Dešimtokai buvo aštuonias dienas išvykę dalyvauti mokyklų mainų programoje Ljinars del Valjeso miestelyje netoli Barselonos. Tai buvo atsakomasis vizitas – pernai gruodį jų mokykloje Halterne lankėsi grupė ispanų moksleivių.
Ispanų kalbos besimokantiems paaugliams kelionė į Ispaniją visada būdavo ypatinga. Šiais metais į ją užsiregistravo 40 moksleivių, jiems teko traukti burtus. Laimingus bilietus ištraukė 14 mergaičių ir 2 berniukai. Tuo metu dar niekas nežinojo, kad jų laimė bus tokia trumpa, o skrydis – lemtingas.
„Kodėl?“ – kažkas raudonu rašikliu užrašė ant kartono, tačiau atrodo, kad į tą nebylų klausimą, stovintį tarp šimtų žvakių ir gėlių puokščių ant mokyklos laiptų, dar ilgai bus neatsakyta.
Gedėjo prie mokyklos
Trečiadienį prie mokyklos rinkosi moksleiviai, žuvusiųjų artimieji, kiti miesto gyventojai. Bendramoksliai nesulaikė ašarų.
Netoli Diuseldorfo esančio miesto gedulingą ramybę trikdė nebent iš visos šalies suplūdę žurnalistai ir fotografų blykstės.
„Mums trūksta tavęs, Fabio“, – negrabia ranka užrašyta ant vienos žvakės.
Už poros metrų šviesiaplaukė kūkčiodama pasakojo, kad lėktuvu skrido jos sūnėnas. Mobiliojo telefono ekrane – besišypsantis šviesiaplaukis paauglys, dviem pirštais siunčiantis pasauliui linkėjimą: „Peace“ (taika).
Kai vaikai skrenda lėktuvu, rūpestingi tėvai visada palinki saugaus skrydžio, paprašo susisiekti iš karto nusileidus. Tokia tradicija, įpročiai – juk niekas net nerimaudamas paprastai negalvoja apie baisiausią.
„Mūsų paskutinis ryšys buvo antradienį 6 valandą 12 minučių – sūnėnas parašė, kad nusileis Diuseldorfe 11 valandą 55 minutės“, – tyliai pasakojo teta.
Apie lėktuvo katastrofą ji sužinojo iš Fabio motinos. Ši, išgirdusi naujieną per televiziją, bandė pasiekti sūnų mobiliuoju telefonu, bet jo balso išgirsti jai nebeteko.
Fabio tėvas pirmasis sužinojo, kad sūnaus nebėra tarp gyvųjų. Jam dar užteko jėgų nuvažiuoti į oro uostą gauti oficialų patvirtinimą. Trečiadienį, kai bendraklasiai rinkosi į mokyklą gedėti, Fabio tėvas, motina ir sesuo liko namuose.
„Fabio labai mėgo ispanų kalbą, jis jau seniai džiaugėsi, kad galės aplankyti draugus Ispanijoje, o vienas jų ruošėsi pas mus praleisti vasaros atostogas“, – teta nusiėmė saulės akinius ir nusišluostė ašarotas akis: padalintas skausmas perpus mažesnis.
Pagalbos reikės dar ilgai
„Tai tamsiausia diena mūsų miesto istorijoje“, – antradienį sakė Halterno meras Bodo Klimpelis.
Trečiadienį Josepho Koenigo gimnazijoje vyko renginys tragedijos aukoms pagerbti – kad moksleiviai turėtų galimybę pasisakyti apie tragediją. Tačiau mokyklos salėje visi norintys nesutilpo, ir daugelis patraukė į miesto bažnyčias.
38 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, esančiame tradiciniame kasybos pramonės regione Vakarų Vokietijoje, bažnyčios atvėrė duris šeimų nariams ir draugams, gedintiems dingusiųjų, kurie laikomi žuvusiais. Prie įėjimo į bažnyčias – dvi knygos, kuriose galima palikti savo gedulo įrašą. Šalia – popierinės nosinės.
„Vieniems reikia pasikalbėti ir pasiguosti, kiti gedi tyliai, bet nori, kad juos apkabintų, treti meldžiasi“, – pasakojo Reinlando bažnyčios dvasininkas Uwe Rieske.
Bažnyčios – tiek katalikų, tiek evangelikų – pasiruošusios suteikti paguodą.
Apie 40 dvasininkų bei psichologų teikia psichologinę pagalbą nuo antradienio ir dirbs tiek, kiek reikės.
Mokyklos direktorius Ulrichas Wesselis paraudusiomis akimis sėdi prie stalo mokytojų kambaryje. Plika akimi matyti, kad šią savaitę jis nedaug miegojo. Kaip gyventi ir dirbti toliau, po tos dienos, kai pasaulis tiesiog sustojo?
Lėktuvo katastrofa Alpėse, kai staiga užgeso pusantro šimto gyvybių, – retas, bet ne pirmas ir greičiausiai ne paskutinis toks įvykis.
Pasaulinėje praktikoje būta jau ne vieno tokio atvejo, todėl žinių, kaip padėti numalšinti skausmą, netrūksta. Svarbiausia – nelaikyti visko savyje.
Reikia kalbėtis, svarbu paguosti. Tai, regis, supranta ir Vokietijos valdžia. Miesto meras pasakojo, kad jam skambino Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Paguodė ir pažadėjo visokeriopą pagalbą.
Smūgis – ir bendrovei
„Lufthansa Group“, kuriai priklausė „Germanwings“, atstovų teigimu, bendrovė pasirūpins žuvusiųjų artimaisiais. Jiems taip pat reikia pagalbos.
„Prancūzijoje bus įsteigtas kontaktų centras, jeigu artimieji to pageidaus, jie turės galimybę ten nuvykti nemokamai, padengsime kelionės ir apgyvendinimo išlaidas – kai tik centras pradės veiklą“, – teigia „Lufthansa“ atstovai.
Krizių centro prireiks ir pačiai „Lufthansa“. Pilotų streikai, finansinės problemos, o dabar dar ir katastrofa. Tai dar vienas smūgis visai „Lufthansa“. Iki šio antradienio „Germanwings“ koncerne „Lufthansa" turėjo gerą vardą. Bet sudužus 24 metų senumo orlaiviui kaipmat kilo klausimų ir dėl kompanijos patikimumo.
Biržos analitikai prieš porą mėnesių girdėjo, kad „Germanwings“ prekės ženklas, sėkmingai įsitvirtinęs rinkoje per pastaruosius dvejus metus, greičiausiai bus palaidotas.
Iš daugumos oro uostų žada skraidinti kita „Lufthansa“ bendrovė – „Eurowings“. 58 „Germanwings“ lėktuvai nebus perdažyti, bet bilietai bus pardavinėjami jau tik „Eurowings“ bendrovės vardu.
Nelaimė Ispaniją šokiravo ir privertė susimąstyti
Kristina Nastopkaitė
Specialiai LR, Ispanija
Dešimtims pražūtinguoju „Germanwings“ reisu verslo reikalais keliavusių ispanų atrodė, kad tai bus įprastas skrydis. Dabar jų artimieji žino – tragedija gali ištikti visiškai netikėtai ir bet kurį.
„Viskas gerai, nesijaudink, skambinu tik pasakyti, kad iš Barselonos oro uosto skridęs lėktuvas nukrito Alpėse.
Nors išskridimo laikas ir sutampa su lėktuvo į Vilnių, žiniasklaida tvirtina, kad sudužęs skrido į Diuseldorfą ir priklausė oro linijoms „Germanwings“, – tokio skambučio sulaukiau antradienio rytą.
Prieš kelias valandas buvau palydėjusi savo vyriausią sūnų su seneliu į Barselonos oro uostą, iš kurio jie skrido į Vilnių.
Nukritęs „Germanwings“ lėktuvas išskrido iš to paties antrojo Barselonos El Prato oro uosto terminalo, tik 15 minučių vėliau.
Tokiomis akimirkomis nelieka nieko kita, kaip padėkoti likimui už tai, kad taviškiai sveiki ir gyvi pasiekė kelionės tikslą. Šios katastrofos pavykusiems išvengti žmonėms dabar lieka dėkoti likimui. Antai Švedijos futbolo komandos „Dalkurd FF“ žaidėjai vis dar negali atsitokėti – jie paskutinę minutę, jau būdami Barselonos oro uoste, vietoj skrydžio į Diuseldorfą pasirinko kitą.
Vienai vokiečių porai taip pat gyvybę išgelbėjo atsitiktinumas – ji užsibuvo Barselonos „Camp Nou“ futbolo stadione ir į lėktuvą pavėlavo.
Dar vienam verslininkui iš Barselonos gyvenimą išgelbėjo žmona. Jis turėjo pirmadienį skristi į Kelne vykstančią maisto technologijos mugę. Bet iš ryto atsikėlė jausdamasis prastai ir nusprendė kelionę atidėti antradieniui.
Už skrydžio pakeitimą vyrui būtų tekę sumokėti nemažą sumą, tad žmona įkalbėjo jį nekeisti kelionės datos ir skristi dieną prieš katastrofą.
