Smagi žinia dar labiau sutelkė neseniai Žiuriuose (Joniškio r.) vykusios „Kleckų” šventės dalyvius.
Aikštėje prie Žvelgaičio tvenkinio moterys dar uoliau minkė tešlą, verdančiuose puoduose skandino „kleckus” – į koldūnus panašų ruginių miltų patiekalą, gaminamą su įvairiais įdarais.
„Mūsų protėviai žinojo, kaip atsigauti po sunkių lauko darbų – sukirtę „kleckų” kaipmat pažvalėdavo. Skeptikams įrodėme, kad šis sotus ir gardus valgis buvo nepelnytai pamirštas”, – ant stalų garuojančiais „kleckais” džiaugėsi Žiurių kaimo bendruomenės vadovas Arūnas Činčys.
Šventėje sušveista daugiau kaip tūkstantis tokių virtinių. Smaližiai išgraibstė „kleckus” su rūkytų lašinių įdaru ir kepintais svogūnais. Jie valgomi su raugintais kopūstais.
Nebeliko varške su peletrūnais, morkomis, net saldžiais obuoliais ir vyšnių uogiene įdarytų „kleckų”.
Kai kurios vyresnio amžiaus Žiurių moterys anksčiau netgi drovėjosi prisipažinti savo namuose verdančios „kleckus”.
Joms atrodė, kad šis tik iš ruginių miltų gaminamas patiekalas – prasčiokų valgis.
A. Činčys išsiaiškino, kad riebius, kiaulių taukuose išvirtus „kleckus” pasigardžiuodami valgė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai.
„Ne bulviniai didžkukuliai, o ruginiai, sėlenomis pagardinti „kleckai” – šlovingas tradicinės lietuviškos virtuvės patiekalas. Žiuriuose jie buvo verdami dar tuomet, kai mūsų protėviai apie bulves nieko nežinojo ir jų savo laukuose neaugino”, – dėstė kaimo bendruomenės vadovas.
Prieš trejus metus žiuriškių surengta pirmoji „Kleckų” šventė sutraukė daugybę žmonių. Tada išvirtas rekordinis „kleckas” svėrė 6 kilogramus.
Žiurių bendruomenė rengiasi įkurti nedidelį „kleckų” fabrikėlį. Jų patiekalui suteiktas tautinio kulinarijos paveldo statusas – gera dingstis pasinaudoti Europos Sąjungos parama.
„Viena joniškiečių verslo įmonė lyg ir rengėsi gaminti „kleckus” pagal mūsų receptą, bet kažin ar jai pavyks. Visur matau tik šaldytus koldūnus ir didžkukulius”, – konkurentų nė kiek nebijo A. Činčys.
