Po kokio nors keleivinio orlaivio katastrofos įprasta matyti, kaip į tragedijos vietą suskuba specialius kostiumus vilkintys ekspertai. Policija atitveria teritoriją, kartu atitolindama ir nelaimės siaubą.
Tvarkingai suskaičiuojami žuvusieji, surenkami įrodymai. Aukų kūnai grąžinami į jų gimtąsias šalis, vyksta laidotuvės. Galiausiai paskelbiamas oficialus katastrofos paaiškinimas.
Žuvusiųjų artimieji ir apskritai visi gedintieji guodžiasi mokslu, logika, tyrėjais – visu nuosekliu tvarkos grįžimu. Tokio proceso metu kraupi tragedija tampa forma, kurią žmogus gali suprasti, prie jos priprasti.
Ar tai buvo mechaninis gedimas, ar piloto klaida, ar teroristinis išpuolis, mes galime sau kartoti, kad sukaupus daugiau žinių apie nelaimę ji galbūt nepasikartos.
Tik ne 2014-aisiais. Šiemet likimas – dvi aviakompanijos „Malaysia Airlines“ lėktuvų katastrofos – suplėšė siužetą.
Vienas lėktuvas tiesiog dingo iš radarų ekranų – tyrėjai iki šiol bejėgiškai žvalgosi po milžinišką Indijos vandenyną. Iš Kvala Lumpūro į Pekiną skridusio orlaivio katastrofa – be nuolaužų, be aukų kūnų.
Kitas „Malaysia Airlines“ keleivinis lėktuvas iki šiol pabiręs lauke Ukrainos Doneckos srityje. Dėl neramumų Ukrainos rytuose tvarkingas tragedijos suvokimo procesas buvo ir išlieka neįmanomu.
Mes dreifuojame atviroje jūroje, atkirsti nuo pažįstamų ritualų, kurie mums teigia, kad vis tiek kontroliuojame padėtį – nepaisant nelaimės.
Lankasterio universiteto Šiaurės Anglijoje psichologijos profesorius Cary Cooperis teigia, kad mes susidūrėme su tuo, ko labiausiai nekenčiame – chaosu: „Žmonėms labai neramu ir nejauku jausti, kad nėra tvarkos, sistemos, proceso“.
Paprastai, norėdami nuvyti siaubą, žiūrime žinias ir naujienas sudėliojame į dėžutes. Karas šen, tragedija ten – kuo toliau, tuo geriau.
Bet šie du pasauliai susiplakė į vieną, kai karo siaubiamoje Rytų Ukrainoje raketa numušė „Malaysia Airlines“ 17-ojo skrydžio lėktuvą, kuriuo iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą skrido atostogautojai, mokslininkai ir kiti su konfliktu ant žemės absoliučiai nieko bendra neturintys žmonės. Orlaivyje nebuvo nė vieno Ukrainos ir Rusijos piliečio.
Lėktuvas buvo numuštas karo zonoje, tad visos įprastos taisyklės ir procedūros čia negaliojo – įsiviešpatavo sumaištis.
Atšiaurūs separatistai vijo nuo nuolaužų tarptautinius tyrėjus, o stebėtojai vėliau skelbė, kad prie nuolaužų buvo prikištos rankos. Pranešta ir apie plėšikavimą.
Tarptautiniai tyrėjai buvo privesti laikytis atokiau, bet žurnalistų niekas nestabdė. Jie į pasaulį paleido srautą siaubingų, mirtimi alsuojančių vaizdų ir pasakojimų apie aukų kūnus, jų dalis, apie seniai planuotų šeimos atostogų pėdsakus – turistų gidus, parduotuvių maišelius, pliušinius meškiukus.
Daugeliui namuose, prie televizorių ir kompiuterių ekranų, tokie vaizdai kėlė siaubą, bet su savotišku žavesio prieskoniu – nusukti akių buvo neįmanoma, nes patikėti tuo, kas rodoma ekrane, buvo sunku.
Ištikti šoko buvo ir patys žurnalistai. CNN, BBC, kitų didžiųjų pasaulio televizijų korespondentai sunkiai rinko žodžius, nežinodami, kiek siaubo perteikti žiūrovui. „Sky News“ reporteris Colinas Brazieras greitai atsiprašė, kai tiesioginiame eteryje į rankas paėmė aukų daiktų ir apie juos papasakojo.
Tuo tarpu pasaulyje aukų artimieji negalėdami patikėti savo akimis žvelgė į chaosą Ukrainoje, net neįsivaizduodami, kad galės palaidoti mylimus žmones.
„Kai vakar atsigulu į lovą ir užsimerkiu, matau savo sūnų, gulintį ten ant žemės, – teigė olandė Silene Fredriksz-Hoogzand, kurios sūnus Bryce'as ir jo mergina Daisy Oehlers žuvo su dar beveik 200 Nyderlandų piliečių. – Jie turi sugrįžti namo. Visi turi sugrįžti namo“.
Šios moters noras universalus visai žmonijai – parsivežti namo artimojo palaikus, gedint suteikti skausmui formą ir tik tada toliau judėti į priekį.
Tiesa, 17-ojo „Malaysia Airlines“ skrydžio aukų artimųjų norai pamažu pildosi. Žuvusiųjų palaikai lėtai, bet vis dėlto keliauja namo.
Savo ruožtu kita šeimų grupė gyvena absoliučioje nežinioje. 370-ojo reiso lėktuvas su 239 žmonėmis kovo 8-ąją nukrypo nuo kurso ir tiesiog pradingo. Manoma, kad orlaivis sudužo Indijos vandenyno pietuose, bet jo nuolaužų paieškos iki šiol nesėkmingos.
Netikrumo jausmas ir agonija šio lėktuvo keleivių artimųjų nepaleis dar ilgai.
Parengė Gintaras Radauskas
