Didėjantis rinkėjų susirūpinimas dėl migracijos kelia grėsmę valdančiosioms partijoms prieš kitais metais vyksiančius rinkimus JAV, Jungtinėje Karalystėje ir praktiškai visoje Europos Sąjungoje.
Pastarosiomis dienomis JAV prezidentas Joe Bidenas, jo kolega Prancūzijoje Emmanuelis Macronas ir Jungtinės Karalystės premjeras Rishi Sunakas susidūrė su sunkumais dėl didelio vidaus spaudimo spręsti imigracijos problemą. Visi trys dėl to pasirodė politiškai susilpnėję. Rizika yra didelė, nes 2024 m. JAV, JK ir kitų Europos šalių rinkėjai eis prie balsadėžių.
„(Šalių politikoje) vyrauja pagunda medžioti greitus sprendimus, – leidiniui „Politico“ aiškino Londono analitinio centro „Chatham House“ tarptautinės teisės programos direktorius Rashminas Sagoo. – Tačiau neteisėta migracija yra labai sudėtingas klausimas. Jai išspręsti reikia ilgalaikio politinio mąstymo, peržengiančio valstybių sienas.“
Kadangi jau daug kur vyksta rinkiminės kampanijos, ilgalaikių planų rasti gali būti sunku. Kraštutinių dešiniųjų, prieš migrantus nusiteikusių populistų, žadančių griežtus atsakymus, palaikymas auga daugelyje Vakarų demokratijų, todėl pagrindinėms partijoms tenka skaičiuoti išlaidas. Mažiau nei prieš mėnesį Nyderlanduose pragmatiški olandų centristai pralaimėjo prieš migrantus nusiteikusiam radikalui. Kas bus kitas?
R. Sunakas, Jungtinė Karalystė
JK ministras pirmininkas R.Sunakas patiria spaudimą iš savo paties valdančiosios konservatorių partijos narių, kurie baiminasi, kad rinkėjai juos nubaus už tai, kad vyriausybė nesugebėjo suvaldyti migracijos problemų.
Prieš septynerius metus rinkėjai palaikė „Brexit“, nes euroskeptiškų pažiūrų kampanijos dalyviai žadėjo „susigrąžinti kontrolę“ prie Jungtinės Karalystės sienų. Vietoj to dabar vaizdas yra chaotiškesnis nei bet kada anksčiau. Praėjusį mėnesį JK užfiksuoti rekordiniai grynosios migracijos rodikliai, o vyriausybei iki šiol nepavyko sustabdyti mažų laivų su prieglobsčio prašytojais, plaukiančių per Lamanšo sąsiaurį.
R.Sunakas dabar atsidūrė kritikos ugnies zonoje. Savo premjeravimo laikotarpiu jis pažadėjo „Sustabdyti valtis“. Taip jis įžiebė karą savo ir taip susiskaldžiusioje partijoje dėl to, kaip toli Jungtinė Karalystė turėtų eiti.
Pagal R.Sunako sudarytą susitarimą su Ruanda, centrinės Afrikos valstybė sutiko perkelti prieglobsčio prašytojus, kurie į Didžiosios Britanijos krantus atplaukė mažomis valtimis. Britų premjeras teigia, kad ši politika pirmiausia atgrasys migrantus nuo plaukimo jūra į Jungtinę Karalystę. Tačiau Londono Aukščiausiasis Teismas šį planą atmetė, ir R.Sunako toriai dabar negali susitarti, ką daryti toliau.
Antradienį išgyvenęs tai, kas grėsė katastrofišku maištu parlamente, britų premjeras vis dar susiduria su žiauriu mūšiu įstatymų leidžiamojoje valdžioje dėl jo siūlomo Ruandos įstatymo kitų metų pradžioje.
R.Sunakui lieka vis mažiau laiko rasti sprendimą, nes rinkimai numatomi kitų metų rudenį.
E. Macronas, Prancūzija
Prancūzijos prezidentas E.Macronas patyrė netikėtą smūgį, kai žemieji parlamento rūmai šią savaitę atmetė jo pavyzdinį imigracijos įstatymo projektą.
Pernai pralaimėjus parlamento rinkimus, teisės aktų priėmimas Nacionalinėje asamblėjoje E.Macronui buvo įtemptas procesas. Jis ne kartą buvo priverstas pasikliauti dešiniosios partijos „Les Républicains“ balsais.
E.Macrono imigracijos įstatymo projektas turėjo įtikti ir konservatoriams, ir centro kairės partijai, nes jame kruopščiai suplanuotas represinių ir liberalių priemonių derinys. Tačiau dramatiškai susvyravus, Nacionalinė asamblėja, kuri yra pasiskirsčiusi tarp centristų, kairiųjų ir kraštutinių dešiniųjų, jau pirmąją diskusijų dieną balsavo prieš šį teisės aktą.
Dabar E.Macronas ieško kompromiso. Vyriausybė pavedė jungtiniam senatorių ir parlamento narių komitetui ieškoti susitarimo. Tačiau tikėtina, kad jų parengtas tekstas bus griežtesnis nei pirminis projektas, nes Senate dominuoja centro dešinieji, o tai bus problema E.Macrono kairiųjų pažiūrų įstatymų leidėjams.
Jei kompromisas nebus rastas, Marine Le Pen kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis ralis galės pasinaudoti E.Macrono nesėkme prieš kitų metų birželį vyksiančius Europos Parlamento rinkimus.
Tačiau net jei Prancūzijos prezidentui pavyks išsisukti, šis epizodas greičiausiai žymės jo „nei kairiųjų, nei dešiniųjų“ politinio pasiūlymo pabaigą. Jis taip pat kelia rimtų abejonių dėl jo gebėjimo priimti teisės aktus prieštaringai vertinamais klausimais.
J. Bidenas, JAV
Imigracijos krizė yra vienas iš labiausiai varginančių ir ilgiausiai besitęsiančių vidaus iššūkių JAV prezidentui J.Bidenui. Jis atėjo į valdžią žadėdamas pakeisti savo pirmtako Donaldo Trumpo politiką ir sukurti „sąžiningą ir humanišką“ sistemą, tačiau tik tam, kad pamatytų, kaip Kongresas užsisklendžia ties jo parengtu visapusiškos imigracijos reformos planu.
Baltieji rūmai matė migrantų antplūdį prie pietinės šalies sienos, kurį įtempė dešimtmečių senumo sistema, nesugebanti susidoroti su šiuolaikiniais migracijos modeliais.
Prieš kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus respublikonai pasinaudojo šiuo klausimu. Respubikonų valdomų valstijų vadovai pateikė ieškinius prieš administraciją ir išsiuntė autobusus su migrantais į demokratų valdomus miestus, o Vašingtone respublikonai Kongrese susiejo užsienio pagalbą su esminiais pasienio politikos pokyčiais, todėl Baltieji rūmai atsidūrė keblioje padėtyje, nes J.Bideno pareigūnai dabar svarsto politikos priemonių, kurias kadaise griežtai atmetė, sąrašą.
Politinis spaudimas persimetė į kitą pusę. Valstybės ir miestai, ypač tie, kuriems vadovauja demokratai, spaudžia Vašingtono vadovus daryti daugiau, t. y. teikti papildomą federalinę pagalbą ir pertvarkyti pietinės sienos politiką, kad būtų apribotas prieglobsčio prašytojų srautas į Jungtines Valstijas.
Į Niujorką per pastaruosius pusantrų metų atvyko daugiau kaip 150 tūkst. naujų atvykėlių – dėl to teko mažinti naujų policijos darbuotojų skaičių, trumpinti bibliotekų darbo valandas ir riboti sanitarijos darbus. Panašių problemų kyla ir tokiuose miestuose kaip Čikaga, kur migrantai miega autobusuose ar policijos nuovadose.
Demokratų spaudimas įtempia jų santykius su Baltaisiais rūmais. Niujorko meras Ericas Adamsas vadovauja didžiausiam šalies miestui, tačiau su J.Bidenu nesikalbėjo beveik metus. „Mums tiesiog reikia pagalbos, o mes jos nesulaukiame“, – antradienį žurnalistams sakė E.Adamsas.
O. Scholzas, Vokietija
Migracija jau kelis mėnesius yra svarbiausias politinės darbotvarkės klausimas Vokietijoje, o prieglobsčio prašymų skaičius išaugo iki aukščiausio lygio nuo 2015 m. pabėgėlių krizės, kurią sukėlė Sirijos pilietinis karas.
Pastarasis antplūdis tapo nelengvu iššūkiu tiek nacionalinei, tiek vietos valdžiai, kuriai sunkiai sekėsi rasti migrantams būstą ir kitas paslaugas, jau nekalbant apie reikiamas lėšas.
Dėl nesugebėjimo šalyje, kuri yra viena geidžiamiausių prieglobsčio prašytojų krypčių, apriboti pabėgėlių skaičiaus Vokietijos kancleris Olafas Scholzas patyrė didžiulį spaudimą. Tikėdamasi sustabdyti pabėgėlių srautą, Vokietija neseniai atnaujino sienų su Lenkija, Čekija ir Šveicarija kontrolę, taip tikėdamasi pabėgėlius sulaikyti dar prieš jiems patenkant į Vokietijos teritoriją.
Net ir vykdant sienų kontrolę, pabėgėlių skaičius išlieka didelis, o tai buvo palanki proga kraštutiniams dešiniesiems. Prieš imigrantus nusistačiusi Vokietijos partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) sulaukė rekordinio palaikymo nacionalinėse apklausose.
Birželio mėn. aplenkusi O.Scholzo socialdemokratus, AfD dar labiau padidino savo persvarą ir naujausiose apklausose pasiekė 22 proc. balsų, užimdama antrą vietą po centro dešiniųjų krikščionių demokratų.
Tikimasi, kad AfD kitą rugsėjį laimės tris žemių rinkimus Rytų Vokietijoje, kur parama šiai partijai ir jos reakcingai prieš užsieniečius nukreiptai politikai yra ypač didelė.
Tuo tarpu centro dešinieji griežtina savo poziciją migracijos klausimu ir nusigręžia nuo buvusios kanclerės Angelos Merkel propaguotos atvirų sienų politikos. Tarp naujų prioritetų – planas sekti Jungtinės Karalystės Ruandos modeliu tvarkant pabėgėlius trečiosiose šalyse.
K. Nehammeris, Austrija
Kaip ir O.Scholzo, Austrijos kanclerio Karlo Nehammerio reitingai smuko dėl gyventojų nerimo dėl prastai valdomos migracijos. Austrija ėmėsi priemonių sugriežtinti pietinių ir rytinių sienų kontrolę.
Nors dėl šios taktikos sumažėjo atvykstančių prieglobsčio prašytojų, tai taip pat reiškia, kad Austrija faktiškai sustabdė ES kelionių be sienų režimą, kuris dešimtmečius buvo naudinga regiono ekonomikai.
Kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija daugiau nei metus užtikrintai pirmavo ir apklausose 10 procentinių punktų lenkė valdančiąją centro dešiniųjų partiją. Dėl to ši partija gali laimėti kitų metų rudenį vyksiančius nacionalinius rinkimus, o tai būtų precedento neturintis posūkis į dešinę šalyje, kurios politikoje nuo Antrojo pasaulinio karo dominuoja centristai.
G. Meloni, Italija
Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni išgarsėjo dirbdama opozicijoje ir vykdydama radikalios kraštutinės dešinės kampaniją. Po to, kai per praėjusių metų rinkimus laimėjo valdžią, ji ėmė laikytis nuosaikesnių pozicijų Ukrainos ir Europos klausimais.
Dabar G.Meloni turi nuraminti savo bazę migracijos klausimu. Tai tema, kuri jau daugelį metų dominuoja Italijos debatuose. Tačiau vietoj to ji buvo priversta išduoti vizas šimtams tūkstančių legalių migrantų, kad padengtų darbo jėgos trūkumą. Padėtį apsunkina tai, kad, nepaisant kai kurių antraštėse minimų politikos priemonių ir susitarimų, kuriais siekiama sustabdyti atvykstančiųjų srautus, laivų išsilaipinimas Italijoje per metus išaugo apie 50 proc.
Nors G.Meloni nurodė statyti sulaikymo centrus, kuriuose migrantai bus laikomi, kol bus repatrijuoti, iš tikrųjų vietos sąlygos Afrikos šalyse ir repatriacijos susitarimų trūkumas kelia rimtų kliūčių.
Nors G.Meloni sulaukė Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen palaikymo savo sumanymui, potenciali ES karinio jūrų laivyno misija, kuria būtų siekiama blokuoti išvykimą iš Afrikos, rizikuotų pažeisti tarptautinę teisę.
G.Meloni išbandė kitas galimybes, įskaitant susitarimą su Tunisu padėti sustabdyti neteisėtą migrantų gabenimą, tačiau šis planas žlugo dar neprasidėjęs. Sandoris su Albanija dėl kai kurių migrantų sulaikymo centrų ofšorizavimo taip pat susidūrė su problemomis.
Dabar G.Meloni atsidūrė aklavietėje. Dėl migracijos klausimo ji įsivėlė į konfliktą su Prancūzija ir Vokietija, nes bando užsitarnauti nuosaikios konservatorės reputaciją.
Jei jai nepavyks išspręsti šio klausimo, ji gali prarasti politines pozicijas. Jos koalicijos partneris Matteo Salvini žinomas kaip griežtosios linijos šalininkas migracijos klausimu, ir nors kol kas jie oficialiai yra sąjungininkai, vėliau vėl taps varžovais.
G. Wildersas, Nyderlandai
Liepos mėnesį dėl derybų dėl migracijos buvo nuversta ilgamečio Nyderlandų ministro pirmininko Marko Rutte's vyriausybė. Netrukus po to jis paskelbė pasitraukiantis iš politikos. Vėliau vykusiuose rinkimuose, kuriuose įvairios partijos siekė užimti M.Rutte's vietą, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų šalininkas Geertas Wildersas iškovojo šokiruojančią pergalę. Rinkimų naktį jis pažadėjo pažaboti „prieglobsčio cunamį“.
Dabar G.Wildersas siekia palaikyti centro dešiniųjų koaliciją su trimis kitomis partijomis, kurios ragino suvaldyti migraciją. Viena iš jų yra senoji M.Rutte's frakcija, kuriai dabar vadovauja Dilan Yesilgoz.
Buvusi pabėgėlė, D.Yesilgoz migraciją pavertė viena pagrindinių savo kampanijos temų. Po rinkimų ji buvo kritikuojama už tai, kad sudarė sąlygas G.Wildersui laimėti – ne tik sutelkdama dėmesį į migraciją, bet ir atverdama duris galimam valdymui bendroje su G.Wildersu koalicijoje.
Tačiau dabar derybos dėl koalicijos įstrigo, o naujam ministrų kabinetui suformuoti gali prireikti kelių mėnesių. Jei G.Wildersas, kuris neabejotinai turi rinkėjų mandatą, sugebės suburti koaliciją, Nyderlandų, kurie paprastai žinomi kaip pragmatiška tauta, politinė trajektorija smarkiai pasisuks į dešinę.
L. Varadkaras, Airija
Netgi Airijoje, ekonomiškai atviroje šalyje, ilgą laiką įpratusioje eksportuoti savo žmones į visą pasaulį, imigracijai ir verslui palanki vyriausybė dėl augančių prieš užsieniečius nukreiptų nuotaikų buvo priversta įvesti naujas migracijos atgrasymo priemones, kurios dar prieš metus būtų buvusios neįsivaizduojamos.
Griežtėjanti Airijos politika atspindi nuolatinę būsto krizę ir didėjantį kai kurių nekilnojamojo turto savininkų nenorą toliau teikti valstybės finansuojamą prieglobstį po lapkričio mėn. riaušių Dubline, kurios kilo imigrantui iš Šiaurės Afrikos peiliu subadžius mažamečius moksleivius.
Airija, kurioje jau gyvena daugiau kaip 100 tūkst. atvykėlių, daugiausia iš Ukrainos, nustojo garantuoti būstą naujiems prieglobsčio prašytojams, jei jie yra vieniši vyrai, daugiausia iš Nigerijos, Alžyro, Afganistano, Sakartvelo ir Somalio, rodo naujausi Integracijos departamento statistiniai duomenys.
Net naujai atvykusios šeimos susiduria su vis didesne rizika, kad nepaisant žiemos temperatūros bus laikomos karinio tipo palapinėse.
Ukrainiečiai, kurie nuo 2022 m., kai Rusija įsiveržė į jų šalį, gavo daug didesnę socialinę paramą nei kiti pabėgėliai, šią savaitę ministro pirmininko Leo Varadkaro trijų partijų koalicinės vyriausybės patvirtintame teisės akto projekte bus iš dalies pasveikinti.
Kitą mėnesį parlamentui priėmus įstatymą, naujai atvykusiems ukrainiečiams bus apribotas trijų mėnesių valstybės apmokamo būsto suteikimas, o socialinė parama – šiuo metu viena dosniausių Europoje nuo Rusijos karo bėgantiems žmonėms – bus sumažinta visiems valstybės apmokamo būsto gavėjams.
J. Trudeau, Kanada
Dėl pesimistinių visuomenės nuotaikų, kurias smukdo pragyvenimo išlaidų problemos, imigracija tapo daugialypiu iššūkiu ir Kanados ministrui pirmininkui Justinui Trudeau.
Visoje šalyje jaučiama būsto krizė atšaldė paramą imigracijai, o žmonės ieško atpirkimo ožių dėl įperkamumo skausmų. Tokia padėtis pakurstė antipatiją J.Trudeau ir jo perrinkimo kampanijai.
J.Trudeau imigraciją traktavo kaip daugiafunkcinį sprendimą senėjančiai Kanados visuomenei ir lėtėjančiai ekonomikai spręsti. Ir nors šiandieninis rekordinis gyventojų skaičiaus augimas gerai atsiliepia Kanados, kaip pageidaujamos persikelti vietos, reputacijai, politiniai iššūkiai, susiję su migracija, J.Trudeau liberalams kilo nenuspėjamais būdais.
Nuo to laiko, kai prieš aštuonerius metus J.Trudeau atėjo į valdžią, į Kanadą imigravo mažiausiai 1,3 mln. žmonių, daugiausia iš Indijos, Filipinų, Kinijos ir Sirijos. Kaip matyti iš J.Trudeau konflikto su Indija ir neseniai įvykusio Kanados išsiskyrimo su Izraeliu, diasporos politikos ir užsienio kišimosi valdymas tapo dar svarbesnis.
Jei Kanada išlaikys dabartinį augimo tempą, per 25 metus padvigubės jos 40 mln. gyventojų, o tai padidins politinius iššūkius, susijusius su vadovavimu valstybei, kurią J.Trudeau vadina „pirmąja pasaulyje postnacionaline valstybe“.
P. Sanchezas, Ispanija
Ispanijos autonominiai miestai Seuta ir Melilja, esantys Šiaurės Afrikoje, yra mėgstami migrantų, siekiančių patekti į Europą iš pietų – perėję sausumos sieną, jie gali lengvai pasiekti žemyną keltais.
Tranzitą per sausumos sieną, skiriančią Europos teritoriją nuo Maroko, paprastai kontroliuoja saugumo priemonės, pavyzdžiui, aukštos, spygliais apraizgytos tvoros, o abiejų šalių pasienio kontrolės pareigūnai bendradarbiauja, kad neįleistų dokumentų neturinčių migrantų.
Tačiau pastaraisiais metais Maroko valdžios institucijos išreiškė nepasitenkinimą savo kolegomis iš Ispanijos, sulaikydamos savo pareigūnus ir leisdamos šimtams migrantų praeiti, perpildydamos pasienio postus ir priversdamos Ispanijos pareigūnus atremti migrantus. Per šį procesą žuvo dešimtys žmonių.
Manoma, kad šių incidentų sukeltas galvos skausmas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių ministro pirmininko Pedro Sanchezo sprendimą pakeisti Ispanijos vyriausybės poziciją dėl ginčijamos Vakarų Sacharos teritorijos ir išreikšti paramą Rabato planui oficialiai įteisinti beveik 50 metų trunkančią teritorijos okupaciją.
Šis posūkis supykdė P.Sanchezo kairiuosius sąjungininkus ir pablogino Ispanijos santykius su Alžyru, kuris ilgą laiką pasisakė už Vakarų Sacharos nepriklausomybę. Tačiau šios priemonės kol kas sustabdė migrantų srautą.
K. Mitsotakis, Graikija
Nuo 2015 m., kai šimtai tūkstančių žmonių per Egėjo jūros salas atvyko į Europą, Graikija atsidūrė Europos migracijos krizės priešakyje. Migracija ir sienų apsauga buvo pagrindiniai šalies politinių debatų klausimai.
Žmogaus teisių organizacijos, taip pat Europos Parlamentas ir Europos Komisija kaltino Graikijos konservatyviąją Kyriakoso Mitsotakio vyriausybę neteisėtu į Graikijos teritoriją patekusių migrantų „stūmimu“ – ir migrantų deportavimu be tinkamo teismo proceso. Graikijos vyriausybė šiuos kaltinimus neigia, tvirtindama, kad nepriklausomi tyrimai nerado jokių įrodymų.
K.Mitsotakis tvirtina, kad Graikija laikosi „griežtos, bet teisingos“ politikos, tačiau daugybė išsamių tyrimų paneigia nuosaikų konservatyvaus lyderio įvaizdį, kurį jis nori išlaikyti.
Birželį Viduržemio jūroje nuskendo migrantų laivas, kurį kai kas pavadino „didžiausia visų laikų tragedija“. Žuvo šimtai žmonių, todėl Europa vėl atkreipė dėmesį į šią problemą. Pasak organizacijų „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“, oficialūs tyrimai dar neatskleidė, ar Graikijos valdžios institucijų klaidos prisidėjo prie laivo katastrofos.
Tuo tarpu Graikijai desperatiškai reikia tūkstančių darbuotojų, kurie padėtų šalies žemės ūkio, turizmo ir statybų sektoriams, kuriuose trūksta darbuotojų. Nepaisant migracijos ir žemės ūkio ministrų pažadų, kad netrukus bus priimami teisės aktai, kuriais migrantai bus įtraukti į darbo jėgos trūkumo problemą, vyriausybė buvo priversta atsitraukti dėl spaudimo iš savo pačios gretų.
N. Christodoulidesas, Kipras
Atsinaujinus konfliktui Artimuosiuose Rytuose, Kipras ruošiasi didesniam migrantų antplūdžiui prie savo krantų. Gruodžio pradžioje Graikija nusiuntė į salą humanitarinę pagalbą, kad galėtų susidoroti su numatomu padidėjusiu migrantų srautu.
Kipro prezidentas Nikosas Christodoulidesas paragino skirti papildomą ES finansavimą migracijos valdymui ir kovoja su smurto prieš migrantus protrūkiu Kipre. Analitikai dėl to kaltina ksenofobiją, kuri tapo pagrindine Kipro politikos ir žiniasklaidos priemone, taip pat netinkamą valstybės migracijos srautų valdymą. Praėjusiais metais šalyje užfiksuota didžiausia ES pirmą kartą prieglobsčio prašančių asmenų dalis, palyginti su šalies gyventojų skaičiumi.
Dėl teisinių ir personalo problemų užtruko pastangos įsteigti migracijos ministerijos pavaduotoją, kuris laikomas svarbiu žingsniu, padedančiu Kiprui spręsti atvykėlių antplūdžio problemą.
Dėl salos geografinės padėties – netoli Libano ir Turkijos – ji yra pagrindinis migrantų, norinčių patekti į ES teritoriją iš Artimųjų Rytų, taikinys. Sudėtinga Kipro, kaip susiskaldžiusios šalies, istorija taip pat apsunkina migrantų srautų reguliavimą.
