Oficialus patvirtintų aukų skaičius pasiekė 150, tačiau dar 150 žmonių iki šiol nerasti. Manoma, kad jų kūnai įstrigę į jūros dugną nugrimzdusiame apvirtusiame laive, kuris nuskendo prieš savaitę iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis.
Vieniems dingusių žmonių giminaičiams tęsiant kasdienį laukimą Čindo salos uoste, į kurį gabenami aukų kūnai iš nelaimės vietos, kiti susirinko prie laikino memorialo aukoms Ansano mieste, esančiame už 320 kilometrų į šiaurę.
Ansanas tapo pagrindiniu nacionalinio gedulo židiniu, nes 352 moksleiviai ir keliolika mokytojų iš šiame mieste veikiančios Danvono vidurinės mokyklos sudarė daugumą kelto „Sewol“ keleivių.
Beveik 280 moksleivių yra žuvę arba dingę.
Memorialas, įrengtas uždaroje sporto salėje, buvo atidarytas trečiadienį. Ant didelės pakylos, apkaišytos baltomis, geltonomis ir žaliomis chrizantemomis, buvo pakabintos 22 jau palaidotų moksleivių nuotraukos.
Virš gėlių sienos buvo pakabintas didelis transparantas su užrašu: „Meldžiamės už mirusiųjų sielas.“
Čindo uoste iš nuskendusio kelto ištraukti kūnai buvo gabenami į palapinių miestelį, kuriame stengiamasi atpažinti palaikus.
„Esu čia, kad padėčiau jums atpažinti mirusiuosius“, – vienas teismo medicinos pareigūnas sakė grupei artimųjų, pakviestų į tą centrą, nes rasti dokumentai arba išskirtiniai požymiai rodė, kad jų šeimos narių kūnai gali būti tarp pargabentų į krantą.
„Apvalėme kūnus, tačiau nenuvilkome drabužių ir kojinių, kad jums būtų lengviau juos atpažinti“, – pridūrė pareigūnas, prieš nuvesdamas šeimų narius į atskirą uždarą skyrių.
Kaskart, kai artimieji atpažindavo aukas, pasigirsdavo širdį veriantys sielvarto šūksniai. Dauguma šios procedūros dalyvių buvo vidutinio amžiaus tėvai.
Kai kurie jų atsisako patikėti, kad vaikas miręs. Vienas tėvas, atpažinęs negyvą sūnų, ėmė kratyti jo kūną, šaukdamas: „Atsibusk, atsibusk!". Tada ėmė jam daryti dirbtinį kvėpavimą. Bet, kaip prisipažino vėliau, jautė tik puvėsių kvapą.
Kitas vyras, atpažinęs savo vaiką, liepė pareigūnams nekišti prie jo nagų, nes jis esąs gyvas, nors per kelias dienas vandenyje viena paauglio akis suiro.
Ši katastrofa sukrėtė Pietų Korėją, o šalyje daugelis piktinasi bendrovės, kuriai priklausė tas keltas, laivo įgulos, gelbėjimo operacijos koordinatorių ir Seulo vyriausybės veiksmais. Naujienų agentūra „Yoanhap“ pažymi, kad gelbėjimo operaciją, kurioje dalyvauja apie 550 žmonių, 212 laivų ir 34 orlaiviai, apsunkina stipri povandeninė srovė.
Kelto „Sawol“ katastrofa įvyko balandžio 16-osios rytą. Jame buvo 476 keleiviai, kurių daugumą sudarė moksleiviai, plaukę į ekskursiją.
Išsigelbėjo 174 žmonės, tarp jų - kapitonas ir dauguma įgulos narių. Laivo kapitonas, 68 metų Lee Joon-seok šiuo metu apklausiamas. Jis kaltinamas dėl to, kad, pažeisdamas statutą, vienas pirmųjų paliko skęstantį laivą, dėdamasis keleiviu.
Be to, pasak išsigelbėjusiųjų, įgula katastrofos metu nesiėmė jokių veiksmų žmonėms evakuoti, o tik ragino laikytis rimties ir likti savo vietose. Kaip pranešė „Reuters“, pirmąjį nelaimės signalą iš skęstančio laivo pasiuntė ne įgula, o išsigandęs vaikas.
Trečiadienio rytą prokurorai atliko kratas keliuose biuruose, susijusiuose su „Sewol“ eksploatavusia bendrove – „Chonghaejin Marine Company“.
Tas reidas buvo dalis tyrimo dėl „bendros korupcijos vadovybėje“, naujienų agentūrai AFP sakė šios bylos prokuroras Kim Hoe-jongas.
Daugiau nei 70 verslo vadybininkų ir kitų asmenų, susijusių su „Chonghaejin“ ir jos padaliniais, buvo nurodyta 30 dienų niekur neišvykti, tyrėjams svarstant galimybę paskelbti įvairius kaltinimus – pradedant nusikalstamu aplaidumu, baigiant lėšų grobstymu.
Kelto kapitonas Lee Joon-seokas ir išsigelbėję jo įgulos nariai buvo remiami prie sienos žiniasklaidos dėl to, kad jie paliko savo skęstantį laivą, kai jame tebebuvo įstrigę šimtai žmonių.
Prezidentė Park Geun-hye pareiškė, kad jų veiksmai „prilygsta žmogžudystei“.
Ypač aštriai kritikuojamas Lee Joon-seoko delsimas skelbti evakuaciją, kol laivas taip smarkiai pasviro, jog iš jo ištrūkti tapo beveik neįmanoma.
