Viso pasaulio mokslininkai jau daug metų kartoja paprastą formulę: jei prie seisminio aktyvumo pridėsime skurdą, gausime didžiulę katastrofą, dėl kurios bus kalta ne gamta, o patys žmonės.
Be jokios abejonės, praėjusį atokų, kalnuotą Nepalą supurtęs 7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas buvo baisus pats savaime. Jo židinys buvo neįprastai arti žemės paviršiaus – 2 km po žeme, be to, labai arti Katmandu.
„Žemė sudrebėjo beveik tiesiai po miestu, tad tragediją galima laikyti kone pačiu blogiausiu įmanomu scenarijumi. Visas Katmandu dabar yra per tris metrus piečiau“, – aiškino JAV Kolorado universiteto geologas Rogeris Bilhamas.
Nepalo neišgelbėjo net tai, kad ekspertai apie didžiulę grėsmę Katmandu kalbėjo jau kelis dešimtmečius. Vietos geologiniai ypatumai tokie, kad toks aukų skaičius, apie kurį pranešama, buvo kone neišvengiamas.
Bet svarbiausia, kad skurdi Himalajų valstybė turbūt net ir norėdama nebūtų sugebėjusi pasiruošti atremti žemės drebėjimo smūgius.
Pastatai Nepale nėra labai patvarūs, o pinigų jiems tvirtinti ir šviesti gyventojus nėra. Tokia pat padėtis daugybėje besivystančių valstybių miestų, kurie įsikūrę netoli tektoninių plokščių sandūrų.
„Kur smūgio laukti dabar?“ – spėlioja čia chaotiškai susispraudę šimtai milijonų žmonių.
Seismiškai aktyvus regionas
Kad kažkur Himalajų regione tarp Indijos ir Nepalo galingai sudrebės žemė, seismologai prognozavo jau seniai. Juk ir pačius Himalajus kadaise sukūrė būtent tektoninių plokščių susidūrimas. Kitaip tariant, prieš 25 mln. metų Indija, kuri tuo metu buvo atskira sala, rėžėsi į Euraziją.
O šios didžiulės plokštės vis dar spaudžia viena kitą – maždaug 4–5 cm per metus. Kartu į viršų pamažu stiebiasi ir Džomolungma bei aplinkinės Himalajų viršūnės. Procesą lydi didesni ar mažesni žemės virptelėjimai. Ir lydės toliau – tai neišvengiama.
„Žemėje yra apie 20 tektoninių plokščių. Viena vertus, jos trinasi šonais, kita vertus, vidury Atlanto vandenyno gaminasi nauja žemės pluta. Iš esmės – naujos plokštės.
Tad jos ne tik trinasi šonais, o ir nyra viena po kita.
Nepale būtent tai ir įvyko. Indijos tektoninė plokštė nyra po Eurazijos plokšte – taip formuojasi Himalajų kalnai. O nirimas nėra toks sklandus, neslysta lyg per sviestą, todėl įvyksta žemės drebėjimų.
Uoliena į uolieną, akmuo į akmenį... Įtampa auga, kol tas akmuo plyšta ir išsiskiria daug energijos – seisminių bangų pavidalu“, – „Lietuvos rytui“ aiškino Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis seismologas Andrius Pačėsa.
Himalajų regionas – vienas seismiškai aktyviausių pasaulyje, todėl čia žemės drebėjimų užfiksuojama gana dažnai. Maždaug kas 75 metus čia įvyksta apie 8 balų stiprumo drebėjimai.
Praėjusio šeštadienio požeminiai smūgiai netgi nebuvo stipriausi – 1934 metais regione po dar galingesnio žemės drebėjimo čia žuvo daugiau nei 10 tūkstančių žmonių.
Griūva nestabilūs pastatai
Dabar, bent kol kas, aukų mažiau – kiek daugiau nei 5 tūkst. Pastatai Nepale tvirtesni negu prieš aštuonis dešimtmečius.
Bet nukentėjusiųjų vis tiek be galo daug. Daugybė žmonių vis dar laikomi dingusiais be žinios, o pagalbos – maisto, geriamojo vandens, bent laikinos pastogės – laukia milijonai. Praėjus savaitei po tragedijos šalyje stojęs visiškas chaosas.
Jungtinės Tautos šią savaitę skelbė apie 8 mln. nukentėjusių nepaliečių – tai beveik trečdalis šalies gyventojų.
„Kai kuriose šalyse didelė seisminė rizika lydima netikusių statybų“, – savaitraščiui „Time" teigė JAV nevyriausybinės organizacijos „GeoHazards International“ atstovas Pietryčių Azijoje Hari Kumaras.
„GeoHazards“ padeda besivystančioms valstybėms ruoštis žemės drebėjimams ir kiek įmanoma labiau sumažinti žalą, kurią sukels būsimi smūgiai. Akivaizdu, kad kol kas problemų daug. Nepale ir daugelis pastatų nestabilūs, ir gyventojai neapmokyti, kaip elgtis gamtos katastrofos atveju.
„JAV valstijoje tokio pat masto žemės drebėjimas pareikalautų 10–30 žmonių gyvybės, o Indijoje, Kinijoje ar Pakistane – net 10 tūkst. žmonių gyvybės.
Išsivysčiusiose valstybėse seniai galioja antiseisminės statybos reikalavimai, tokių kontrolės mechanizmų privaloma laikytis. O vargingesnėse šalyse namus visi stato kaip nori – iš molio, cemento, smėlio. Be to, svarbi ir žmonių koncentracija.
Seisminė rizika yra seisminio pavojingumo ir pažeidžiamumo sandauga. Pavojų apibrėžia gamta, nieko nepadarysi, bet pažeidžiamumas – jau žmonių reikalas“, – „Lietuvos rytui" tvirtino seismologas A.Pačėsa.
„Kalbu apie tuos pačius pastatus, apie tarnybas, kurios lieka veikti jau po žemės drebėjimo. Be to, svarbu užtikrinti, kad po nelaimės veiktų mokyklos, ligoninės, būtų atvirų erdvių, kur būtų galima evakuoti žmones“, – pridūrė specialistas.
Reikia sutalpinti atvykėlius
„GeoHazards International“ ekspertas H.Kumaras įspėja, kad didžiulė rizika po Nepalo iškilusi ir kitoms skurdžioms, tankiai gyvenamoms šalims, kur po žeme spaudžiasi įsitempusios tektoninės struktūros, – Indijai, Pakistanui, Butanui.
„Nėra taip, kad Nepalas nežinojo apie problemą. Bet problema buvo tokia didžiulė, kad nepaliečiai nė nenutuokė, kur pradėti. Jie lenktyniavo su laiku“, – teigė H.Kumaras.
Nepalas nėra tokia turtinga valstybė, jog pakaktų ir finansinių, ir techninių išteklių sutvirtinti jau pastatytus namus taip, kad jie nesugriūtų per žemės drebėjimą.
O į Katmandu čia per kelis pastaruosius dešimtmečius plūdo vis daugiau žmonių.
Tokia pati tendencija nusistovėjo daugelyje sparčiai augančių Azijos šalių – gyventojai iš provincijos plūsta į miestus, kur yra darbo.
„Tai reiškia, jog daug pastatų buvo suręsta skubotai – kad tik tilptų visi atvykėliai. Nei laiko, nei pinigų naujoms mokykloms, ligoninėms, gyvenamiesiems pastatams nėra“, – tvirtino H.Kumaras.
Tiesa, iškart po žemės drebėjimo šeštadienį į Nepalą pradėjo plūsti pagalba iš išsivysčiusių valstybių. Žinoma, visa tai – jau po įvykusio fakto, bet skurdžios šalies stuburas tikrai sutvirtės. Yra ir pavyzdys.
„Mažinant aukų skaičių prisideda išsivysčiusios šalys. Tarkime, po 2004 metų žemės drebėjimo ir cunamio Indijos vandenyne regiono valstybėse vakariečiai padėjo įrengti automatinę ankstyvojo įspėjimo sistemą. Tad galbūt išeitis tokia“, – svarstė A.Pačėsa.
Vakaruose dėmesio nestinga
Vakarai žino, ką daro. Žemės drebėjimo tikimybė didelė JAV, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Čilėje. Bet visose šiose šalyse daugelis pastatų – ypač tie, kuriuose dirba, gyvena ar mokosi daugiausia žmonių – jau seniai apdairiai sutvirtinti.
Pavyzdžiui, Japonijos ambasada Vilniuje pastatyta taip, kad be vargo galėtų atlaikyti 5 balų stiprumo žemės drebėjimą.
O svarbiausia – čia žmonėms nuolat kalama į galvą, kad geriausia būti visiškai pasiruošusiems galimam žemės drebėjimui. Ypač tai aktualu JAV Kalifornijos valstijoje – čia 1906 metais požeminiai smūgiai beveik visiškai sugriovė San Fransisko miestą.
Todėl jau daugelį metų valstijoje žmonėms dalijami klausimynai, kuriuose prašoma įsitikinti, ar galimai nelaimei pasiruošta.
Ar manote, kad jūsų šeima tinkamai pasiruošusi nelaimei? Ar turite būtiniausių atsargų 72 valandoms?
Ar mokate suteikti pirmąją pagalbą? Ar sugebate naudotis gesintuvu?
Į tokius ir dar keliolika klausimų teigiamai atsakę amerikiečiai gali būti jei ne ramūs, tai gerokai ramesni dėl savo saugumo. Būtent todėl pranešimai apie Kalifornijai gresiantį žemės drebėjimą juos gąsdina ne taip, kaip, pavyzdžiui, Azijos gyventojus.
O grėsmė reali – JAV Geologijos tarnyba pranešė, kad Kalifornijos valstija jau visai netrukus gali sulaukti net 8 balų stiprumo žemės drebėjimo.
Tyrėjai esą išanalizavo valstijos teritorijoje esančių aktyvių geologinių sprūdžių būklę registruojančių sistemų duomenis ir apskaičiavo žemės drebėjimo tikimybę. Ji nuo 2008 metų išaugo net 30 proc.
Tačiau ką daryti, jei kurios nors rizikos zonoje šalies vadovybė įsitikinusi, kad yra turtinga ir gali pati apsisaugoti nuo nuostolių per žemės drebėjimą, nors taip iš tikrųjų nėra? Tokia valstybė – Turkija.
Stambulą užgriūtų cunamis
Atostogos Stambule – jūsų reikalas. Bet rizika milžiniška – mokslininkai tvirtina, kad šį didmiestį kone bet kurią sekundę gali sugriauti 7 balų ar stipresnis žemės drebėjimas.
Kaltos staiga nutilusios paskiros Šiaurės Anatolijos tektoninio sprūdžio dalys.
Žinoma, ši tyla gali reikšti tai, kad seisminis plyšys yra neaktyvus ir kad dvi – Eurazijos ir Afrikos tektoninės plokštės taikiai slenka viena pro kitą.
Bet gali būti ir taip, kad sprūdžio segmentas ties Princų salomis jau 250 metų kaupia energiją, kuri bus išlaisvinta didžiuliu seisminiu įvykiu – žemės drebėjimu.
„Seismologai nei metodų, nei galimybių nustatyti, kada ir kur įvyks žemės drebėjimas, neturi. Bet jie gali pasakyti, kad ten, kur jau yra įvykę žemės drebėjimų, jų tikrai dar bus.
Pavyzdys – Šiaurės Anatolijos sprūdis. Slenka dvi plokštės – Eurazijos ir Afrikos, jos trinasi viena į kitą.
Lūžis „užsirakinęs“, ir sprūdis lūžta gabalais. Vieną kartą – keli šimtai kilometrų vienur, kitą kartą – kitur.
Istorija rodo, kad lūžiai, sukeliantys žemės drebėjimus, artėja į vakarus prie Stambulo. Taip kad ten tikrai bus drebėjimas, manau, ne silpnesnis nei 7 balų“, – „Lietuvos rytui" teigė ir lietuvis seismologas A.Pačėsa.
Drebėjimo židinys greičiausiai būtų jūros dugne ties Princų salomis, kurias nuo Stambulo skiria mažiau nei 50 km. Priežastis – žemės drebėjimas Izmite 1999 metais, per kurį žuvo 30 tūkst. žmonių.
Tas drebėjimas tikriausiai sukūrė įtampą galinėje sprūdžio dalyje netoli Stambulo. Jei energija bus atpalaiduota požeminiais smūgiais, žemė per kelias sekundes pajudės 3,4 metro, o tai savo ruožtu reikš, kad iš Stambulo greičiausiai liks griuvėsiai. Lauktų ir cunamis.
Sujudėjus jūros dugnui kiltų 9 metrų aukščio bangos, jos užgriūtų Stambulą – miestą be geologinės atminties.
Laimi ekonominiai interesai
Stambulas miestu be geologinės atminties kartais pavadinamas ne be priežasties. Mat nors miesto ir visos Turkijos valdžia nuo 1999 metų drebėjimo Izmite jau sutvirtino daugiau nei tūkstantį pastatų Stambule ir apmokė 660 tūkst. žmonių, kaip elgtis katastrofos atveju, to tikrai negana.
Mieste – milijonai žmonių ir jų vis daugėja. O kadangi pigus gyvenamasis plotas nepaprastai paklausus, korumpuoti statybų rangovai taupo reikalingas medžiagas, pastatus renčia nelegaliai – kitaip tariant, numoja ranka į statinių atsparumą žemės drebėjimui.
Negana to, Vakarų ekspertai įsitikinę, kad net oficialiai sutvirtintos ligoninės ar mokyklos, kur būtų gabenami sužeistieji, per drebėjimą sugriūtų.
Galiausiai nors dar 2001-aisiais Stambule buvo paskelbta 480 atvirų erdvių, į kurias po pirmųjų požeminių smūgių būtų evakuojami žmonės ir statomos palapinės, daugiau nei pusė jų apstatytos naujais prekybos centrais ir gyvenamaisiais namais.
„Kadangi tarptautinis oro uostas įsikūręs zonoje, kur žemė judėtų itin smarkiai, atgabenti daugiau gelbėtojų būtų beveik neįmanoma, – teigė Vokietijos geologijos mokslų tyrimų centro Potsdame profesorius Marco Bohnhoffas. – Deja, reikia pripažinti, kad net 90 proc. visų pastatų Stambule sugriūtų per žemės drebėjimą.“
Išvada aiški – ekonominiai interesai Turkijoje kol kas svarbesni už žemės drebėjimą. Juk jei jis ir neišvengiamas, žemė kol kas dar nesudrebėjo, o per šį laiką galima užsidirbti.
Lietuvius Nepale išgelbėjo punktualumas
Iš žemės drebėjimo nusiaubto Nepalo šią savaitę grįžusi lietuvių keliautojų grupė teigia, kad nuo nelaimės juos išgelbėjo tai, jog spėjo laiku išvykti iš sugriuvusio Baktapuro senamiesčio, esančio 16 kilometrų nuo sostinės Katmandu.
„Pusę valandos prieš tai, kas įvyko, mes išvažiavome. Niekas grupėje nevėlavo, tai laiku ir išvažiavome. Jei kas nors būtų pavėlavęs, tikriausiai būtume negrįžę. Mat jei būtume likę senamiestyje, šansų grįžti tikrai nebūtų buvę“, – pasakojo su lietuvių grupe namo grįžęs Rimas Kasparavičius.
Balandžio 13–28 dienomis Nepale keliavusi vienuolikos lietuvių grupė Vilniaus oro uoste žurnalistams pasakojo, kad iš Nepalo sostinės šeštadienį išvažiavo į už poros dešimčių kilometrų esantį Baktapuro senamiestį, iš jo – į Nagarkoto kaimelį nakvynės. Būtent tuomet kelyje juos ir užklupo žemės drebėjimas.
Prasidėjus žemės drebėjimui visi iššoko iš mikroautobuso ir apie dvi valandas laukė, kol pasikartojantys seisminiai smūgiai aprimo.
„Mums tikrai pasisekė, kad buvome kaimo vietovėje, aplink buvo keli namai – sugriuvo daugiausia prie kelio stovintys apleisti, gal net negyvenami namai. Po valandos jau pradėjo važinėti automobiliai“, – sakė grupės vadovas Tadas Jeršovas.
Lietuviai vėliau grįžo į Katmandu oro uostą, kur praleido paskutinę naktį, iš ten skrido į Stambulą, vėliau – į Vilnių.
„Panikos nebuvo, nes blaiviai galvoji, ką reikia daryti. Oro uoste apsaugos punktuose taip pat ragino kuo greičiau eiti ten, kur yra išėjimas į lauką, nes jei kas nors, gali išbėgti. Šeštadienį vieni lietuviai išskrido, jie sakė, kad net kelis kartus visi iš oro uosto pastato bėgo į lauką, nes buvo daugiau pakartotinių smūgių“, – pasakojo T.Jeršovas.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija antradienį pranešė, kad jai jau pavyko susisiekti su visais Nepale tuo metu buvusiais Lietuvos piliečiais.
