Prisipažinsiu, restorano „Briusly” stengdavausi vengti. Man labai sunku mėgti tokias vietas, kurios yra kone visų pažįstamų ir draugų standartinis pasirinkimas.
Buvo laikas, kai beveik pasiusdavau išgirdęs draugų pasiūlymą eiti į barą „Prie parlamento” Gedimino prospekte – nieko prieš neturiu (išskyrus kvailą pavadinimą, rodantį nesveiką lietuvišką pamišimą dėl valdžios įstaigų), bet kiek galima į tą pačią vietą eiti?
Kita tokia kultinė vieta kadaise buvo „Prie universiteto”, o šiais laikais yra „In Vino” ir „Portobello”, kur nenoriu eiti vien todėl, kad ten visi eina kaip avys, kurias per ilgai varinėjo tuo pačiu maršrutu prie ganyklos.
Bet pakaks apie tai, ko nemėgstu. „Briusly” yra už ką mėgti. Pradedant nuo pavadinimo.
Reikia drąsos, kad restoranui duotum Honkongo aktoriaus Bruce’o Lee, mirusio jaunystėje beveik prieš 40 metų, vardą, ir dar tą vardą parašytum pačia nepagarbiausia sulietuvinta forma.
Ką ten aktorius: restorano savininkai irgi pasivadinę nežmoniškai – bendrovės pavadinimas „Barflai” kilęs iš angliško žodžio „barfly”, kuris reiškia apgailėtiną, girdyklų kėdes trinantį girtuoklėlį.
Madinga ir mėgstanti save matyti madingose vietose publika vis dėlto nepasiekia „Briusly” valgiaraščio radikalumo: tai tikras Pietryčių Azijos restoranas, liberaliai prisirinkęs vietos rinkai tinkamų patiekalų iš Tailando, Malaizijos, Vietnamo ir kitų šiltų vietų, kur egzotika lenda per ausis ir kur aitriąja paprika patiekalo nepagadinsi.
Net ir restorano tinklalapis skelbia, jog čia neprasta vietelė: ne juokas – jiems tinklalapį rengė tie patys žmonės, kurie kūrė ir vieną mano svetainių. Tokie specialistai bet kam nedirba.
Nuotraukos signalizuoja vakarietišką rafinuotumą ir naujojo tūkstantmečio vertybes – liesa mergina valgo mėsainį, bambuko lazdelės – ne pasirenkamas variantas, bet normalus madingų žmonių valgymo įrankis, ir, žinoma, švariai nupraustas vaikutis skanauja Azijos maistą atsisėdęs su ne mažiau švariai nuprausta mamyte.
Vilniuje nėra tajų restorano (keistas žodis Tailando gyventojams, bet ką aš galiu padaryti, kad juos taip reikia vadinti). Dar (arba jau) nėra, ir Azijos maisto gerbėjai renkasi iš to, kas yra: labai neblogo „Shanti” arba vidutiniško, skandinaviškai sterilaus, bet labai neautentiško indų „Sue’s Indian Raja”.
Todėl Azijos maisto mėgėjai, kukliai ir dėkingai nuleidę galvą, tenkinasi tuo, ką randa.
Kaip užkandį užsisakėme „Kung-Tod”, tigrinių krevečių traškioje tešloje. Tešla – tikrai traški, riebalų ne per daug ir jie neseni, ir aitriųjų paprikų pakankamai. Labai gera pradžia.
Dabar sriubos. Aštri kokosinė „Malajų laksa” buvo beveik ideali (ėmėme mažą porciją (17 litų). Didelė porcija kainuoja 23 litus, bet ten jau būtų tikrai visi pietūs, nežinau, kas tiek daug gali norėti.
Pagirtina, kad daugelio patiekalų galima pasirinkti didesnę ir mažesnę porciją – ne kad pinigų sutaupytum, o todėl, kad nesmagu užsisakyti per daug ir švaistyti maistą.
Sriuboje buvusi vištiena – beveik beskonė, biudžetinė. Dvigubai brangesnė kaimiška vištiena gal pridėtų vieną litą prie sąnaudų, o įspūdis būtų didžiulis. Visa kita – konsistencija, aštrumas, makaronai – buvo labai geri.
„Tom Yam” – labai aštri tailandietiška sriuba (čia taip valgiaraštyje skelbiama, kad labai aštri) su jūrų gyventojais buvo lietuviškais mastais termobranduolinio aštrumo ir turbūt du tris kartus švelnesnė nei tai, ką aštriais patiekalais vadina Pietryčių Azijoje (mažoji porcija – 17 Lt).
Tai – nieko bloga, nes juk čia valgo lietuviai ir kiti Europos gyventojai, o ne azijiečiai, kurie galėtų gerti degančius raketų degalus ir užsikąsti aitriosiomis Chalapos paprikomis (nes būtent taip taisyklingai vadinamos jalapos, vienos baisiausių Meksikos importų).
Prisimenu, vieną kartą meksikiečių restorane Londone prie patiekalo buvo padėta keletas žalių paprikyčių.
„Tu manai, šitos yra aštrios?” – paklausiau žmonos.
Ji atsikando gabaliuką ir papurtė galvą. Tada aš paėmiau vieną jų ir pusę sukramčiau. Dar po trijų sekundžių žmona pajuto, kad pipiras vis dėlto buvo aštrus, ir ne bet koks, o nežmoniškai, nepadoriai aštrus. Mane aptarnaujantis personalas grandė nuo restorano lubų, prie kurių prisiklijavau savo kūno dalimis, kai burnoje sprogo aitrumo bomba, uždrausta tarptautinių konvencijų.
Tokius dalykus gera prisiminti, kaip ir indišką aštrų pomidorų padažą („vindaloo”), po kurio pusę dienos galima traukti dantis be narkozės ir įvėrinėti auskarus į liežuvį, bet restoranas „Briusly” daro gerai, kad aitrumą dozuoja.
Sriuba „Tom Yam” pradžiugino, o ypač jūrų gėrybėmis, kurios buvo tikrai baisios: net su mažais aštuonkojukais, kurie valgomi nedarinėjant ir nerakinėjant. Buvo ten ir krevečių, ir midijų.
Kartu su manimi valgiusi gyvenimo draugė užsisakė vegetarišką patiekalą „Himalajų ekspresas”, nors ji ir ne vegetarė – tiesiog kas nors juk turi užsisakyti vegetariško maisto, nes aš tikrai negaliu nieko bendro turėti su vegetarizmo idėjomis.
Tas Tibeto patiekalas su špinatais ir kokosų pienu bei imbieru buvo šiltas, jaukus, kaip kačiukas prie skruosto, ir užklojantis, kaip antklodė. Ir be mėsos galima valgyti (pasirodo!).
Dar vienas karštasis patiekalas man priminė mėgstamą Japoniją: „Yaki Soba” – kepti makaronai su krevetėmis, vištiena ir austrių padažu buvo puikūs.
Svarbiausia, kad ne per riebūs: taip dažnai šiuos patiekalus sugadina pripylę per daug aliejaus, tuomet jie tampa ne tik glitūs, bet ir neišnaikinamai tepa lūpų kampučius. O čia viskas buvo padaryta labai gerai.
Galite klausti, kodėl neužsisakiau mėsainio („Phuket Burger”, 23 Lt, su aviena), ogi todėl, kad jį buvau jau valgęs anksčiau, ir tas kūrinys su aitriosiomis paprikomis ir kalendromis buvo labai geras: lengvutis, tailandietiškas, tiesiog kažkoks atostoginis.
Dar vienas dalykas: už 8 litus užsakytas limonadas (tikėjausi jo stiklinės) buvo atneštas didžiuliame butelyje (gal litras, gal pusantro). Nors jo gaminimas užėmė laiko, nesigailėjome užsisakę.
Padavėjas, vardu Merūnas (maniau, kad šį vardą turi vienintelis Merūnas Vitulskis, o čia – prašom), buvo greitas ir supratingas, ramus ir neįsitempęs. Tokių gerų padavėjų aš dažniau sutikdavau Amerikoje, todėl ir arbatpinigius, pamaniau, jam reikia palikti amerikietiškus – nepamirškite jų, kai nueisite.
Pietūs dviem kainavo 105 litus ir arbatpinigius, bet vieną iš patiekalų pasiėmėme namo, nes tiek daug suvalgyti nevaliojome.
Vertinimas – keturios žąsys iš penkių. Išskirtinumo norėtųsi šiek tiek daugiau, bet ketvertas labai stiprus. Madingos vietos retai taip tvirtai gamina maistą. Linkiu jiems neatsipalaiduoti.
Restoranas „Briusly“. Islandijos g. 4, Vilnius. Telefonas: +370 691 41205. Darbo laikas: I-III nuo 12 val. iki 02.00 val.; IV nuo 12 val. iki 04. 00 val.; V -VI nuo 12 val. iki 06. 00 val.; VII nuo 12 val. iki 20 val.
