2011 metų kovo 11-ąją Rytų Japoniją sukrėtė stipriausias per šalies istoriją žemės drebėjimas, sukėlęs dar ir didžiulį cunamį. Dvigubas stichijos smūgis nusinešė net 19 tūkst. žmonių gyvybę.
O 14 metrų aukštį siekusios bangos smogė ir Fukušimos I atominei elektrinei. Čia įvykus avarijai į aplinką pasklido radioaktyviosios bangos.
Žmonės turėjo žaibiškai išsikraustyti. Per kelias dienas po katastrofos namai dešimčių kilometrų spinduliu nuo nelaimės židinio ištuštėjo.
Taip Fukušimos prefektūroje liko daugybė apleistų gyvenviečių vaiduoklių.
Tačiau dabar čia po truputį sugrįžta senieji gyventojai: Narahos miestas yra pirmasis, į kurį šį rudenį leista sugrįžti žmonėms. Tik ar taip nutarta ne per anksti?
Prisimena tarsi košmarą
Į Narahos miestą vieni pirmųjų sugrįžo beveik visą gyvenimą čia praleidusi garbaus amžiaus pora – 79-erių Kohei Yamauchi ir jo vienmetė žmona Tomoko.
Kartu su grupele kitų buvusių gyventojų jie čia sugrįžo rugsėjo mėnesį, kai Japonijos valdžia paskelbė, kad Nahara vėl tinkama žmonėms gyventi.
Dabar jų namai atrodo kaip senais laikais: grindys išklotos bambukiniais kilimėliais, į lentynas sudėtos tradicinės japonų lėlės, čia žydi orchidėjos, o sienas puošia sukabintos nuotraukos.
Sunku įtarti, kad puspenktų metų šie namai stovėjo tušti ir liudijo siaubingą katastrofą, palietusią beveik visą Fukušimos prefektūrą.
19 kilometrų nuo jų namų sprogus atominei Fukušimos I elektrinei, Kohei ir Tamoko buvo priversti jau kitą dieną palikti savo branginamus namus.
„Mūsų vaikai liepė mums čia niekada nebesugrįžti, – pasakojo K.Yamauchi, tačiau pridūrė, kad stresas keliantis iš vieno laikino būsto į kitą jiems buvo didesnis nei baimė susirgti dėl radiacijos. – Esame pernelyg seni, kad baimintumės radiacijos sukeliamo vėžio.“
Bendruomenė pasikeitė
Rugsėjo mėnesį Narahos meras Yukiei Matsumoto pakvietė buvusius gyventojus grįžti ir pareiškė: „Laikrodis ką tik vėl pradėjo tiksėti mūsų miestui. Pažadu, kad dėsime visas pastangas, kad tik Naraha vėl atgytų.“
Vis dėlto gyvybės miesto gatvėse dar teks palūkėti. Kartu su Yamauchi pora į Narahą grįžo tik panašaus amžiaus žmonės – jaunos japonų šeimos su vaikais vis dar bijo kelti koją į katastrofos židinio apylinkes.
Nuo praėjusio mėnesio į Narahą sugrįžo vos 200–300 žmonių iš buvusių 7,4 tūkst. gyventojų. Iškalbinga, kad tarp grįžusiųjų – vos du vaikai.
O į miestą vėl atsikraustę garbaus amžiaus gyventojai daugiau laiko praleidžia užsidarę namie, todėl Narahos gatvės vis dar atrodo tuščios.
„Tikiu, kad čia grįš daug vyresnio amžiaus žmonių. Bet ne jų vaikai ar anūkai. Čia bus labai sunku auginti vaikus“, – žvalgydamasis po apmirusias miesto gatves pripažino K.Yamauchi.
Japonijos premjeras Shinzo Abe jau ne kartą tvirtino, kad Naraha yra „vilties žiburys“ visai Fukušimos prefektūrai.
Ministras pirmininkas taip pat viliasi, kad į katastrofos paliestas apylinkes netrukus sugrįš visi 70 tūkst. skubiai evakuotų gyventojų.
Tačiau jo prognozė pernelyg optimistiška. Daugybė buvusių Narahos gyventojų įsikūrė kitur.
Tūkstančiai be namų 2011-aisiais likusių japonų dabar gyvena laikinuose būstuose ar įsigijo nekilnojamojo turto netoliese esančiame Ivakio mieste.
Mokyklai trūks mokinių?
Naraha dabar labiau primena vaiduoklių buveinę nei visavertiškai gyventi tinkamą vietą.
Apsipirkti ir pavalgyti galima viename atstatytame prekybos centre prie miesto rotušės.
Čia keli pirkėjai blaškosi tarp tūkstančių statybininkų, kuriuos valdžia atsiuntė atkurti vietos infrastruktūros.
Miesto ir užmiesčio keliai vis dar suniokoti po žemės drebėjimo, todėl automobiliai čia beveik nevažinėja.
Tiesa, statybininkai dabar baigia atstatyti Narahos vidurinę mokyklą, ji duris vėl atvers 2017-ųjų pavasarį. Tiesa, niekas nėra tikras, kad šioje mokykloje bus mokinių.
Didžiuliai mediniai namai vis dar stovi tušti, jų langai užklijuoti nepermatoma juosta, kad atbaidytų vagis. Aplinkui auga žolės.
O geležinkelio stotyje, į kurią traukiniai važiuoja nuo praėjusių metų birželio, dešimtys dviračių riogso numesti ir ėdami rūdžių.
Į Narahą sugrįš tik vėliau
„Tai tarsi veikiantis vaiduoklių miestas, – juokaudamas pasakojo Seijunas Watanabe, kuris pėsčiomis kas rytą eina į Narahą, kur dirba restorane. – Aplinkui matai žmones, bet visi jie – statybininkai, o ne gyventojai, kurie čia zujo iki katastrofos.“
Paties S.Watanabe namas buvo apgriautas per žemės drebėjimą. Per ketverius su puse metų, kol jis stovėjo tuščias, čia įsiveisė daugybė gyvūnų.
„Mano namai pilni gyvūnų išmatų, niekas ten jau nebegali gyventi, – pasakojo 56-erių vyras. – Kartu su žmona planuojame jį nugriauti, toje pačioje vietoje pasistatyti naują ir po penkerių ar dešimties metų sugrįžti.“
Vyro teigimu, sunku prognozuoti, kokia bus šios vietos ateitis. Tačiau japonas nemano, kad Naraha kada nors bus toks pat miestas kaip anksčiau.
„Daugybė vietos gyventojų jau yra įžengę į aštuntąją, devintąją ar net dešimtąją dešimtį. Nėra nė vieno, kuriam daugiau negu 30 ar 40 metų ir kuris norėtų čia sugrįžti. Ypač sunku kalbėti apie tėvus su mažais vaikais. Čia labai gražu, tačiau gyvenimas itin nepatogus“, – lingavo galva S.Watanabe.
Radiaciją panaikino?
Nors daugybė žmonių baiminasi čia išlikusios radiacijos, valdžia teigia, kad radioaktyviųjų medžiagų užkrėstas dirvožemis buvo pašalintas aplink visas gyvenamąsias ir viešąsias vietas: namų rajonus, prie mokyklos, parduotuvių, viešųjų įstaigų.
Vis dėlto vien per spalį mažiausiai 100 žmonių pranešė apie padidėjusią radiaciją, tad dirvožemis turėjo būti pakartotinai keičiamas.
Remiantis vietos pareigūnų duomenimis, vidutinis atmosferos radiacijos lygis mieste dabar siekia 0,3 mikrosiverto per valandą. Kitaip tariant, mažiau negu tris milisivertus per metus.
Tai šiek tiek viršija vyriausybės nustatytą limitą: siekta, kad žmonės Fukušimos branduolinio reaktoriaus apylinkėse nepatirtų didesnės nei vienas milisivertas per metus radiacijos.
Mokslininkų teigimu, tikėtis tokios mažos radiacijos po avarijos praėjus tik puspenktų metų pernelyg optimistiška.
Tačiau dažniausiai pripažįstama, kad rizika susirgti vėžiu padidėja tik tada, jei žmogus gauna radiacijos dozes, kurios didesnės nei 100 milisivertų per metus.
Todėl valdžia stengiasi raminti ligų bijančius gyventojus.
Nori būti pavyzdys
„Mūsų tikslas – kad čia sugrįžtų visi. Tačiau nesame apsibrėžę tikslaus laiko limito, – teigė Yusuke Igari, kuris buvo vienas iš 80 vietos pareigūnų, organizavusių gyventojų grįžimą. – Kai kurie galbūt lauks dar penkerius, dešimt ar daugiau metų.“
Vietos pareigūnas teigia, kad Naraha bus pavyzdys visiems. Esą jei pavyks prikelti šį miestą, galbūt atsigaus ir kiti.
„Mes norime būti atsigavimo pavyzdys visiems kitiems regiono miestams ir kaimams. Jei nesugebėsime čia atkurti žmonių gyvenimo, jokių galimybių neturės ir kitos bendruomenės. Žinoma, dėl to jaučiame didelę atsakomybę“, – tikino Y.Igari.
Tuo tiki ir keletas japonų, kurie stengiasi atgaivinti iki šiol apmirusį Narahos miestą.
Vis dėlto dauguma buvusių Narahos gyventojų valdžios žodžiais abejoja. Vienas jų – Ivakio mieste apsistojęs 65-erių dailidė Shimpei Koizumi.
„Mano motina ir duktė labai prašė suremontuoti žemės drebėjimo suniokotus namus, nes jos labai norėjo čia grįžti“, – prisimena Sh.Koizumi.
Tačiau jis pats grįžti į Narahą nė nesiruošia: „Aš nepasitikiu valdžia, kai ji skelbia, kad vandenį gerti čia jau saugu.
Be to, čia net nėra jokių padorių parduotuvių – tik keletas nedidelių maisto prekių krautuvių ir automatai. Verčiau liksiu ten, kur esu dabar.“
Nelaimės pėdsakai juntami
Naraha dar neišsigydė liūdno likimo randų. Priemiesčiuose vis dar galima pamatyti baisiausios katastrofos Japonijoje įrodymų.
Beveik 580 tūkst. juodų maišų su branduolinėmis atliekomis nukloję žemę, kur ūkininkai anksčiau puoselėjo garsiuosius regiono ryžius ir daržoves.
Nors užtikrinti produkcijos saugumą šiaip jau įmanoma, katastrofa paženklinta Fukušimos etiketė niekam nebeatrodys patraukli. Todėl vargu ar žemdirbystė čia vėl suklestės.
Tiesa, miestas bent jau mėgina keltis iš griuvėsių ir mirties: čia veikia dvi maisto prekių krautuvės, jau atidarytas prekybos centras, veikia mobilusis bankas, netrukus duris atvers pašto skyrius.
Nuo lapkričio žmonės galės pasirūpinti savo sveikata naujame medicinos centre, o finansiniais reikalais – kredito unijoje.
Dar ieško kaltųjų
Vyriausybė tikisi evakuacijos įsakymus panaikinti iki 2017-ųjų. Žmonės kol kas negalės grįžti tik į vietas, esančias arčiausiai avariją patyrusio Fukušimos I reaktoriaus.
Siekdama padrąsinti buvusius gyventojus, šalies valdžia kiekvienam grįžusiajam išmoka po kompensaciją. Tiesa, sumos kuklios – vienam žmogui skiriama vos 100 tūkst. jenų (apie 725 eurus).
Vangiai grįžtantys japonai vis dar svarsto apie juos užklupusią tragediją. Narahoje, kaip ir visoje Fukušimos prefektūroje, žmonės nesutaria, ką reikėtų kaltinti dėl katastrofos.
Daug kas širsta ant Fukušimos elektrines valdančios įmonės „Tepco“. Kiti ją mini geruoju – esą didžiulė bendrovė anksčiau buvo suteikusi Narahos miesto gyventojams daugybę darbo vietų.
„Nemanau, kad turėtume ką nors kaltinti, – svarstė S.Watanabe. – Ši vieta gavo daugybę pinigų iš „Tepco“, o tai leido žmonėms galvoti apie tam tikrą gyvenimo kokybę. Tai reiškė, kad turėjome daugiau pinigų ir išteklių nei kitos prefektūros, šalia kurių nebuvo branduolinės elektrinės.“
Į Narahą su žmona gyventi parvykęs K.Yamauchi taip pat neskuba nieko kaltinti. Į pensiją išėjęs ūkininkas tvirtina, kad name, kuriame jis gyvena, užaugo septynios jo šeimos kartos, todėl jam tiesiog labai gera čia grįžti.
„Nėra jokios prasmės laikyti savyje įtūžį dėl to, kas nutiko, – šypsojosi senolis. – Tai jau nieko nebepakeis. Mes dabar tenorime žvelgti į priekį ir iš naujo pradėti savo gyvenimą. Visada ruošėmės čia grįžti. Juk čia mūsų namai.“ („The Guardian“, AP, LR)
Tragiška pavasario diena
2011 metų kovo 11 d. Japonijoje įvyko 9 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Jis sukėlė milžinišką cunamį, kuris rėžėsi į šalies rytų pakrantę.
Dėl cunamio toje pakrantėje esančioje Fukušimos atominėje elektrinėje nutrūko energijos tiekimas, išsijungė visos vėsinimo sistemos.
Trys branduoliniai reaktoriai perkaitę sprogo ir paskleidė milžiniškus radiacijos kamuolius virš ramaus kraštovaizdžio, kuriame buvo įsikūrę žvejų kaimeliai, ryžių auginimo terasos ir pienininkystės ūkiai.
Japonijos vyriausybė, iki tol atominę energetiką laikiusi strateginiu prioritetu, sustabdė visų 54 šalies reaktorių darbą.
