Tokių vietelių, kur ir valgis ne beviltiškas, ir prieš akis kas nors gražesnio, ne taip jau daug.
Restoranui „Grill Inn” esu neabejingas, nes jis – mano mokyklos, užauginusios tokį minties galiūną, kieme. Tai ne juokas. Salomėjos Nėries mokyklos sporto salės korpusas ir daugelio kabinetų langai ligi šiol matyti visiems pietaujantiems, o išėję parūkyti mokiniai, reikia manyti, gali žiūrėti į geriančius ir valgančius. Visapusiška nauda.
Ši vieta turi keistenybių. Pirmiausia nežmoniškai ilgas pavadinimas, rodos, visiems skoniams ir gyvenimo atvejams: Bravoras prie Katedros, Dominikonų karčema – „Grill Inn”. Kad prie Katedros, drįsčiau ginčytis (šiaip jau arčiau „Lietuvos” kino teatro griuvėsių). „Grill Inn” – nieko nepasakantis užsieninis pavadinimas – užeiga su kepimo krosnele (grill), bet tai anoks čia požymis. Visos užeigos turi ne tik kepimo krosnelę, bet ir duris, langus, stalus ir vandentiekį, tad ar pagal tai reikia vadinti?
Dominikonų karčema yra geriausias terminas, nes čia tikrai dominikonų teritorija ir istoriniai griuvėsiai yra susiję su vienuoliais.
Man patinka smulkmenos: žinote, koks dar šio restorano rekordas? Darbo laiko painumas. Savaitė turi septynias dienas, o „Grill Inn” yra penki skirtingi darbo laiko variantai – turbūt tam, kad niekas nesusigaudytų be užrašų, Zodiako ženklų vadovo, Mėnulio kalendoriaus ir skaičiuotuvo, kada gi jis dirba.
Restoranas „Grill Inn” mėgsta sudėtingumą. Atspėkite, kiek valgiaraštyje yra užkandžių kategorijų? Penkios. Salotos, mažosios užkandėlės, šaltieji užkandžiai, karštieji užkandžiai, užkandžiai prie alaus.
Toliau – maistas, keptas ant žarijų. Viešpatie mieliausias – 16 populiariausių ant žarijų keptų patiekalų. Mielieji, šešiolika patiekalų galėtų būti ribinis viso valgiaraščio su užkandžiais ir desertais skaičius. O čia juk dar yra kiti trys skyriai, aš nemeluoju, karštieji patiekalai, lietuviški patiekalai ir kiti patiekalai.
Ilgas valgiaraštis yra blogai. Tai rodo arba apgaulingą įvairovę, kai patiekalai skiriasi tik kokia nors sudėtine dalimi, arba didelį šaldytuvą, pilną pusgaminių.
Neįmanoma normaliai veikiančioje virtuvėje per dvidešimt minučių gerai pagaminti bet kurį iš penkiasdešimties ar šešiasdešimties patiekalų.
Reikėtų pasirinkti, specializuotis ir tuo didžiuotis.
Nepavargsiu kartoti: kuo geresnis restoranas, tuo trumpesnis valgiaraštis.
Taip, čia kieme yra tikra veikianti kepsninė su žarijomis, ir ant jos mūsų akivaizdoje kepė mėsą. Aš jais dėtas išsirinkčiau tris ar keturis ant žarijų kepamus patiekalus, ištobulinčiau juos ir gaminčiau tik juos su dviem ar trimis pasirenkamais garnyrais. Viskas.
Baravykų užkandėlė (14 litų), aprašyta valgiaraštyje kaip pagardinta kalvadoso padažu ir patiekiama su bazilikų skrebučiais, iš tikrųjų pasirodė kaip nežmoniškai didelis dubuo (kone sriubos lėkštės tūrio) su baravykų pliurze ir keturiais mažais baltos duonos skrebučiais, labai dosniai pagardintais žaliu sviestu, kuris virto per kraštus.
Norint išdažyti tokį kiekį baravykienos reikėtų poros didelių batonų. Ir dar patarimas: jei duona skirta mirkyti į tirštą, riebų padažą, jai jau daugiau riebalų nereikia.
Kiaulienos šašlykas (15 litų) buvo skanus, gerai marinuotas ir tinkamai iškeptas, bet porcija maža. Tikrai, niekas nebūtų supykęs, jei ir porcija būtų buvusi dvigubai didesnė, ir kaina dvigubai padidinta. Trisdešimt litų už mėsos patiekalą nebūtų per didelė kaina.
Dėl mažumo nustebino folijoje kepta įdaryta bulvė su totorišku daržovių įdaru (5 litai). Taip, kaina juokingai maža, bet pati bulvytė lyg iš vaikiško arba degustacinio valgiaraščio.
Nežinau, nepersivalgyti irgi turbūt gerai, bet gal reikėtų kaip nors perspėti. Antra vertus, patiekalai idealiai tinka tam dažnai neišpildomam prašymui, kai nori ką nors užsakyti vaikams, bet žinai, kad jie nesuvalgys visos porcijos: „O jūs pusę porcijos galite padaryti?”
Tad štai, čia daugelis patiekalų kaip ta vaikiška pusė porcijos ir kaina atitinkama.
Bulviniai blynai su sūdyta lašiša (20 litų) buvo puikūs, tik lašiša buvo kaip Lietuvoje – neįspūdinga. Čia jau nieko nepadarysi; retai rasi geros žuvies taip toli nuo vandenyno ir dar šalyje, kurioje viskas iš jūros taip ilgai buvo vertinama ne kaip delikatesas, o kaip normalaus maisto – kiaulienos karbonado pakaitalas ketvirtadienį (žuvies dieną).
Tačiau pačius blynelius galima girti ir girti: neprisimenu, kada restorane būčiau tokių skanių gavęs. Tai buvo visiškai naminė kokybė, ir šiam patiekalui tai geriausia pagyra.
Daržovės, patiektos įspūdingame indelių vėrinyje, buvo blankios ir valgyklinės. Juk vasara, galima pasistengti ir labiau.
Prie visų trūkumų vieta nėra beviltiška, greičiau be apčiuopiamos misijos ir tapatybės.
Daug ką gelbėja tikros žarijos kieme ir kepamos mėsos kvapas, kylantis ir besiplaikstantis tarp senų mūrų ir smilkantis tolėliau vaiduokliškai atrodančias tuščių langų akiduobes, taip pat išskirtinis „Katedros” alus, tikras atradimas po standartinio daugumos restoranų pasirinkimo. Ypač rekomenduoju tamsųjį arba medaus (8 litai už puslitrinį bokalą).
Šiam restoranui skiriu dvi žąsis iš penkių. Tokioje puikioje vietoje (net nepaisant tarp mokyklos ir restorano esančios automobilių stovėjimo aikštelės prie pat lauke stovinčių staliukų – vakarais ji būna tuščia ir todėl netrukdo) reikėtų stengtis labiau ir rimčiau žiūrėti į maistą.
Vertėtų persvarstyti ir radikaliai sutrumpinti valgiaraštį, suprasti, kokie patiekalai bus pagrindiniai, susigalvoti tikslą, ir tada jis galės būti solidus miesto kulinarinis ramstis, kuriuo būti įpareigoja senas ir gražus buvusio antikvarinio knygyno fasadas.
Andrius Užkalnis rašo portale „Laukinės Žąsys“.
Grill Inn, Dominikonų g. 6, Vilnius. Tel. 8 600 01977. Tinklapis. Pir-Tre 10:00-24:00, Ket 10:00-24:00, Pen 00:00-01:00 ir 10:00-24:00, Šeš 00:00-02:00 ir 12:00-24:00, Sek 12:00-23:00.
