Nepale žemės drebėjimo metu net šešiasdešimt lietuvių kopinėjo Himalajų kalnuose. Vieną lietuvių, Editą Nichols stichija užklupo bazinėje stovykloje, rengiantis Lotsės viršukalnės šturmui.
„Buvo siaubinga savaitė ir aš taip džiaugiuosi atsidūrusi saugioje aplinkoje. noriu padėkoti visiems už paramą ir mintis tomis akimirkomis, kai buvo įstrigusi Everesto papėdėje, bazinėje stovykloje. Vis dar bandau atsigauti po šoko, tačiau norėjau parašyti apie tai, kas įvyko prieš tai, kol neišsitrynė iš atminties“, – savo tinklaraštyje rašė lietuvė.
Kartu su kompanijos „Altitude Junkies“ nariais ji ramiai planavo kopimą į viršukalnę, aklimatizacijos procesas vyko sklandžiai, o nuotaikos buvo itin pakilios. Tai buvo dieną prieš žemės drebėjimą.
„Šeštadienį leidome lengvai, visi nariai buvo stovyklavietėje, nors dažniausiai einame pasivaikščioti. Tą rytą aš rašiau įrašą tinklaraštyje apie aklimatizaciją ir išsiunčiau Markui, kad paviešintų. Mažai težinojau, kad jis niekada nepaskelbs to įrašo arba kad gavęs jį jau nebežinos ar aš dar gyva.
Mano telefono baterija seko, tad nuėjau surasti mūsų lyderio Philo Cramptono ir norėjau paprašyti pakrauti bateriją. Radau jį palapinėje, kur pietaujama, ten jis bendravo su kitos komandos gydytoja Ann ir jie pakvietė manęs išgerti arbatos. Bekalbant pajutome kaip stalas staiga ėmė judėti – vis greičiau ir greičiau. tada supratome, kad vyksta žemės drebėjimas, kuris tesėsi 90 sekundžių, nors atrodė, kad gerokai ilgiau.
Nustojus drebėti išlėkėme į lauką pažiūrėti ar visi sveiki. Mano siaubui išvydau didelį sniego debesį riedantį bazinės stovyklos link.
Philas sušuko grįžti į palapinę ir gultis. Tebuvo sekundžių klausimas, kol pajutome smūgio jėgą“, – prisiminė alpinistė, kuri yra vienintelė lietuvė sėkmingai užkopusi į Everestą – šį žygį jai pavyko pasiekti beveik prieš dvejus metus ir viršukalnėje išskleisti Lietuvos vėliavą.
Išgelbėjo palapinės
Ir nors daugeliui alpinistų kopimas į Everestą yra vienas rizikingiausių iššūkių gyvenime, šį sykį lietuvės gyvybei pavojus kilo toli nuo viršukalnės.
„Palapinė mus išgelbėjo. Kiti komandos alpinistai slėpėsi miegojimo palapinėse. Margaret slėpėsi už saviškės ir nebeturėjo laiko kur nors bėgti. Barbara bėgo į saugų prieglobstį ir krito veidu žemyn – persipjovė lūpą ir nusilaužė kelis dantis, bet sugebėjo išgyventi.
Lavina baigėsi ir darsyk išėjome į išorę pasižiūrėti ar visi sveiki. Buvome sukrėsti, tačiau per stebuklą tik Barbara buvo sužeista. ir tai nekritiškai. Visa stovyklavietė atrodė taip, tarsi čia būtų sprogusi bomba. Ir tik tada, kai pastebėjome sužeistus žmones, einančius arba nešamus, kad stovyklavietės vidurys visiškai sunaikintas.
Visi mūsų komandos nariai prisijungė prie pagalbos sužeistiesiems. Charmaine – medicinos sesuo iš naujosios Zelandijos padėjo daugiausiai. Nešiojome medicininę įrangą ir sužeistus alpinistus. Buvome šokiruoti išvydę tiek sužeistųjų ir žuvusių“, – pasakojo lietuvė.
Iš baimės negalėjo užmigti
Galiausiai grįžę į savo stovyklavietės dalį komandos nariai susirinko toje pačioje pietavimui skirtoje palapinėje. Ant staltiesės, alpinisčių Charmaine ir Lysele drabužių buvo kraujo dėmės.
„Niekas nepratarė nė žodžio, visi buvome šokiruoti. Ten praleidome likusią dieną – reikėjo padėti sužeistiesiems ir ištraukti žuvusiųjų kūnus. Nuėjau padėti Philui ištraukti vieną žuvusįjį. Palapinė buvo nusviesta 200 metrų nuo uolos ir tai, ką radome yra baisu apibūdinti.
Kūnas buvo visas sulūžęs, tiek daug trūko, kad buvo sunku patikėti, kad dar dieną prieš jis buvo gyvas, kupinas vilčių ir svajonių, kaip ir aš. Philas iškasė gal 8 kūnus ir juos uždengė. Tai buvo baisi patirtis“, – prisiminė alpinistė.
Jai ir kitiems keliautojams teko dar kurį laiką palaukti, mat sraigtasparniai pirmiausiai buvo skirti tik sužeistųjų išgabenimui. Kelios dienos buvo nors ir ramios, tačiau kėlė ir baimę.
„Visai negalėjau užmigti. Visur aplinkui girdėjau lavinas ir bijojau viena užmigti palapinėje, todėl persikėliau pas Margaret. Kaskart išgirdusios laviną atsisėsdavome ir laikėme viena kitą. Negalėjome kvėpuoti. po kelių dienų maniau, kad ištiks širdies smūgis. Kalbėjau su kitais – tiek komandos nariais, tiek šerpais ir jie buvo lygiai taip pat traumuoti, gyveno nuolatinėje baimėje“, – tikino lietuvė.
Neteko ir draugo
Beje, jai teko skaudi patirtis – kalnuose žuvo jos bičiulis šerpas su kuriuo Editai yra tekę kopti ir anksčiau.
„Esu iš tiesų labai sukrėsta dėl mano gero bičiulio šerpo Dorje Khatari žūties sniego lavinoje. Daug verkiau ir negalėjau užmigti galvodama apie jį ir apie tai, ką jis kalbėjo likus dienai iki mirties.
Šį tą parašiau jo atminimui, tačiau kelias artimiausias dienas dar nepublikuosiu. Jis vis dar ant kalno, giliai po sniegu“, – pasakojo lietuvė, kurią šerpas į Dorje Khatari Čo Oju (8201 m) viršūnę lydėjo 2011 metais.
Priekaištai Lietuvos diplomatams
„Mes nežinojome, kas vyko kitur Nepale. Girdėjome tik prieštaringus pranešimus, bet supratome, kad kopimas baigėsi – tai buvo didelė katastrofa“, – pasakojo alpinistė.
Beje, ji pažėrė ir priekaištų Lietuvos diplomatams, mat kitų šalių ambasados arba atsakingi asmenys susisiekė su komandos nariai, tuo tarpu iš Lietuvos Edita teigia nieko nesulaukusi.
„Taip apsidžiaugiau pagaliau susisiekusi su kolegomis iš Pasaulio maisto programos, kurie atvyko į Nepalą padėti. Jų parama buvo neįkainuojama ir supratau, kad nesu viena“, – prisiminė alpinistė ir priminė, kad būtent pasaulio maisto programa ( www.wfp.org ) yra viena tų Jungtinių Tautų programų, kuria aktyviai siekiama aukoti ir kitaip apdėti žemės drebėjimo nuniokotam Nepalui.
