Himalajus kadaise sukūrė būtent tektoninių plokščių, esančių tarp Indijos ir Azijos, susidūrimas. Kitaip tariant, prieš 25 mln. metų Indija, kuri tuo metu buvo atskira sala, rėžėsi į Aziją.
Šios didžiulės plokštės vis dar spaudžia viena kitą – maždaug 4-5 cm per metus, o tuo pačiu į viršų pamažu stebisi ir Himalajai bei aplinkinės viršūnės. Šį procesą lydi didesni ar mažesni žemės virptelėjimai. Ir lydės toliau – procesas neišvengiamas.
„Himalajų kalnai stumiami virš Indijos plokštės. Vienoje tektoninių plokščių sąveikos vietų, kurių čia yra dvi ar trys, įvyko plokštės postūmis, o tai ir sukėlė šį žemės drebėjimą“, – sakė britas geomokslų profesorius Davidas Rothery.
„The Washington Post“ apžvalgininkas Joelis Achenbachas pridūrė, kad didžiulė dalis tektoninės plokštės šeštadienį per 30 sekundžių pasislinko maždaug 3 metrus į pietus. O ant šio žemės bloko buvo Katmandu ir milijonai nepaliečių.
Šeštadienio žemės drebėjimas buvo 7,9 balo stiprumo, tačiau Nepale būta ir stipresnių. Pavyzdžiui, 1934 metais regioną supurtė net 8,2 balo stiprumo požeminiai smūgiai.
Vis dėlto pastarojo žemės drebėjimo židinys buvo gana arti žemės paviršiaus – 2 km po žeme, be to, labai arti Katmandu.
„Žemė sudrebėjo beveik tiesiai po miestu, tad tragediją galima laikyti kone pačiu blogiausiu įmanomu scenarijumi. Visas Katmandu miestas dabar yra per 3 metrus piečiau“, – teigė JAV Kolorado universiteto geologas Rogeris Bilhamas.
Ekspertai apie didžiulę grėsmę Katmandu kalbėjo jau kelis dešimtmečius. O toks aukų skaičius, apie kurį pranešama, irgi buvo kone neišvengiamas – vietos geologiniai ypatumai lėmė ypač galingą drebėjimą, o Nepale pastatai nėra labai patvarūs.
Panašiai pažeidžiamuose miestuose visame pasaulyje gyvena daugiau nei 400 mln. žmonių. Tarp tokių taškų, kur irgi pavojingai spaudžiasi tektoninės plokštės, o pastatai greičiausiai neatlaikytų žemės drebėjimo, yra Irano sostinė Teheranas, Haitis Karibų jūroje, Peru sostinė Lima, Padango miestas Indonezijoje.
„Daugelyje šių pažeidžiamų miestų žmonės gyvena vienas ant kito. Pastatai suprojektuoti taip, lyg žemės drebėjimai neegzistuotų. O juk žmones pražudo ne patys drebėjimai, o griūvantys pastatai. Skirtumą tarp gyvybės ir mirties sudaro smėlio kiekis betone, plienas atraminėse sijose.
Galima žvelgti į žemės drebėjimus kaip į Dievo bausmę žmonijai, bet iš tiesų masinio naikinimo ginklais tampa aplaidžiai suręsti pastatai“, – rašo „The Washington Post“.
Parengė Gintaras Radauskas
