Sunku patikėti, kad tai įmanoma XXI amžiuje, kai pasaulis kone dūsta nuo jį apraizgiusio interneto. Šimtai Žemei stebėti skirtų palydovų ir itin jautrių radaro sistemų iš esmės nepalieka be dėmesio nė menkiausio judesio.
Tačiau „Boeing 777-200“, stipriai nukrypęs nuo savo kurso, praslydo pro galybę palydovų ir kitų kontrolės įrenginių. Nei šiuolaikiški lėktuvo prietaisai, nei keleivių mobilieji telefonai nesiuntė signalų, kurie būtų nustatę orlaivio buvimo vietą.
Kas atsitiko lėktuvui? Gal jis panaudotas kaip skraidančioji bomba? Gal pilotai nusižudė, o gal tai buvo nelaimingas atsitikimas? Kas atsitiko virš debesų?
Sudužo audringoje vietoje?
Tokius klausimus kelia ne tik vyriausybės, slaptosios tarnybos, terorizmo ekspertai, bet ir milijonai interneto vartotojų, sėdinčių namuose prie kompiuterių ir palydovų nuotraukose ieškančių dingusio „Boeing 777-200“.
Klausimus pirmiausia kėlė 239 asmenų, kurie skrido iki šiol neaptiktu lėktuvu, artimieji. Beveik du trečdaliai lėktuvo keleivių buvo kinai, kiti – iš Malaizijos, Indonezijos, Australijos, Indijos, Prancūzijos, JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos, Ukrainos, Irano, Rusijos, Taivano ir Nyderlandų.
Daugiau nei dvi savaites pradingusių keleivių artimieji kasdien žiūrėjo Kinijos valstybinę televiziją, transliuojančią spaudos konferencijas iš Kvala Lumpūro.
Jie iki šiol neišgirdo atsakymų į pagrindinius klausimus: kada žuvo 239 žmonės? Kur tiksliai? Kokiomis baisiomis aplinkybėmis? Kodėl ir dėl kieno kaltės? O gal jie vis dar gyvi ir laukia pagalbos kokioje nors nuošalioje saloje ar atogrąžų miške?
Tiesa, dabar „Boeing 777-200“ keleivių artimieji jau nebeturi jokių klausimų. Jų veiduose nebeliko vilties – tik sielvartas.
Mat tiek JAV bendrovė „Digital Globe“, tiek Tailandas, tiek Kinija šią savaitę paskelbė apie 2500 kilometrų į pietvakarius nuo Perto (Australija) aptikusi šimtus plūduriuojančių objektų.
Ar tai iš tikrųjų mįslingai dingusio lėktuvo nuolaužos, iki šiol neaišku. Bet tikrai abejotina, ar šioje vietoje galėtų kas nors išlikti gyvas. Gyvybei pavojingą, netoli 40 laipsnių pietų platumos esantį regioną, kuris pasižymi išskirtinėmis srovėmis, bangų formomis ir blogu matomumu, jūrininkai vadina „Roaring Forties“ („Maurojančiu 40-uoju“).
Paaiškinti, kas atsitiko „Boeing 777-200“, galėtų juodosios dėžės, fiksuojančios visus svarbius skrydžio duomenis, taip pat pilotų pokalbius lėktuvo kabinoje. Tačiau jų, kaip ir paties lėktuvo, dar nerasta.
Sąmokslo teorijų puokštė
Tyli skrydžio „MH 370“ drama ypač kaitina sąmokslo teoretikų fantazijas – po internetą klajoja įvairiausi scenarijai.
Antai JAV kariškiai apšaudė lėktuvą, kad užkirstų kelią svarbiems specialistams į Kiniją. Galbūt įsipainiojusi Šiaurės Korėja ar ateiviai.
Žinoma, prie to esą prisidėjo JAV Nacionalinė saugumo agentūra, kuri šiaip jau žino viską, o dabar nieko nedaro – tarsi nieko nežinotų.
Kad ir kaip būtų, lėktuvo dingimo istorija rutuliojasi tarsi įtempto siužeto trileris.
Net kai kurie tyrėjai patys elgiasi kaip sąmokslo teorijų kūrėjai – jie visus be išimties 239 keleivius buvo pripažinę įtariamaisiais.
Iš pradžių abu pilotai buvo pateikiami kaip aukos, kurias įveikė teroristai. Juk lėktuvu skrido du iraniečiai su pavogtais pasais.
Iraniečiai! Suklastoti pasai! Įtarimai dėl teroro akto, atrodo, sustiprėjo, kai buvo spėjama, jog lėktuvo nuolaužos yra Pietų Kinijos jūroje prie Vietnamo.
Tačiau vėliau atsirado jau kita „Boeing 777-200“ dingimo versija. Tyrėjai staiga pilotus priskyrė ne prie aukų, o prie nusikaltėlių.
Pagal šią teoriją jie sąmoningai laukė, kol galės išskristi iš Malaizijos oro erdvės. Esą jie išjungė visas sistemas, kurios būtų galėjusios nustatyti lėktuvo buvimo vietą, ir paskui skrido lyg maskuojamasis bombonešis, kol baigėsi degalai.
Bet kur prasmė? Na, galbūt jie nenorėjo, kad taip atsitiktų. Galbūt ketino kur nors nutupdyti lėktuvą, kad vėliau jį panaudotų teroro išpuoliui vykdyti.
Bet ar būtų įmanoma „Boeing 777-200“ slapta nutupdyti, slapta papildyti degalų ir paskui juo slapta nuskristi į tolimą šalį?
Sąmokslo teorijų kūrėjai teigia, kad psichopatų yra visur – taigi ir oro erdvėje. Kodėl gi tokiais nebūtų galima įvardyti lėktuvo kapitono, trijų vaikų tėvo ir jau seneliu tapusio 53 metų Zaharie Ahmado Shaho bei antrojo piloto 27-erių Fariqo Abdulo Hamido?
Bet ar jie pateikė pasiūlymą tą dieną skristi kartu? Ne.
Ar aprūpindamas lėktuvą degalais Z.A.Shahas paėmė jų daugiau, negu būtų reikėję skrydžiui iki Pekino? Ne.
Ir teorija apie pavienius nusikaltėlius sunkiai įsivaizduojama. Pagal ją vienas pilotas nužudo kitą, pavyzdžiui, į kabiną atsineštu kirviu, kad paskui ramiai, netrukdomas įgyvendintų savo beprotišką savižudybės planą.
Dėmesys – jaunam mechanikui
Oro skrydžių istorijoje buvo mažiausiai du precedento neturintys atvejai, kai esą sąmoningai iš gyvenimo nusprendę pasitraukti pilotai kartu pražudė ir keleivius.
Bet abu šie atvejai iki šiol laikomi ginčytinais. Lėktuvai netrukus po pakilimo smigo tiesiai į žemę ar vandenį. Jie neskrido kaip „Boeing 770-200“ dar mažiausiai septynias valandas į niekur.
Aišku, skrydžio „MH 370“ atveju vis dar lieka kitų įtariamųjų. 153 iš jų – kinai. Bet Kinijos slaptosios tarnybos patikrino kiekvieną jų, bet nieko nerado.
„Boeing 777-200“ keleiviams tai buvo normalus skrydis. Lėktuvu žmonės skrido į tarnybines keliones, atostogauti. Regis, ne teroristai. Menininkai, technikos specialistai ir penki vaikai, bet, atrodo, tikrai ne sąmokslininkai.
O gal vis dėlto? Tuomet dar reikėtų paminėti lėktuvo mechaniko specialybę turintį 29-erių Mohammadą Khairulą Amri Selamatą. Jis daug kartų per mėnesį skraidydavo į Pekiną, kur prižiūrėdavo privačius turtuolių reaktyvinius lėktuvus.
Jis, kaip įprastai, skrido verslo klase, netoli pilotų.
Žinoma, M.K.A.Selamatas žinojo, kaip sugadinti lėktuvą, dėl to ir atsidūrė tyrėjų akiratyje.
„To, ką kiti žmonės kalba apie mano sūnų, negaliu pakeisti. Bet esu visiškai įsitikinęs: jis nekaltas“, – prieštarauja jo tėvas 60-metis Omaras Selamatas.
Neturtingas valstietis iš Malaizijos šiaurės rytų kadaise buvo paėmęs paskolą, kad jo sūnus galėtų gauti išsilavinimą.
Dabar tėvas bando bent jau išgelbėti atžalos garbę. Anot jo, sūnus politika nesidomėjo. Šeimos tradicija – niekas neina į rinkimus.
Reikia patikimesnės įrangos
Tyrėjai kol kas sutelkę dėmesį į lemiamas 20 minučių, kurios turėjusios prasidėti gana tiksliai – 01 val. 21 min. vietos laiku. Tuo metu lėktuve nutilo prietaisas, kuriuo lėktuvas skrydžių kontrolės centrui perduoda savo „tapatybę“.
Tylėjo ir dar viena sistema – komunikacijų nukreipimo ir pranešimo sistema (ACARS), siunčianti svarbius techninius duomenis iš lėktuvo į oro linijų kontrolės centrą.
Kodėl abu prietaisai neveikė? Gal juos sunaikino ugnis ar trumpasis jungimas? O gal nusikaltėlio ranka?
Šiuo atveju negelbėja ir statistika. Jei lėktuve įsiplieskia gaisras ir jo nepavyksta užgesinti, orlaivis dažniausiai greitai sudūžta, o ne ilgai klaidžioja virš Indijos vandenyno. Mįslingajam „MH 370“ skrydžiui ištirti būtina nauja informacija iš „Boeing 777-200“ vidaus, tačiau jos nėra.
Anot vieno profesionalaus piloto, „Boeing 777-200“ dingimo tyrimas panašus į dėlionę, kai turint tik tris mažus gabalėlius – pavyzdžiui, žalią, mėlyną ir geltoną – stengiamasi nuspėti, koks bus paveikslėlis juos sujungus.
Logiška, jog pasaulio visuomenė jau kelia klausimą, ar lėktuvams ateityje nereikėtų dar patikimesnės įrangos. O idėjų dėl geresnės skrydžių kontrolės netrūksta.
Antai pernai gegužę į orbitą buvo paleistas Europos kosmoso agentūros palydovas „Proba-V“.
Dirbtinis palydovas aprūpintas Brėmene įsikūrusio Vokietijos oro ir kosminių skrydžių centro sukurta antena, kuri leidžia užfiksuoti specialius lėktuvų radijo signalus.
Žinoma, šiuos vadinamuosius ADS-B signalus šiuolaikiniai lėktuvai siunčia nuolat: nurodoma lėktuvo kategorija, trajektorija ir greitis. Bet priimti šiuos signalus galima ne visur pasaulyje.
„Virš vandenynų yra milžiniškų teritorijų, kuriomis skrenda lėktuvai, tačiau apie tai, kur tiksliai jie yra, Žemėje niekas nežino“, – sako Vokietijos oro ir kosminių skrydžių centro darbuotojas Jörgas Behrensas.
Būtent taip buvo ir garsiojo oro bendrovės „Air France“ skrydžio 2009-aisiais atveju. Atlanto viduryje, tarp Afrikos ir Brazilijos, lėktuvas nebuvo pastebėtas nė vieno radaro, kai nukrito į vandenyną.
Jei jau anuomet būtų buvusi galimybė lėktuvus nuolat stebėti iš kosmoso, gelbėtojų komandos iškart būtų žinojusios, kur reikėtų ieškoti orlaivio.
„Mūsų sistema turėtų palengvinti užduotį nustatant lėktuvų sudužimo vietą“, – žada J.Behrensas.
