Gruodžio 11 d. šimtai lenkų, Donaldo Tusko šalininkų, su popkornais susirinko Varšuvos kino teatruose stebėti neįprasto „specialaus seanso“. Taip jie su pasididžiavimu palydėjo aštuonerius metus trukusią konservatyvios partijos PiS erą.
Didžiuosiuose ekranuose buvo rodoma Lenkijos parlamento sesija, per kurią ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, kaip ir buvo galima nuspėti, nesurinko pakankamai balsų balsavimui dėl pasitikėjimo savo vyriausybe, ir taip atvėrė kelią Donaldo Tusko premjeravimui ir naujam ministrų kabinetui.
D. Tuskas jau ėjo Lenkijos premjero pareigas 2007–2014 m., tačiau jo antrasis bandymas užimti postą įvyko reikšmingu metu. Briuselis tikisi, kad šis politikas sugrąžins Lenkiją prie glaudaus bendradarbiavimo su ES.
Per pastaruosius aštuonerius metus valdančioji partija Lenkijos visuomeninę televiziją pavertė propagandos įrankiu, smarkiai apribojo teisę į abortus ir demonizavo LGBT bendruomenę, migrantus ir pabėgėlius.
Be to, dėl Varšuvos ginčų su Briuseliu dėl teisinės valstybės principų buvo įšaldyta dešimtys milijardų eurų Europos lėšų, skirtų Lenkijai. Visų pirma taip atsitiko dėl skandalingos teismų reformos, dėl kurios Nacionalinės teisingumo tarybos paskyrimas tapo priklausomas nuo parlamentinės daugumos sprendimų. D. Tuskas jau pažadėjo prodemokratinius pokyčius visose šiose srityse.
Taip pat tikimasi, kad D. Tuskas palaikys Ukrainos stojimo į ES idėją ir sustiprins proeuropietiškų vyriausybių stovyklą, pastatydamas ją prieš dešiniųjų nacionalistų kabinetus Slovakijoje, Vengrijoje, o dabar, tikėtina, ir Nyderlanduose.
1. „Gyvenime ir istorijoje nėra nieko paprasto“: kodėl D. Tuskas save vadina kašubu, lenku ir europiečiu vienu metu
Donaldas Tuskas gimė 1957 m. Gdanske, dideliame uostamiestyje, kuriame aštuntajame dešimtmetyje įsitvirtino antikomunistinis profesinių sąjungų judėjimas „Solidarumas“, ilgainiui pakeitęs Lenkijos istoriją, o aštuntojo dešimtmečio pradžioje įsiplieskęs visu pajėgumu.
Daugelyje interviu jis ne kartą pabrėžė savo miesto ir šeimos patirties įtaką – politikas visada primena, kad yra kilęs iš kašubų šeimos. Ši vakarų slavų etninė mažuma, kurios atstovai gyvena daugiausia šiaurės vakarų Lenkijoje, turi savo kalbą ir daugiau kaip tūkstančio metų istoriją. Todėl D. Tuskas nori save vadinti lenku, kašubu ir europiečiu vienu metu.
„Gdanskas buvo tipiškas fronto miestas. Čia galėjai matyti daugybę ribų tarp etninių grupių. Kai buvau vaikas, aplink mano namus buvo tiek daug kapinių: musulmonų, žydų, vokiečių, lenkų, stačiatikių“, – prisiminė jis interviu „Financial Times“. Savo šeimoje jis girdėjo pasakojimų apie abu senelius, kurie po nacių invazijos į Lenkiją 1939 m. buvo išsiųsti į darbo stovyklas, ir apie giminaičius, žuvusius pabėgėlių laivuose, kuriuos nuskandino povandeniniai laivai.
„Jei augi daugiakultūrėje ar daugiakalbėje šeimoje, jei jauti Gdansko istoriją ir visą savo protėvių istoriją... Pamenu, kad net būdamas 12 metų pajutau, jog gyvenime ir istorijoje nėra nieko paprasto. Net būdamas vaikas buvau „neatsparus“ bet kokiems supaprastinimams. O būdamas suaugęs, kaip politikas, supratau, kad geriausia būti atspariam bet kokiai ortodoksijai, ideologijai ir, svarbiausia, nacionalizmui“, – pabrėžė D. Tuskas.
2. „Laimingas“ politinis kalinys: ilgametė parama antikomunistiniams judėjimams ir kelios dienos arešto
D. Tuskui buvo 13 metų, kai 1970 m. Gdanske, smarkiai pakilus maisto kainoms, kilo pirmieji masiniai protestai – nepasitenkinimas, kuris vėliau peraugo į politinį judėjimą. Jis prisimena, kokį įspūdį jam padarė brutalus protestų malšinimas po mūsų namų langais.
„Aš viską mačiau <...>, prisimenu kiekvieną valandą, – 2014 m. interviu „Financial Times“ pasakojo D. Tuskas, – Mačiau, kaip policija šaudė žmones, kaip kareiviai šaudė žmones. Puikiai prisimenu tą jausmą: nebuvo jokių abejonių, kas yra tiesos pusėje, o kas – blogosios. Nuo tos akimirkos žinojau, kad mušami žmonės beveik visada yra teisūs. O žmonės, kurie tave muša, yra neteisūs. Tą akimirką tai buvo labai akivaizdu.“
Jis taip pat pripažino, kad blogiausia paauglystėje komunistinėje Lenkijoje buvo net ne teroras ir skurdas, o monotonija ir vilties, kad kažkas pasikeis, nebuvimas. „Tai buvo pagunda nutraukti šią monotoniją“, – sakė D. Tuskas apie vieną iš motyvų, paskatinusių jį rinktis politiko kelią tais laikais, kai Lenkija bandė išsivaduoti iš sovietų gniaužtų.
Pirmuosius žingsnius šiuo keliu būsimasis premjeras žengė studijuodamas istoriją Gdansko universitete. Jis įkūrė studentų komitetą, kuris rėmė antikomunistinį profsąjungų judėjimą, susibūrusį į „Solidarumą“.
D. Tuskas aktyviai rėmė garsųjį 1980 m. Gdansko laivų vairuotojų streiką ir tuo pačiu audringu devintojo dešimtmečio laikotarpiu įgijo tiesioginės patirties su komunistiniu režimu. Netrukus po to, kai D. Tuskas tapo vienu iš pogrindinio žurnalo „Politinė apžvalga“, kuriame primygtinai pabrėžė rinkos ekonomikos ir ekonominio liberalizmo privalumus, įkūrėjų, jis buvo suimtas. T
Tačiau būsimajam politikui pasisekė: praėjus trims dienoms po suėmimo buvo paskelbta politinių kalinių amnestija ir jis buvo paleistas į laisvę.
3. Sulaukus 40 metų – parlamento pirmininko pavaduotojas ir nacionalinio masto politikas
1991 m., kai Lenkijoje po dešimtmečius trukusio komunistų valdymo įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai, Donaldas Tuskas pirmą kartą buvo išrinktas į Seimą. Į parlamentą jis pateko nuo Liberalų demokratų kongreso partijos, kuri susikūrė visuomeninio judėjimo „Gdansko liberalų kongresas“, kurio pagrindinis narys buvo D. Tuskas, pagrindu.
Po kelių iš eilės sėkmingų ir nesėkmingų parlamento rinkimų dešimtajame dešimtmetyje 1997 m., būdamas 40-ies, D. Tuskas tapo Seimo vicepirmininku (pirmininko pavaduotoju), o 2001 m. įkūrė pagrindinį savo gyvenimo politinį projektą – partiją „Pilietinė koalicija“, su kuria pasiekė aukščiausių Lenkijos politikos aukštumų.
Tais pačiais metais partija rinkimuose užėmė trečiąją vietą, o D. Tuskas antrą kartą tapo Seimo pirmininko pavaduotoju. Po ketverių metų jo vadovaujama politinė jėga pagerino savo rezultatus ir rinkimuose užėmė antrąją vietą.
4. Jis galėjo tapti Lenkijos prezidentu anksčiau nei pirmą kartą tapo premjeru
2005 m. prezidento rinkimai D. Tuskui buvo lemtingi. Pirma, jie galutinai įtvirtino jo, kaip sunkiasvorio Lenkijos politikoje, statusą, o antra, jie žymėjo ilgai trukusio D. Tusko ir Lenkijos konservatorių karo pradžią.
Tuometinis šalies vadovas Aleksandras Kwasniewskis baigė antrąją prezidento kadenciją ir negalėjo vėl kandidatuoti, todėl pagrindiniai pretendentai į šį postą buvo D. Tuskas ir Varšuvos meras Lechas Kaczynskis, partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS), kuriai vadovavo jo brolis dvynys Jaroslawas, garbės pirmininkas.
D. Tuskas deklaravo ketinimą užtikrinti bažnyčios ir valstybės atskyrimą, pasisakė už sparčią Europos integraciją ir palaikė kuo laisvesnę rinkos ekonomiką. Kita vertus, J. Kaczynskis toje kampanijoje buvo švelnus euroskeptikas, išpažino konservatyvias pažiūras bažnyčios ir kitais socialiniais klausimais ir pritarė didesniam valstybės kišimuisi į ekonomiką.
D. Tuskas galiausiai laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą, tačiau antrajame ture pralaimėjo L. Kaczynskiui (45,96 proc. prieš 54,04 proc.).
Jau tada oponentai prieš D. Tuską pasitelkė juodąsias technologijas, kurias ir vėliau ne kartą išbandė. Pavyzdžiui, vienas iš argumentų prieš „Piliečių koalicijos“ lyderį buvo tai, kad jo senelis Juzefas Tuskas vokiečių okupacijos metais buvo priverstas stoti į Vermachtą (nors po kelių dienų dezertyravo ir įstojo į Lenkijos kariuomenę Vakaruose, kurios kovotojai pasipriešino naciams).
5. Pirmasis po komunistinės Lenkijos premjeras, perrinktas antrą kartą į šį postą
Po dvejų metų D. Tuskui pavyko atkeršyti PiS partijai. 2007 m. jo vadovaujama „Pilietinė platforma“ laimėjo parlamento rinkimus, nustumdama PiS į antrą vietą ir įgydama teisę formuoti vyriausybę. Tai buvo pirmasis kartas, kai Donaldas Tuskas tapo Lenkijos ministru pirmininku ir juo išbuvo dvi kadencijas iš eilės – 2007–2014 m.
D. Tuskas tapo pirmuoju premjeru pokomunistinėje Lenkijoje, išlaikiusiu šį postą po dviejų parlamentinių kampanijų (dėl jo partijos pergalės 2011 m. rinkimuose).
Šiuo laikotarpiu jis toliau laikėsi savo laisvosios rinkos politikos, vykdė kampaniją, kad į šalį pritrauktų užsienio investicijų, taip pat vadovavo griežto taupymo programai ir sėkmingai vedė Lenkiją per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę. Kurį laiką jis taip pat agitavo už Lenkijos prisijungimą prie euro zonos.
Užsienio politikoje abi D. Tusko vyriausybės maksimaliai padidino Varšuvos politinį ir ekonominį bendradarbiavimą su ES. Lenkijos premjeras įkvėpė naujos gyvybės vadinamajam Veimaro trikampiui – Lenkijos bendradarbiavimui su Prancūzija ir Vokietija, kuris buvo nusistovėjęs nuo 1991 m., tačiau D. Tuskui vadovaujant jam buvo suteiktas naujas impulsas.
Trys šalys atnaujino reguliarius susitikimus ir tarpusavyje susitarė dėl ekonominio, karinio ir politinio bendradarbiavimo klausimų, nors kartais pasirinkdavo prieštaringus kursus. Būtent tada Varšuva ypač palaikė Paryžiaus ir Berlyno suartėjimo su Rusija politiką: Lenkija atsisakė blokuoti naująjį ES ir Maskvos partnerystės susitarimą, o Rusija panaikino ilgalaikį draudimą importuoti lenkišką mėsą ir žemės ūkio produktus.
Tačiau paskutiniais D. Tusko premjeravimo metais (2014 m.) Rusijos invazija į Krymą padarė galą šiai „suartėjimo“ politikai. D. Tuskas tapo vienu iš pagrindinių antirusiškų balsų ES, ir būtent tada Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos parlamentarai pirmą kartą surengė bendrą kelionę Veimaro trikampyje – 2014 m. pavasarį apsilankė Kijeve, kad Rusijos agresijos fone pademonstruotų paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui ir Europos integracijai. O jau 2014 m. vasarą D. Tuskas įspėjo apie tiesioginės, o ne hibridinės Rusijos intervencijos Ukrainoje grėsmę.
6. Pirmasis socialistų stovyklos atstovas, vadovavęs ES
2014-ieji D. Tuskui buvo lūžio metai ne tik dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Tai taip pat buvo metai, kai jis perėjo į naują politinės karjeros etapą, atsisakydamas Lenkijos ministro pirmininko pareigų ir pereidamas į aukščiausią postą Europos Sąjungoje.
2014 m. rugpjūčio 30 d. Donaldas Tuskas buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku – oficialiu vadovu organo, į kurį susirenka visų ES valstybių narių vadovai. D. Tuskas tapo antruoju Europos Vadovų Tarybos pirmininku istorijoje (po Hermano Van Rompėjaus) ir pirmuoju šį postą užėmusiu asmeniu, atstovaujančiu Europos šalims iš buvusios komunistinės stovyklos.
D. Tuskas liko Europos Vadovų Tarybos pirmininku dvi kadencijas iš eilės (2015–2019 m.). Per šį laikotarpį jam, kaip asmeniui, atstovaujančiam ES aukščiausiu lygiu – įskaitant G7 ir G20 aukščiausiojo lygio susitikimus – teko reaguoti į sudėtingus geopolitinius iššūkius.
Visų pirma D. Tuskas stengėsi parengti bendrą ES atsaką į Rusijos karinę invaziją į Ukrainą (dar iki visiškos Rusijos invazijos 2022 m.), koordinuoti ES politiką per 2015–2018 m. migracijos krizę ir susidoroti su Jungtinės Karalystės sprendimu išstoti iš ES. Jis sarkastiškai pareiškė, kad „ypatinga vieta pragare“ skirta tiems, kurie ragino „Brexit“ be jokio tolesnio veiksmų plano ir visų Londono ir Briuselio santykių niuansų koordinavimo.
Užleidęs pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai Charlesui Micheliui, D. Tuskas tęsė europinę karjerą ir 2019–2022 m. vadovavo Europos liaudies partijai – didžiausiai tarptautinei politinei jėgai ES.
7. PiS bandė apšmeižti D. Tuską kaip „Vokietijos agentą“
D. Tusko europinės karjeros metai suteikė jo oponentams Lenkijoje pagrindo apkaltinti buvusį premjerą tariama Varšuvos interesų išdavyste.
Visų pirma PiS ir Lenkijos vyriausybės atstovai ne kartą kaltino D. Tuską parėmus Briuselio sprendimą blokuoti ES lėšas Lenkijai dėl teisinės valstybės problemų šalyje. Lenkijos valdžios institucijos taip pat nepritarė D. Tusko perrinkimui Europos Vadovų Tarybos pirmininku.
Galiausiai tai nesutrukdė D. Tuskui 2021 m. grįžti į Varšuvą ir vėl aktyviai dalyvauti Lenkijos politikoje kaip „Piliečių koalicijos“ lyderiui. Per 2023 m. rinkimus valdančioji PiS partija savo kampaniją grindė griežta D. Tusko kritika.
J. Kaczynskio bendrapartiečiai bandė jį vaizduoti kaip užsienio marionetę, teigdami, kad jo partija neva veikia Vokietijos ir Briuselio, o ne Lenkijos interesais, o pats D. Tuskas prisideda prie ES bandymų kėsintis į Lenkijos suverenitetą.
Kai 2023 m. gruodžio 11 d. D. Tuskas vėl buvo paskirtas Lenkijos ministru pirmininku, PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis negalėjo atsispirti progai asmeniškai išreikšti jam savo nepalankumą. Netikėtai jis išėjo į Seimo tribūną ir į mikrofoną D. Tuskui sušuko: „Jūs esate Vokietijos agentas!“.
8. „Draugas, o ne priešas“: D. Tuskas – pagrindinė 2024 m. ES viltis
Šių metų pabaigoje žurnalas „Politico“ Donaldą Tuską įtraukė į įtakingiausių žmonių, kurie lems Europos likimą 2024 m., sąrašo viršūnę.
„Du dešimtmečius šie du vyrai kovojo dėl Lenkijos sielos“, – pažymėjo reitingo autoriai, primindami D. Tusko kovą už „demokratinę, modernią, europietišką viziją“ šalies ateičiai ir J. Kaczynskio bandymus įtikti „tradicionalistams, katalikams konservatoriams ir nacionalistams“.
„Kiekvienas iš jų turėjo galimybę formuoti Lenkiją savaip – tik tam, kad kitas pasuktų laikrodžio rodyklę atgal. Dabar, po aštuonerių (J. Kaczynskio) partijos valdymo metų, šalis stovi ant naujosios D. Tusko eros slenksčio, ir vėl pučia permainų vėjai“, – apibendrino leidinys.
„Politico“ pažymi, kad „D. Tusko sugrįžimo atgarsiai bus jaučiami visoje Europoje“, ir nurodo bent kelias sritis, kuriose po jo išrinkimo ministru pirmininku galima tikėtis pokyčių:
„V. Orbanas neteks vieno iš svarbiausių partnerių“: anksčiau Budapeštas ir Varšuva gynė vienas kitą vetuodami bandymus atimti balsavimo teisę iš tų ES šalių vyriausybių, kuriose pažeidžiamos pagrindinės Europos Sąjungos vertybes;
Vokietija ir Prancūzija, kaip ES lyderės, Lenkijoje vėl turės nuspėjamą ir patikimą sąjungininką, o Veimaro grupės bendradarbiavimas saugumo srityje gali būti atnaujintas;
„Kijevas atsikvėps su palengvėjimu“: nors Lenkija dvejus Rusijos invazijos metus tvirtai rėmė Ukrainą, pastarųjų mėnesių įtampa kaustė abiejų šalių santykius, o D. Tuskas, „ilgametis šalininkas Rusijos atžvilgiu“, paragino neabejotinai remti Kijevą. Panašius lūkesčius dėl D. Tusko sugrįžimo išreiškė ir „Reuters“ šaltiniai.
„Tai esminis Lenkijos ir ES santykių pokytis, nes kadenciją baigianti (M. Morawieckio) vyriausybė ES laikė „jais“, o D. Tuskas ir naujoji vyriausybė ES laikys „mumis“, – agentūrai sakė buvęs aukšto rango ES pareigūnas, glaudžiai bendradarbiavęs su D. Tusku. – Tai esminis skirtumas, nes į derybas žiūri visai kitaip, jei žinai, kad kalbi su draugu, o ne priešu.“
Tikimasi, kad D. Tusko ryšiai su Europa ir pažadėtos reformos padės Lenkijai gauti dešimtis milijardų Europos lėšų, primena „Reuters“. „Jei kas nors ir gali sugrąžinti Lenkiją į demokratinį kelią į ES, tai D. Tuskas, – agentūrą patikino vienas neįvardytas šiuo metu aukštas pareigas ES einantis pareigūnas. – Mes tikime jo lyderyste.“
Kartu, kaip primena „Politico“, D. Tuskas negalės pakeisti Lenkijos per vieną naktį. Jis turės pasikliauti savo koalicijos partneriais, kad prastumtų bet kokius įstatymus. Be to, Lenkijos valdžios struktūrose yra daug ankstesnės vyriausybės sąjungininkų, o šalies prezidentas yra PiS atstovas Andrzejus Duda, kuris akivaizdžiai galės pasipriešinti D. Tuskui, turėdamas veto teisę parlamento sprendimams.
Kiti prezidento rinkimai Lenkijoje vyks ne anksčiau kaip 2025 m., todėl tikimasi, kad „kova tarp D. Tusko ir J. Kaczynskio tęsis iki paskutinių turų“, prognozuoja leidinys.
Vis dėlto, kaip pažymi „Politico“, triumfuojantis D. Tusko sugrįžimas tapo retas atkirčio populistams pavyzdys ir „vilties dulkele centristams visoje Europoje ir už jos ribų, kurie su neviltimi stebėjo, kaip populistinės jėgos iš pakraščių migruoja į valdžią“.
9. „Rusija yra mūsų strateginė problema“: nuoseklus Kijevo rėmėjas kare su Rusija
Nuo 2014 m. D. Tuskas bando suvienyti ES, kad padėtų Kijevui, pabrėždamas, kad Ukrainoje vyksta tikras karas, o ne „konfliktas“, ir ragindamas taikyti daugiau antirusiškų sankcijų. Dar tada jis pabrėžė, kad Vladimirui Putinui ir Rusijai „ES yra problema“. „Turime suprasti, kad Rusija nėra mūsų strateginė partnerė. Rusija yra mūsų strateginė problema“, – sakė D. Tuskas.
O per šių metų naujų rinkimų kampaniją D. Tuskas kritikavo Lenkijos valdžios institucijas dėl politinio konflikto su Ukraina, ypač dėl žemės ūkio produktų eksporto 2023 m. rudenį.
Prieš rinkimus D. Tuskas konkrečiai išreiškė tokius įsitikinimus apie Ukrainą:
Jis pavadino Kijevą „absoliučiai svarbiu Lenkijos partneriu“. „Geri santykiai ir parama Ukrainai, Ukrainos nepriklausomybė, jos dalyvavimas gynyboje ir Europos bendrijoje – tai, ko gero, yra mūsų egzistencinis klausimas, būti ar nebūti“, – sakė D. Tuskas.
Jis kritikavo Lenkijos valdžios institucijas už manipuliavimą Ukrainos pabėgėlių klausimu. D. Tuskas priminė, kad PiS vadovaujama vyriausybė priėmė šimtus tūkstančių ukrainiečių, tačiau „neorganizavo jiems jokios infrastruktūros – klinikų ar mokyklų“, todėl, jo nuomone, spekuliacijos šia tema yra netinkamos. „
Nuo pat pradžių turėjome rimtai apsvarstyti, ką galime sau leisti, kai kalbama apie pagalbą Ukrainos pabėgėliams“, – sakė D. Tuskas.
Jis teigė, kad Lenkijos vyriausybė „pradėjo netikėtą ginčą su Ukraina tuo metu, kai galbūt sprendžiamas karo likimas“. D. Tuskas pabrėžė, kad ginče dėl grūdų PiS metodu buvo tik bandoma laimėti balsų, tačiau „jokiu būdu nebuvo ginami Lenkijos ūkininkai“.
Be to, likus kelioms dienoms iki ministro pirmininko atsistatydinimo D. Tuskas pažadėjo, kad jo būsimoji vyriausybė nedelsdama imsis spręsti padėtį Lenkijos ir Ukrainos pasienyje taip, kad būtų atsižvelgta į vežėjų reikalavimus, tačiau taip pat būtų atblokuota siena.
Volodymyras Zelenskis jau pasveikino Donaldą Tuską, teigdamas, kad „Ukrainos ir Lenkijos ateitis yra vienybė, tarpusavio parama ir strateginė partnerystė siekiant nugalėti bendrą priešą“.
10. Jam priklauso daugybė tarptautinių apdovanojimų politikos srityje, aštrus humoro jausmas ir 45 metų santuokinio gyvenimo patirtis.
2010 m. Vokietijoje D. Tuskui buvo įteikta tarptautinė Karolio Didžiojo premija – prestižiškiausias Europos apdovanojimas už indėlį į Europos suvienijimą. Jį jis skyrė 2010 m. Smolensko lėktuvo katastrofos, per kurią žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir aukščiausi šalies kariuomenės vadovai, aukoms.
D. Tuskas yra apdovanotas aukštais politiniais apdovanojimais beveik visuose žemynuose: nuo Norvegijos karališkojo ordino už nuopelnus ir Ukrainos kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo pirmojo laipsnio ordino iki Japonijos Tekančios saulės ordino ir Peru Saulės ordino.
Tačiau D. Tuskas garsėja aštriu humoro jausmu ir kartais ironiškai kalba apie savo politinius pasiekimus. Viename interviu jis atsakė į klausimą, kiek daug jam teko paaukoti savo karjeroje, ypač norint tapti pirmuoju Lenkijos ministru pirmininku: „Nesijaučiu esąs koks nors misionierius. Tai tiesiog darbas. Per pastaruosius 30 metų, kai sakau: „Sunku, labai sunku“, man sako žmona: „Tada keisk darbą!“. Ir ji akivaizdžiai teisi.“
Kelios dienos prieš tai, kai 2016 m. amerikiečiai išrinko Donaldą Trumpą Jungtinių Valstijų prezidentu, Donaldas Tuskas tviteryje parašė iškalbingą sarkastišką komentarą: „Naujas mano žmonos komentaras: vieno Donaldo yra daugiau nei pakankamai“.
D. Tuskas Malgorzatą Sohacką vedė 1978 m., kai jiedu buvo studentai. Jie turi du vaikus: sūnų Michalą (gimė 1982 m.) ir dukrą Katarzyną (gimė 1987 m.).
