Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis pripažino, kad jo šalies pavasario puolimas nebuvo toks sėkmingas, kaip jis tikėjosi. Rusija vis dar kontroliuoja apie 18 proc. Ukrainos teritorijos.
BBC paklausė trijų karo analitikų, kaip, jų nuomone, įvykiai gali klostytis per ateinančius 12 mėnesių.
Laukia stiprinimosi metai
Buvęs Karališkojo Jungtinių tarnybų instituto generalinis direktorius Michaelas Clarke'as nemano, kad padėtį fronto linijoje Ukrainoje galima vadinti aklaviete.
2022 m. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, į Europos žemyną sugrįžo didelis karas. Konflikto eiga 2023 m. žymėjo tai, kad sugrįžo ir pramoninis karas, aiškina analitikas.
Pramoninio amžiaus karas reikšmingas ekonomikos dalis, o kai kuriais atvejais ir visą ekonomiką, pirmiausia orientuoja į karinių medžiagų gamybą. Nuo 2021 m. Rusijos gynybos biudžetas patrigubėjo ir kitais metais sunaudos 30 proc. valstybės išlaidų.
Dėl to karas Ukrainoje taps ilgesne ir labiau traumuojančia patirtimi nei bet kas, ką Europa žinojo nuo praėjusio amžiaus vidurio, neabejoja M.Clarke'as.
Ateinantys metai parodys, ar Rusija – ir jos tiekėjai Šiaurės Korėja bei Iranas – ar Ukraina – ir jos Vakarų rėmėjai – yra pajėgūs ir pasirengę patenkinti žiaurius pramoninio amžiaus karo poreikius.
Būtų neteisinga sakyti, kad fronto linijos Ukrainoje yra atsidūrusios aklavietėje, tačiau abi pusės yra pajėgios kovoti viena su kita iki sąstingio, nes kiekviena iš jų bando imtis strateginių iniciatyvų.
Rusijos pajėgos gali bandyti vėl prasiveržti visu frontu, bent jau siekdamos apsaugoti visą Donbaso regioną. Ukraina tikriausiai bandys pasinaudoti sėkme, kurią jai pavyko pasiekti atkuriant vakarinės Juodosios jūros dalies kontrolę ir gyvybiškai svarbų prekybos koridorių iki Bosforo sąsiaurio.
Be to, Kijevas tikriausiai bandys pateikti daugiau karinių staigmenų Rusijos užpuolikams, kad išvestų juos iš pusiausvyros kai kuriose srityse. Tačiau iš esmės 2024 m. Kijevui ir Maskvai bus stiprinimosi metai, teigia M. Clarke'as.
Rusijai trūksta įrangos ir apmokytos kariuomenės, kad galėtų pradėti strateginį puolimą ne anksčiau kaip 2025 m. pavasarį.
Tuo tarpu Ukrainai reikia Vakarų finansinės ir karinės paramos, kad kitais metais ji galėtų tęsti karą. Kijevas taip pat kaups savo vidines jėgas, kad ateityje sukurtų sąlygas išlaisvinančių puolimų serijai. Pramonės amžiaus karas yra visuomenių kova. Tai, kas vyksta mūšio lauke, galiausiai tampa tik šios kovos simptomu.
Šio karo eiga 2024 m. bus nulemta Maskvoje, Kijeve, Vašingtone, Briuselyje, Pekine, Teherane ir Pchenjane labiau nei Avdijivkoje, Tokmake, Kramatorske ar bet kuriame kitame iš nuniokotų mūšio laukų palei fronto liniją, rašo britų analitikas.
Karas užsitęs, bet ne visam
Londono Karališkojo koledžo Karo studijų katedros dėstytoja Barbara Zanchetta mano, kad karo Ukrainoje pabaigos perspektyvos išlieka niūrios.
Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu metu, Vladimiras Putinas yra stipresnis ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu. Analitikės teigimu, Ukrainos žiemos puolimas, atrodo, sustojo, o Rusijos proveržio taip pat nematome, tad rezultatai kaip niekada priklauso nuo politinių sprendimų, priimamų už kelių kilometrų nuo konflikto centro – Vašingtone ir Briuselyje.
Įspūdinga Vakarų vienybės demonstracija, parodyta 2022 m. ir išsilaikiusi per 2023 m., pradeda svyruoti. JAV pagalbos gynybai paketas tapo įkaitu dėl to, ką prezidentas J. Bidenas teisingai pavadino „smulkmeniška politika“ Vašingtone. Tuo metu ES ekonominės pagalbos ateitis, regis, priklauso nuo Vengrijos nesuderinamos pozicijos, rašo B. Zanchetta.
Toks Vakarų sostinių neryžtingumas suteikė drąsos V. Putinui. Jo pastarojo meto vieši pasirodymai ir iššaukiantys pareiškimai rodo, kad, jo manymu, Rusija pasirengusi ilgam karui.
Pasak ekspertės, svarbiausias klausimas išlieka toks: ar Vakarams užteks jėgų ir ištvermės toliau priešintis jam ir viskam, ką Kremliaus šeimininkas atstovauja?
ES sprendimas pradėti derybas dėl narystės su Ukraina ir Moldova yra daugiau nei simbolinis. Jis reiškia tolesnę paramą Kijevui, nes Ukrainos ateitis ES būtų neįmanoma, jei Rusija pasiektų visišką pergalę.
O ir Vašingtone visiškas atsitraukymas nuo Ukrainos yra mažai tikėtinas, teigia B. Zanchetta.
Nors D. Trumpo reitingams kylant, kyla pagunda vaizduoti scenarijus, kuriuose JAV nutraukia paramą tiek Ukrainai, tiek sąjungininkėms, ekspertė priminė, kad respublikonas 2016 m. turėjo progą ir nepasitraukė iš NATO. Jis vienas pats nesugebėtų pakeisti 75 metus trunkančios Amerikos transatlantinės partnerystės, patikino B. Zanchetta.
Tai nereiškia, kad pastarojo meto įtrūkimai Vakarų stovykloje yra nereikšmingi. Vakarams, taigi ir Ukrainai, 2024 m. bus sunkesni. Demokratinėms valstybėms ilgalaikis sutarimas dėl paramos karui visada buvo sudėtingesnis nei atskaitomybės neturintiems autokratams. Nors tikėtina, kad karas tęsis visus 2024 m., jis negali tęstis neribotą laiką, neabejoja britų ekspertė.
Vakarų neryžtingumui drąsinant Rusiją ir dingus perversmo ar sveikatos problemas, dėl kurių V. Putinas galėtų mirti, vienintelis numatomas rezultatas bus susitarimas derybomis, kurio kol kas abi pusės atsisako, išvadą padaro B. Zanchetta.
Ukraina spaus Rusiją aplink Krymą
Rusijai trūksta pajėgumų lemiamo proveržiui pasiekti pergalę, todėl ji darys viską, ką gali, kad išlaikytų tai, ką šiuo metu yra užėmusi, ir išnaudos laiką savo gynybai stiprinti, kol tikėsis, kad Vakarai praras norą toliau remti Ukrainą, prognozuoja buvęs Jungtinių Valstijų kariuomenės Europoje vadas Benas Hodgesas.
Tačiau Ukraina nesustos, įsitikinęs amerikietis. Ji kovoja už savo išlikimą ir supranta, ką Rusija padarys, jei ji sustos. Dabar vis daugiau Europos valstybių kalba apie būtinybę didinti pagalbą, nes nerimaujama, kad JAV silpnina savo ryžtą.
B. Hodgesas tikisi, kad naujųjų metų pradžioje JAV vėl atras savo strateginį stuburą ir priims pagalbos paketą, kurio priėmimas Kongrese buvo atidėtas gruodžio mėn. ir artimiausiais mėnesiais Ukraina, ruošdamasi susigrąžinti iniciatyvą, imsis toliau nurodytų veiksmų:
1) atkurti nuo ilgų mėnesių kovų nusilpusius dalinius, kurie bus reikalingi atnaujintam puolimui;
2) patobulins verbavimą Ukrainoje, kad būtų kuo daugiau turimos karinės jėgos;
3) didinti šaudmenų ir ginklų gamybą;
4) gerinti gebėjimą veikti prieš stiprius Rusijos elektroninio karo pajėgumus – trukdymą, perėmimą, vietos nustatymą.
Vasaros pradžioje Ukraina pirmą kartą galės naudoti JAV pagamintus naikintuvus F16, kurie, kaip tikimasi, pagerins jos gebėjimą atremti Rusijos orlaivius ir sustiprins jos pačios priešlėktuvinę gynybą.
Strategiškai svarbiausia Ukrainos dalis, kurią tebėra okupavusi Rusija, yra Krymas, kurį vadiname „lemiama teritorija“. Ukraina darys viską, ką gali, kad išlaikytų spaudimą rusams ir paverstu Krymą neįmanoma vieta Rusijos kariniam laivynui Sevastopolyje, kelioms ten esančioms oro pajėgų bazėms ir jų logistikos bazei Dzankoje.
Jie jau įrodė tokią savo galią, priminė B. Hodgesas.
Naudodami tik tris Jungtinės Karalystės suteiktas sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“, jie privertė Juodosios jūros laivyno vadą atitraukti trečdalį savo laivyno iš Sevastopolio.
Žinoma, ukrainiečiai neturi neribotų išteklių, ypač artilerijos amunicijos ir tolimojo nuotolio tiksliųjų ginklų. Tačiau rusų kareiviai yra prastesnės būklės. Karas – tai valios ir logistikos išbandymas. Rusijos logistikos sistema yra trapi ir patiria nuolatinį Ukrainos spaudimą, aiškino buvęs kariuomenės vadas.
