Kremliaus šeimininkas sėkmingai nukreipė pasaulio dėmesį nuo Miuncheno saugumo konferencijos, kuomet pasirodė naujienos apie jo pagrindinio politinio varžovo Aleksejaus Navalno mirtį.
Be to, Rusijos pajėgos pasiekė pergalę mūšio lauke, kai savaitgalį rusų kareiviai užėmė Rytų Ukrainoje esantį Avdijivkos miestą, po to, kai šį miestą gynusios Ukrainos pajėgos atsitraukė dėl amunicijos stokos.
Pasak vieno saugumo konferencijos dalyvio, Vakarų saugumo ir diplomatinio elito susitikime vyravo niūri nuotaika, praneša „Politico“.
„Jaučiama, kad reikia priimti kokį nors sprendimą, tačiau nesiimama jokių veiksmų, – rėžė Vokietijoje esančio analitinio centro „Eurasia Group“ direktorius Janas Techau. – Tai yra labai keista padėtis.“
Pavojinga padėtis
Iš tiesų, NATO valstybių, turinčių sieną sieną su Rusija padėtis jau seniai nebuvo tokia pavojinga, teigia „Politico“. Paskutinį kartą toks pavojus buvo jaučiamas tada, kai Rusija pradėjo savo plataus masto invaziją į Ukrainą.
Tuomet Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis sulaukė pasiūlymo palikti šalį, kurio jis atsisakė. Tuo metu vyravo mąstymas, kad Rusija pasieks greitą pergalę.
JAV respublikonai, vykdydami buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo nurodymus, blokuoja ginklų tiekimą Ukrainai, todėl šalies gynėjams trūksta amunicijos, o tai turi tiesioginį žalingą poveikį mūšio lauke, pažymi „Politico“.
Pasak mūšio lauko stebėtojų, užėmę Bachmutą ir Avdijivką, Rusijos kariai bando įtvirtinti savo pranašumą Marinkos, Robotynės ir Kreminos kryptimis.
Europos lyderiai, nors ir tapę pagrindiniais Ukrainos rėmėjais, nesugeba užpildyti JAV paliktos karinio aprūpinimo spragos. Dėka Prancūzijos iniciatyvos, kai kurios senojo žemyno valstybės primygtinai reikalauja laikytis „Pirkime iš Europos“ nuostatų ir atsisako pirkti šaudmenis, pagamintas už bloko ribų, nors žemyne trūksta gamybos pajėgumų, pažymi „Politico“.
Tuo tarpu V. Putinas, kuris vis dar yra valdžioje, nepaisant pastangų priversti jo režimą paklusti sankcijoms, intensyvina bauginimo kampaniją prieš Vakarus.
Propagandiniame interviu, duotame buvusiam „Fox News“ žurnalistui Tuckeriui Carlsonui, Rusijos lyderis daugiau nei tuziną kartų paminėjo Lenkiją, įvesdamas šią NATO narę į savo Didžiosios Rusijos viziją. Kiek vėliau, Rusijos vicepremjeras ėmė grasinti Norvegijai priklausančios Svalbardo salos administracijai.
Su gilėjančiu niūrumo jausmu Rusijos pasienyje esančių valstybių lyderiai ruošiasi scenarijams, kurie dar prieš du metus būtų išjuokti kaip žmonių, kurie jaučia nostalgiją Šaltajam karui, paistalai.
Šio mėnesio pradžioje Danijos ir Estijos gynybos ministrai įspėjo, kad Rusija per artimiausius penkerius metus greičiausiai pradės tikrinti NATO 5-ojo straipsnio stiprumą, t. y. užpuls galingiausią pasaulyje karinį aljansą vien tam, kad jį išbandytų.
„Politico“ kalbintas NATO pareigūnas teigė, kad Aljanse vyrauja nuomonė, jog Ukraina nesiruošia žlugti, o vyraujanti niūri nuotaika yra perdėta. Tačiau, kai karo apžvalgininkai netiki šiais žodžiais.
„Tai, ką girdime iš fronto kelia vis didesnį nerimą, – sausį pranešė vienas aukšto rango Europos vyriausybės pareigūnas. – Rusijos prasiveržimo rizika yra reali. Mes į tai žiūrime nepakankamai rimtai.“
Galbūt dar per anksti sakyti, kad Vakarai pralaimės karą Ukrainoje, tačiau darosi vis aiškiau, kad tokia baigtis yra reali, pažymi „Politico“.
Kuomet Kijevas ir jo sąjungininkai svarsto blogiausias ateinančių metų galimybes, įskaitant Rusijos sąjungininkų Irano ir Kinijos pastangas sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, „Politico“ iškelia daug klausimų.
Kaip mes čia atsidūrėme? Kaip Vakarai, su savo bendra ekonomine galia, siekiančia 60 trln. eurų (kuri viršija Kinijos, Irano ir Rusijos BVP kartu sudėjus), užleido iniciatyvą valstybei, kurios BVP prilygsta Ispanijai, bei besibaiminant kito V. Putino išpuolio atsidūrė gynybinėje padėtyje? Ir jei Kremliaus invazijos atmušimas nėra tikrasis Vakarų tikslas, koks jis yra iš tikrųjų?
Branduolinis atgrasymas
Pasak „Politico“ apklaustų diplomatų, saugumo pareigūnų ir ekspertų iš abiejų Atlanto pusių, atsakymas į pirmąjį klausimą iš dalies slypi tame, kad Vakarų reakciją į Rusiją bent iš dalies lėmė branduolinės konfrontacijos baimė, o ne aktyvi strategija padėti Ukrainai atremti užpuolikus.
„Viskas prasidėjo invazijos pradžioje, kai Olafas Scholzas ir JAV prezidento Joe Bideno administracija susitarė dėl laipsniško požiūrio į Ukrainos apginklavimą ir sankcijų Rusijai taikymą, – pakomentavo vienas aukšto rango ES diplomatas. – Kai kurie lyderiai teigė, kad turime panaudoti visą savo jėgą prieš Rusiją. Tačiau argumentas, kurį mes išgirdome buvo toks, kad Vokietija ir JAV to nenori.“
„J. Bideno administracijoje ir O. Scholzo aplinkoje tvyrojo baimė dėl branduolinės konfrontacijos galimybės, – tęsė diplomatas. – Ši baimė iš pradžių buvo labai stipri. Ji formavo pasaulio reakciją.“
Pasak Jano Techau ir Suomijos tarptautinių reikalų instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio Edwardo Hunterio Christie, egzistuoja didelė tikimybė, kad V. Putinas konflikto pradžioje J. Bidenui ir O. Scholzui tiesiogiai suformulavo kokią nors branduolinę grėsmę ir taip juos išgąsdino.
„Žinome, kad Rusijos prezidentas pagrasino buvusiam JK premjerui Borisui Johnsonui, kad gali smogti jo šaliai per penkias minutes, – teigė E. H. Christie. – Jei jis taip pasielgė su B. Johnsonu, visiškai įmanoma, kad tą patį padarė ir su J. Bidenu.“
„Buvo gana gerai informuotų spekuliacijų apie tiesioginį branduolinį grasinimą O. Scholzui, įspėjant jį, kad toks smūgis yra labai realus“, – pridėjo J. Techau.
Po pirmųjų karo mėnesių viešos diskusijos apie Rusijos branduolinį smūgį nutilo, jas pakeitė kalbos, kad V. Putinas iš branduolinio smūgio gautų mažai naudos. Tačiau yra įrodymų, kad J. Bideno, O. Scholzo ir jų padėjėjų baimė toli gražu neišblėso, o iš tikrųjų lėmė visus jų požiūrio į Ukrainą aspektus, ypač susijusius su ginkluotės sistemų tiekimu.
Paramos teikimo modelis
„Čia yra akivaizdus modelis, – interviu „Politico“ pažymėjo E. H. Christie. – Tai matėme su tankais. Tai matėme ir su lėktuvais. Matėme su išlygomis dėl HIMARS raketinės artilerijos sistemos naudojimo. Įtaigus dėmesys detalėms, išlygos, kaip galima naudoti šiuos ginklus, nors kai kurie iš jų yra kariniu požiūriu yra tiesiog absurdiški. Šis įtarumas slepia baimę išprovokuoti kokį nors atsaką. Tai suprantama, niekas nenori branduolinio karo. Bet taip jau yra.“
Kaip pavyzdį galima paminėti 2022 m. pabaigoje prasidėjusias diskusijas dėl to, ar vakarietiškų „Leopard II“ ir „Abrams“ tankų siuntimas į Ukrainą yra pavojingas Vakarams.
Tų metų spalį Wolfgangas Schmidtas, vienas artimiausių O. Scholzo patarėjų pateikė daugybę priežasčių, kodėl Ukraina neturėtų gauti vokiškų tankų: ji negalėtų jų prižiūrėti, o ant tankų nupieštas geležinis kryžius būtų panaudotas propagandai, kuri teigtų, kad Vokietija tiesiogiai įsitraukė į karą.
Kaip paaiškėjo, Berlynas arba Kijevas sužinojo apie dažų egzistavimą, šios baimės buvo įveiktos ir galų gale šie tankai buvo pristatyti, rašo „Politico“.
Tačiau susiformavo praktika, pagal kurią vyksta mėnesius trunkančios diskusijos dėl ginkluotės sistemų siuntimo, iki kol koks nors veiksnys pastumia O. Scholzą ir J. Bideną peržengti ribą.
Praėjus daugiau nei metams, Berlynas ir Vašingtonas vis dar vadovaujasi tuo pačiu vadovėliu, tik dabar diskusijos vyksta dėl tolimojo nuotolio raketų, kurios padėtų Ukrainai sutrikdyti Rusijos atsargų tiekimo linijas.
Be to, vyksta diskusijos dėl galimybės konfiskuoti Vakarų šalyse įšaldytą Rusijos turtą, kuris siekia 300 mlrd. dolerių (beveik 277 mlrd. eurų), jį panaudojant paramai Ukrainai.
Iki Aleksejaus Navalno mirties Rusijos kalėjime O. Scholzas priešinosi „Taurus“ raketų siuntimui, kurios, pasak Vokietijos pareigūnų, šaudo per toli ir per tiksliai, todėl didina tiesioginių atakų Rusijos teritorijoje riziką, o tai gali paskatinti Maskvos atsakomuosius veiksmus prieš Vokietiją.
Panašu, kad ankstyva A. Navalno mirtis pakeitė situaciją. Vokietijos ir JAV žiniasklaida praneša, kad J. Bidenas ir O. Scholzas jau ruošiasi perduoti tolimojo nuotolio raketas, praneša „Politico“.
Panašios diskusijos vyksta ir dėl Rusijos įšaldyto turto panaudojimo Ukrainos paramai. Šiuo metu šį sprendimą blokuoja Vokietija ir Belgija, bei keletas kitų ES valstybių. Tuo tarpu dėl šaudmenų Ukrainai pirkimo ne iš bloko šalių prieštarauja Prancūzija, Graikija ir Kipras.
Kiekvienu atveju pateikiami sudėtingi argumentai, kuriais siekiama įrodyti konkrečios paramos punkto, sudėtingumą ar neįgyvendinamumą, tačiau jie pasimiršta, kai naujas Rusijos agresyvus veiksmas paspartina sprendimo priėmimą.
„Toks yra paramos teikimo modelis nuo pat pirmos dienos, – „Politico“ teigė kitas ES diplomatas. – Iš pradžių yra sakoma daug ne, tačiau galų gale, kai spaudimas tampa per didelis, parama yra suteikiama. Nelabai kas pasikeitė.“
„Kai kurie žmonės gyvena iliuzijoje, kad ribota parama Ukrainai suteikia pakankamus išteklius sulaikyti Rusiją ir kad situacija nekelia jokio realaus pavojaus ES – „Politico“ pakomentavo Lietuvos eurokomisaras Virginijus Sinkevičius – Tačiau manau, kad tai visiškai neteisinga. Pats karas, kaip humanitarinė katastrofa ir kaip saugumo problema, yra labai problemiškas ES.“
(Ne)dinamiška partnerystė
Diplomatai ir ekspertai nurodė, kad neskaitant baimės, O. Scholzo ir J. Bideno santykių dinamika yra varomoji jėga, lemianti Vakarų eskalacijos valdymo strategiją, o ne strateginių rezultatų siekimą sprendžiant Ukrainos klausimą.
Nepaisant 16 metų amžiaus skirtumo, abu vyrai politiškai subrendo Šaltojo karo metu, kuomet buvo baiminamasi branduolinio karo. Abu politikai yra stipriai įsitikinę, kad JAV vadovaujama tarptautinė tvarka ir NATO apsauga yra labai svarbu Europai.
Šie politikai yra kairųjų pažiūrų, jie instinktyviai įtariai žiūri į ginkluotą intervenciją, vengia rizikuoti ir nemėgsta geopolitinių žaidimų, teigia ekspertai ir diplomatai.
„J. Bidenas, kaip žinome, visada ideologiškai priešinosi intervencijos ir karo idėjai. Čia kaip pavyzdį galima pateikti jo chaotišką atsitraukimą iš Afganistano, – „Politico“ pasakojo vienas iš apklaustų diplomatų. – Šiuo atveju jis daro viską, kad neįvyktų konfrontacija su Rusija. JAV prezidentas viso šio konflikto metu stengėsi iš anksto paruošti savo žingsnius. Šia prasme jis rado bendrą mintį su O. Scholzu, kuris yra tiek pat atsargus.“
O. Scholzas, ankščiau buvęs kraštutinės kairės aktyvistas, nebuvo nusiteikęs būti Rusijos šalininku.
„Jis nuėjo didžiulį kelią, bet niekas nežino, kiek Vokietijos socialdemokratų partija, kuri turi istorinę simpatiją Rusijai, tebėra su juo“, – pridūrė diplomatas.
Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį į būtent JAV patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jake'o Sullivano ir O. Scholzo patarėjų W. Schmidto bei užsienio politikos patarėjo Jenso Plötnerio vaidmenį formuojant savo viršininkų požiūrį.
Jie apibūdina J. Sullivaną kaip politiką, kuris yra labai protingas, tačiau neturi didelės patirties nacionalinio saugumo srityje.
Tuo tarpu W. Schmidtas vertinamas kaip labai atsargus ir iš esmės neatskiriamas nuo O. Scholzo. Ekspertų teigimu, jis bijo Rusijos, bei nėra toks didelis užsienio politikos ekspertas, kokiu mano esąs.
Savo ruožtu J. Plötneris apibūdinamas kaip Vokietijos kanclerio patikėtinis, kuris yra draugiškas Rusijai, jis netiki teiginiais, kad puolimas prieš Ukrainą yra puolimas prieš Vakarus.
„J. Sullivanas ir W. Schmidtas sukonstravo idėją, kad Rusijos puolimui suletėjus ji tiesiog pasiduos, – pasakojo E. H. Christie. – Galbūt tai padėjo išvengti branduolinio karo, tačiau įstūmė mus į spąstus tarp dviejų prastų išeičių: platesnio karo su Rusija, arba Ukrainos žlugimo, kas būtų didžiulis pažeminimas ir Vakarų silpnumo demonstravimas.“
„Politico“ teigimu, negalima nuvertinti ir kitų lyderių vaidmens formuojant Vakarų politiką. Pavyzdžiui, Ukrainos šaltiniai Jungtinę Karalystę vadina kaip stiprią sąjungininkę, padėjusią palaužti Vakarų susilaikymą dėl tam tikrų ginklų tiekimo.
Tuo tarpu Nyderlandų ministas pirminkas Markas Rutte sulaužė tabu dėl Vakarų naikintuvų tiekimo. Kaip pranešė šalies gynybos ministerija, Amsterdamas ruošiasi pristatyti 24 F-16 naikintuvus dar šiais metais. Šiaurės, Baltijos, Vidurio ir Rytų Europos valstybės, konkrečiai Lenkija, gauna aukštus Ukrainos pareigūnų įvertinimus dėl savo įsipareigojimų Ukrainos pergalei. Geras to pavyzdys – Danijos priimtas sprendimas perduoti visas savo artilerijos pajėgas.
Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sulaukia daugiau nevienareikšmiškų vertinimų. Nors jis giriamas už tai, kad atsisakė primygtinio dialogo su V. Putinu ir atsiuntė ilgojo nuotolio raketas SCALP, dabartinis jo reikalavimas pirkti tik europietišką amuniciją sukėlė kaltinimų laviną, esą jis vykdo cinišką politiką, labiau orientuotą į Europos gynybos pramonės atkūrimą nei į pagalbą Ukrainai mūšio lauke.
Vis dėlto plačiąja prasme „Politico“ apklausti ekspertai sutiko, kad bendrą paramos tempą nustatė O. Scholzas, J. Bidenas ir jų padėjėjai. Jų atsargumas, nuoseklumas ir branduolinės eskalacijos baimė nulėmė Vakarų strategiją, kurioje daugiausia dėmesio skiriama gynybinėms priemonėms, konflikto plitimo valdymui ir branduolinės konfrontacijos vengimui, o Ukrainos sėkmė mūšio lauke prieš Rusiją yra antraeilis dalykas. Tačiau, ne visi ekspertai sutinka, kad tai galima vadinti strategija.
„Nėra jokios strategijos, – rėžė vienas Europos diplomatas. – Viskas tiesiog vyksta. Vėliau lengva sakyti, kad buvo strategija, kad visa tai buvo plano dalis. Tačiau taip niekada nebuvo.“
„Yra pažadai: „Tiek, kiek reikės“, „Rusija negali laimėti“ ir taip toliau. Bet ką visa tai iš tikrųjų reiškia? Tai yra frazės, kurias sako žmonės. Svarbu tai, ką jie daro“, – pridūrė kitas diplomatas.
Ilgalaikė perspektyva
Iššvaisčius galimybę aprūpinti Ukrainą oro pajėgomis, kurių trūkumas buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs nesėkmingą ukrainiečių kontrpuolimą praeitų metų vasarą, Vakarų lyderiai mato, kad jų rankos tampa vis labiau surištos. JAV prezidento rinkimai ir D. Trumpas, Europos Parlamento rinkimai ir Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vadovaujamų dešiniųjų jėgų iškilimas, tai faktoriai, stabdantys efektyvią paramą Ukrainai, kuriuos įvardijo „Politico“.
Kritikai įspėja, kad Vakarų galimybės padėti Ukrainai pakeisti padėtį po truputį užsidaro.
Panašu, kad artimiausiu metu D. Trumpo vadovaujama „Make America Great Again“ (MAGA) frakcija nepritars kitam Ukrainos finansavimo paketui, vertina leidinys „Politico“.
Be to, tikėtina, kad Europos dešiniosios jėgos Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje ir Nyderlanduose po birželio mėn. Europos Parlamento rinkimų sustiprins savo įtaką Europoje, o tolimesnės sankcijos ir pagalbos Ukrainai paketai gali tapti jų aukomis.
Tačiau laiko dar yra, o galimybių krepšelis toli gražu nėra tuščias. Kaip rodo pranešimai apie tolimojo nuotolio raketas ATACMS ir „Taurus“, Vakarų lyderiai vis dar gali tiekti Ukrainai ginklus, keičiančius situaciją karo lauke, tačiau tik tuo atveju, jei paskata tam bus pakankamai stipri.
Be to, ant stalo lieka ir kitų galimybių, įskaitant Rusijos turto konfiskavimą, ten veikiančių Vakarų bendrovių apmokestinimą arba sankcijų V. Putino režimui sugriežtinimą.
„Matome, kad sankcijos, dėl kurių susitarėme vasario 21d. nepakankamai įgėlė Rusijai, – pridūrė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. – Taigi, mums reikia pataisyti savo požiūrį pasauliniu mastu.“
Šis santūrumas leidžia manyti, kad už drąsių kalbų apie pagalbą Ukrainai, Vakarų veiksmus gali diktuoti kita neišsakyta darbotvarkė.
Paprašyti apibūdinti optimalų rezultatą Ukrainai ateinančiais metais, keli Europos diplomatai kalbėjo apie konflikto stabilizavimą. Pasiteiravus, ką tai reikštų, diplomatai atsakė, kad tai reikštų, jog Kijevas turėtų pradėti derybas su V. Putinu dėl konflikto įšaldymo ir dabartinių teritorijų mainais į Vakarų saugumo garantijas bei kelią į narystę ES.
Nyderlandų ministras pirmininkas M. Rutte, kuris, kaip manoma, gali tapti kitu NATO generaliniu sekretoriumi, užsiminė apie šią viziją Miuncheno saugumo konferencijos metu.
„Kai tai įvyks, mes turėsime susėsti NATO viduje ir kalbėtis su rusais, kad aptartume būsimus mūsų ir Rusijos saugumo susitarimus“, – pakomentavo M. Rutte. Tiesa, jo teigimu, tik Kijevas gali inicijuoti derybas su Kremliumi.
Diplomatai pripažįsta, kad tokios derybos ankščiau nebuvo sėkmingos, be to, jos gali padėti V. Putinui laimėti laiko pasirengti kitam puolimui. Tačiau Europos valstybių ambasadose dar skeptiškiau vertinamas Vakarų finansinės ir karinės pagalbos padidėjimas.
Kitas, neišsakytas Vakarų požiūrio aspektas yra tas, kad kai kurios frakcijos tikisi, jog netrukus, po hipotetinio karo įšaldymo, su Rusija vėl bus pradėta bendrauti įprasta tvarka. Tai gali paaiškinti gilų susilaikymą, kalbant apie pasiūlymą konfiskuoti Rusijos įšaldytą turtą, nes tai padidina riziką, kad Maskva gali smogti atsakomąjį smūgį ir perimti šimtus milijardų eurų vertės turtą, kurį Europos įmonės vis dar laiko Rusijoje.
Toks paaiškinimas sutampa su Vokietijos laikraščio „Welt“ pranešimu, kuriame teigiama, kad O. Scholzas nepritarė Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen paskyrimui kita NATO generaline sekretore, nes ji yra pernelyg kritiška Maskvos atžvilgiu, o tai gali tapti trūkumu Vokietijai ilguoju laikotarpiu.
Miuncheno konferencijoje pasakytoje kalboje O. Scholzas užsiminė, kaip Vakarai tyliai iš naujo apibrėžia savo karo tikslus Ukrainoje. Užuot sakęs, kad Rusija turi palikti Ukrainą, Vokietijos kancleris teigė, kad V. Putinas neturėtų diktuoti taikos Ukrainoje sąlygų.
„Nebus jokios diktuojamos taikos. Ukraina su tuo nesutiks, nesutiksime ir mes“, – „Reuters“ citavo O. Scholzo žodžius.
„Tai neabejotinai yra švelnesnė formuluotė nei teiginiai, kad Ukraina negali pralaimėti, – kanclerio žodžius pakomentavo Janas Techau. – Iš esmės tai reiškia, kad reikia įtvirtinti status quo.“
Vakarai nepasidavė Ukrainos atžvilgiu. Tačiau tai, kad bloko šalys daugiausia dėmesio skiria rizikos valdymui atskleidžia norą užbaigti konfliktą ir jei įmanoma, kuo greičiau susitarti su V. Putinu. Kyla klausimas, ar toks požiūris padės išvengti katastrofos, ar paskatins dar blogesnį įvykį.
Parengta pagal „Politico“ inf.
