioje autobusų stotelėje.
„Ar tai tavo darbas?“ – paklausė jo.
Jegoras atsakė: „Taip!“
Pavertė valstybės priešu
J.Balazeikinas norėjo, kad desperatiškas protesto aktas prieš karą Ukrainoje būtų išgirstas.
„Aš esu prieš karą. Nenoriu, kad žūtų daugiau žmonių“, – tą vakarą vykusioje apklausoje Kirovsko policijos nuovadoje sakė šešiolikametis.
Bet niekas neįsivaizdavo, kokio dydžio bus tokio protesto kaina.
Kai spalį Sankt Peterburge prasidėjo J.Balazeikino teismas, jam jau buvo suėję 17 metų: vaikinas apkaltintas ne bandymu sugadinti turtą, o dviem pasikėsinimais įvykdyti teroro išpuolį.
J.Balazeikinas yra vienas jauniausių kaltinamųjų, pasirinkusių tokią protesto prieš karą formą.
Tėvams jis pasakė, kad per vėlu tiesiog eiti į gatvę su kokiu nors plakatu. Kad būtum išgirstas, reikėjo „Molotovo kokteilio“, bet už tai bausmė gerokai rimtesnė.
Puikiai besimokiusį studentą iš apolitiškos šeimos Rusijos valdžia pavertė valstybės priešu.
Po sūnaus suėmimo anglų kalbos mokytoja Tatjana ir elektrikas Danielis visiškai kitaip žiūri į šalį, kurią vadina savo namais.
Tardė be advokato ar tėvų
Otradnojė, nedidelis miestelis netoli Kirovsko, yra maždaug valanda kelio į pietryčius nuo Sankt Peterburgo.
Čia aptriušusiame mediniame name kartu su tėvais gyveno Jegoras, vienintelis jų vaikas.
Ant stalo prieškambaryje stovi nuotrauka, kurioje berniukas, būdamas 10 metų, vilki karatė kovotojo uniformą su mėlynu diržu aplink juosmenį. Rankos sugniaužtos į kumščius, o veide – ryžtas.
Tatjana ruošia vakarienę – ant nedidelio stalo virtuvėje padėta sūrio, dešros, duonos, pomidorų ir agurkų. Motina sako, kad nuo to laiko, kai sūnaus nebėra, jai nebepatinka gaminti.
Kai leidinio „Spiegel“ žurnalistai lankėsi Balazeikinų namuose, buvo rugpjūčio pabaiga – tuo metu Jegoras buvo laikomas už grotų jau beveik pusmetį.
Iš kalėjimo jis galėjo rašyti tik laiškus, kuriuos pirmiausia cenzūruodavo pareigūnai. Vaikino istoriją už jį papasakojo motina.
Tatjana pripažino, jog mesti degantį „Molotovo kokteilį“ yra akivaizdus įstatymų pažeidimas.
Ji neneigė, kad Jegoras nusipelnė bausmės, bet ne tokios.
Pareigūnai moteriai paskambino tik praėjus 2 valandoms po sūnaus sulaikymo. Nuvykusi į milicijos nuovadą ji su vyru turėjo laukti dar 3 valandas, kol buvo leista pasimatyti su Jegoru.
Jis jau buvo apklaustas nedalyvaujant nei jo tėvams, nei advokatui. Vaikinui atstovaujantis Sergejus Loktevas teigė, kad tai neteisėta, bet tyrėjai taip gavo jiems reikalingus parodymus.
Kažkuriuo apklausos metu Jegoras pasakė, kad savo veiksmais norėjo pakeisti Rusijos Federacijos konstitucinę santvarką.
Nepilnametis nebuvo informuotas, kad neprivalo kalbėti nieko, kas galėtų būti panaudota prieš jį. Dabar svarbiau ne tai, ką jis padarė, o tai, ką pasakė.
„Kai pamačiau sūnų tą vakarą policijos nuovadoje, jis buvo toks ramus, toks ryžtingas“, – prisimena Tatjana. Vėliau ji suprato, kad Jegoras buvo pasiruošęs viskam.
Diplomų rėmuose neliko
Kai motina vėliau apsilankė kalėjime, sūnus jai pasakė: „Negalime gyventi lyg niekur nieko, kai miršta tiek daug žmonių.“
Jegoras nenorėjo jaustis atsakingas dėl karo. Savo poelgiu jis išsilaisvino nuo kaltės jausmo.
Mamai vaikinas paaiškino, kad norėjo atvirai kalbėti apie savo tikslus, net jeigu tai reiškė kalėjimą. Jegoro manymu, kitaip jis būtų parsidavėlis.
Viename savo laiškų iš kalinimo įstaigos jaunuolis apibūdino šį įsitikinimą kaip „išlikimą žmogumi net ir būnant čia“. Tai skambėjo ne pagal amžių išmintingai.
Bet jo kambaryje namuose matyti, kad čia gyveno vaikas. Vienoje lentynoje surikiuoti karatė varžybose laimėti trofėjai, o po jais – kiti medaliai. Stori aplankai pilni diplomų ir apdovanojimų.
2022-ųjų rugsėjį J.Balazeikinas pradėjo lankyti gerai vertinamą Sankt Peterburgo 166-ąją vidurinę mokyklą. Pernai lapkritį tėvai išnuomojo kambarį netoli mokyklos, kad sūnui nereikėtų po kelias valandas važinėti namo autobusu ir traukiniu.
Tyrimo medžiagoje užfiksuoti mokyklos direktoriaus parodymai – jis gyrė nepriekaištingą Jegoro elgesį ir sakė, kad jis yra darbštus ir dėmesingas. Vertinime pažymėta, kad vaikinas labiausiai domėjosi istorija, tačiau taip pat aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose.
Jo tėvų miegamajame ant sienos kabo 7 tušti mediniai rėmai. Anksčiau juose buvo Jegoro laimėtų karatė turnyrų sertifikatai, tačiau pažymėjimai dabar įtraukti į bylą.
Liga teisėjams nė motais
Rugsėjo pabaigoje Sankt Peterburgo 1-ojo vakarų karinio teismo salėje vyko teismo posėdis, kuriame J.Balazeikinas dalyvavo nuotoliniu būdu iš kardomojo kalinimo įstaigos.
Jaunuolis, žvelgiantis pro mėlynas grotas į kamerą, neatrodė panašus į vaiką tėvų nuotraukose.
Apvalus Jegoro veidas susiaurėjo, o pečiai išplatėjo. Jo plaukai, kaip įprasta Rusijos kalėjimuose, nuskusti. Atsistojęs jis sugniaužė rankas į kumščius.
J.Balazeikino motina ir šeimos advokatas prašė paskirti Jegorui namų areštą, kad jis galėtų sukaupti jėgų prieš atlikdamas kalėjimo bausmę, kuri neabejotinai jo laukė.
Motina teismą informavo, kad Jegoras serga autoimuniniu hepatitu, – ši liga pirmą kartą pasireiškė, kai berniukui buvo aštuoneri metai. Būna, kad atsiranda niežtinčių bėrimų, paūmėja sąnarių uždegimas, sutrinka virškinimas. Kad imuninė sistema susitvarkytų, reikalinga hormonų terapija, liga bet kada gali paūmėti. Tatjana sakė, kad po sulaikymo pablogėjo sūnaus kepenų funkcijos tyrimai.
Bet nei prokuroras, nei teisėjas nerodė didelio susidomėjimo motinos argumentais. Jei vaikinui būtų leista palikti kalinimo įstaigą, jų teigimu, jis vėl galėtų imtis nusikalstamų veiksmų. Kardomasis kalinimas buvo pratęstas.
„Mes mylime tave, sūnau“, – šaukė Tatjana į vaizdo kamerą.
Jegoras trumpai nusišypsojo iš monitoriaus, o po to dingo už girgždančių geležinių durų. Tatjana šluostėsi nuo veido ašaras.
„Viskas jau nuspręsta. Kam man išvis stengtis ruoštis ir skaityti visus įstatymus?“ – sakė moteris.
Ji nusipirko Rusijos baudžiamojo kodekso ir Rusijos konstitucijos leidimus. Nors šeima turi advokatus, kurie padeda, Tatjana norėjo suprasti viską, kas vyksta. Bet koks skirtumas, kai šiandienėje Rusijoje nebesvarbu, kas parašyta konstitucijoje?
Kare Ukrainoje žuvo dėdė
Balazeikinai anksčiau nesidomėjo politika ir net neidavo balsuoti. Jie nekreipė dėmesio į Vladimiro Putino įvykdytą Krymo aneksiją ir kovas Ukrainos Donbaso regione.
Jie neturėjo televizoriaus, tad išvengė Kremliaus antiukrainietiškos propagandos.
2022 metų vasario 24-osios rytą būtent Jegoras pranešė tėvams apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą. Jis buvo susijaudinęs: „Mama, Putinas pradėjo „specialiąją operaciją“.“
Pasak jos, jų šeimai atrodė, kad jeigu Rusijos prezidentas nusprendė žengti tokį žingsnį, greičiausiai turėjo tam rimtų priežasčių.
Tačiau Jegoras pradėjo tuo domėtis, sekti kelis „Telegram“ kanalus, tarp kurių buvo ir nepriklausomų žiniasklaidos priemonių, tokių kaip BBC ir „Meduza“. Bet kad tiksliai suprastų, kas vyksta, vaikinas sekė ir Kremliaus propagandininko Vladimiro Solovjovo valdomą kanalą.
2022 m. birželio 27 d. suskambo Jegoro tėvo Danielio telefonas: Ukrainoje žuvo jo vyresnysis brolis Dmitrijus.
Balandžio mėnesį vyras savanoriškai išėjo į frontą, bet apie savo sprendimą niekam iš šeimos narių nepasakojo.
Taip karas palietė Balazeikinus tiesiogiai ir stipriai paveikė Jegorą bei kitus artimuosius.
Kai tą vasarą Jegorui sukako 16 metų, dėl dėdės mirties jis švęsti gimtadienio nepanoro. Tėvams sakė, kad padėtis tik blogėja. Vaikinas daug skaitė apie mobilizaciją Rusijoje, apie protestus ir karinių įstaigų padeginėjimus.
Atėjus Naujųjų metų nakčiai šeima nepuošė namų, nepirko dovanų ir nešventė. Mokykloje buvo atostogos, bet Jegoras nevažiavo į Sankt Peterburgą, kaip planavo, bet daug miegojo. Mama jaudinosi, kad sūnui sutriko kepenų veikla, tačiau, matyt, jį kankino nerimas dėl įvykių fronto linijose.
Kurį laiką vaikinas apie karą visiškai nebekalbėjo. Tik po to, kai buvo suimtas, motina prisiminė dieną, kai rado Jegorą tyliai sau murmantį virtuvėje. Jis jau buvo apsivilkęs striukę ir suruošęs važiuoti į Sankt Peterburgą, į mokyklą. Kai motina paklausė, ką ten kalba, jis atsakė: „Atsisveikinu su namais.“
Remia iš valstybės pašalpos
Kai kurie giminaičiai ir draugai nusigręžė nuo šeimos, o su kai kuriais ryšius nutraukė patys Tatjana ir Danielis.
Buvo žmonių, kurie motinai sakė, kad ji turėtų prašyti sūnaus išsižadėti savo veiksmų.
„Jie nepažįsta mano sūnaus. Jis nusigręžtų nuo manęs“, – sakė T.Balazeikina.
Tėvai sulaukė oficialaus valdžios institucijų įspėjimo, kad jie neatliko savo pareigų prižiūrėti sūnų.
Danielis neteko elektriko darbo, bet anglų kalbą dėstanti Tatjana vis dar turi privačių mokinių.
Tačiau Rusijoje yra ir remiančių šią šeimą. „Telegram“ tinkle įkurta grupė, kurioje dalijamasi naujienomis apie Jegoro teismo procesą, taip pat jo laiškų ir pokalbių telefonu ištraukomis.
Daugiau kaip 3000 žmonių pasirašė peticiją, kurioje teigiama, kad kalėjimo bausmė gali galutinai pakirsti sergančio vaikino sveikatą. Žmonės iš visos Rusijos rašo J.Balazeikinui palaikymo laiškus ir aukoja pinigų.
Jo tėvams vos per kelias dienas pavyko surinkti apie 2000 eurų advokatams, tyrimams, maistui.Finansinę pagalbą teikia ir Jegoro močiutė – iš tų pinigų, kuriuos valstybė išmokėjo už jos sūnaus, Jegoro dėdės, mirtį Ukrainoje.
J.Balzeikiną 6 metams į koloniją pasiuntusio teismo metu vaikinas ištarė: „Manau, kad jeigu visa tauta pareikštų savo nepasitenkinimą – nebūtinai taip, kaip tai padariau aš, – šis karas baigtųsi ir būtų išgelbėtos žmonių gyvybės.“
