Turistinėje vietoje, ant pagrindinio tako, rūpintis virtuve labai sunku.
Pirmiausia tie restoranai moka labai daug pinigų už labai gerą vietą ir mažiau jų lieka viskam kitam. Kai turi tokią vietą kaip „Divino”, gali žinoti, kad lankytojų srautu, bent jau šiltuoju metų laiku, rūpintis nereikės. Turbūt nereikės jiems ir kažin kaip įtikti, nes dauguma lankytojų ten bus pirmą ir paskutinį kartą.
Galbūt kai kurie jų ir nusifotografuos, ir įkels nuotrauką į socialinius tinklus („Čia mes Vilniuje! Žiūrėkit, kokios latvės kadre!”), bet pavadinimo neprisimins.
Beje, apie tuos pavadinimus. Ar čia man vienam taip atrodo, kad visi italų restoranai Vilniuje yra panašiais pavadinimais (kai kurie jų, kad būtų dar painiau, yra identiškais pavadinimais). Atsiminti jų neįmanoma, išskyrus gal tą vieną, kuris gudriai vadinasi „Osteria da Luca” – vienintelė Vilniuje osterija, ir štai, prašom, jis mano atmintyje.
Kad jau bartis, tai bartis – ponai restoranų šeimininkai, prašau, aš tuoj atidarysiu kokią nors rašymo mokyklą, kad nebebūtų tokių tinklalapių kaip „Divino”.
Paskaitykite, ką jie rašo: „Čia Jus pasitiks jaukus ir šiltas interjeras, kuris sukurs gerą nuotaiką, o puiki itališka virtuvė pradžiugins net ir didžiausius maisto gurmanus. Šio restorano kolektyvas turi ilgametę darbo patirtį, todėl Jus aptarnaus greitai ir maloniai. Čia galėsite ne tik papietauti ar pavakarieniauti, bet ir švęsti įvairias šeimos ar įmonės šventes.”
Man ištryško ašaros. Kas blogai parašyta? Jokios informacijos. Jūs matėte restoraną, kuris apie save rašytų, kad jo interjeras nejaukus? Arba kad maistas įtiks tik neišmanėliams, bet žinovai liks nepatenkinti? Arba „mūsų pradedantis kolektyvas dar ne visada atskiria miltus nuo cukraus, bet mes sparčiai mokomės”? Arba restoraną, kur nebūtų galima pavakarieniauti arba atšvęsti šeimos šventės?
Tai ko neparašote, kad jūs turite elektrą, šakučių ir patiekalus nešiojate lėkštėse?
Aš gal ir daug triukšmauju, bet žinote, kaip su vežimu: kuris ratas daugiausia cypia, tą pirmą ir patepa alyva. Kai aš daug aiškinu, tai manęs gal kada nors kas nors ims ir paklausys. Viltis – kvailių motina.
Besiartinant prie restorano (buvo šilta diena) visi staliukai lauke, kaip ir visą vasarą, buvo užimti. Štai jis, restorano prakeikimas: bernvakario dalyviai iš angliškai kalbančios šalies. Ant stalų daug alaus. Bet kulinarijos jiems nereikia. Todėl eikime į vidų.
„Divino” interjeras nėra įstabus, bet nėra ir prastas: tradicinė tokiai vietai gelsva spalva, antikine tematika išpieštos sienos. Prie įėjimo – puiki detalė tiems, kurie supranta: senas šaligatvio elementas, iš keturių lietų metalo kampų sudėtas lizdas, kuriuo įrėminamas medis, augantis gatvėje.
Tokių mano vaikystėje buvo visur, dabar jų mažai teliko. Mane nuteikė gerai, nes man patinka, kai primena vaikystę štai tokiu ironišku būdu.
Puikiai nuteikė ir duonos lazdelės – itališkam restoranui privalomi „grissini”, bet čia ne iš parduotuvės, o dailiai ir netaisyklingai iškepti ir dar apvolioti stambiais, aštriais jūros druskos kristalais, plonesnėse vietose labiau apskrudę, storesnėse – šviesesni.
Tokios detalės labai padeda: jos daug nekainuoja, jos užima klientą, jos palieka brangesnio restorano įspūdį, nei tas restoranas iš tiesų yra.
Žiūrime valgiaraštį. Picų daugoka (21 skirtinga pica yra gal dvigubai per daug, nei turėtų būti, bet jau tiek to; juo labiau kad džiugina pasirinkimas tik iš dviejų dydžių – mažos ir didelės; taip ir reikia, kiti restoranai baikite su tomis savo gigantiškomis šeimyninėmis ir keistomis vidutinėmis, kurios nelabai skiriasi nuo paprastos didelės).
„Sicilietiškoji” pica (didelė – 21 Lt) yra vykusi – ne veltui man žmonės sakė, kad čia žino, ką daro: padas plonas, bet pakankamas, kad išlaikytų priedus, su gražiais kraštuose išsipūtusiais tešlos burbulais – tinkamai įkaitintos krosnies požymis.
Priedų neperkrauta, ir vištiena, ir grybai – viskas geros kokybės ir savo vietoje.
Net dukters maža „Havajų” pica (14 Lt) pasirodė gera. Tikrai, jau daug metų tokios neragavau: kažkaip labai jau prasto skonio pramanas tie ananasai, vos ne kaip burokai ant picos (čia ne literatūrinė priemonė – tokių picų kadaise siūlydavo Estijoje).
„Divino” ananasų gabalai buvo stambūs, kokybiški, nevandeningi, ir kumpis geras – visai skanu. Visiems mums pamoka: kartais paragaukime kokio nors patiekalo, prieš kurį esame nusistatę, ir galime būti nustebinti.
Kita valgytoja paprašė gruzdintų kalmarų (25 Lt) ir sulaukusi nenudžiugo. Kalmarų žiedai buvo išmaudyti pernelyg sunkioje tešloje (ji turėtų būti lengva, traški, beveik orinė), o aliejus – sprendžiant ir iš spalvos, ir iš gruzdintos plutos skonio – tikrai jau buvo padirbėjęs.
Padažas prie kalmarų – kažkokia grietinės, gal grietinėlės ir galbūt majonezo masė – buvo betikslis ir įdrėbtas tik dėl akių. Palikome jį visą lėkštėje.
„Tortelinni”, itališki koldūnai (19 Lt), vėl grąžino mus į gerąją žaidimų aikštelės dalį. Su aviena (ne su ėriena, bet niekas ėrienos ir nežadėjo), tvirti ir vyriški, ir šlakelis balzaminio acto buvo kaip tik.
Galiausiai grietinėlės desertas (nes vaikai juk visada norės deserto) „Panna cotta” (10 Lt) buvo nepriekaištingas, patiektas neįprastame (bet tinkamame) indelyje nuo uogienės, gaivus ir lengvas. Dar laimingas paliudysiu, kad espreso (4 Lt) buvo geresnė už vidutinę, kurią gali gauti Vilniuje.
Geresnė už vidutinę dar nereiškia tobula, kaip pasakytų mano kolega Italijoje Paulius Jurkevičius. Tačiau kartais geriau, negu tikėjaisi.
Trise sumokėjome 139 Lt ir palikome arbatpinigių. Ar gali būti geriau? Be abejo, gali. Ar turistinėje vietoje būtų protinga tikėtis geriau? Turbūt kad ne. Vertinu keturiomis žąsimis iš penkių.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
