Šie restoranai turi kelis prigimtinius privalumus: sriuba, kaip patiekalas, greitai ir jaukiai pasotina.
Kelis puodus sriubos galima laikyti šiltus visą dieną – nereikia ruošti atskirai kiekvienam svečiui, kaip kokio kepsnio.
Be to, sriubos restorano niekas nepavadins kavine, nes juk nepasakysi „sriubos kavinė”. Vadinasi, dar iš kelių šalies plotelių dingsta absurdiškas paprotys kavine vadinti viską, kas yra smulkiau už restoraną, net ir koldūnines ar šašlykines.
Tikrai kavą ruošiančių užeigų nėra daug ir jos savęs kavinėmis nevadina. Ironija – jaunimas tiesiog sako, kad eina į „Coffee Inn”, „Caif Cafe” arba „Coffee Hill” (o ar pastebėjote, kad visos šios vietos vadinamos angliškai – matyt, iš kur ateina „kavos parduotuvių” (coffee shop) įprotis, iš ten keliauja ir pavadinimai). Nukrypau nuo temos, juokas salėje.
„Sriubos diena” turi dar vieną didelį privalumą: trumpą valgiaraštį.
Visada maloniau žiūriu į restoranus, turinčius trumpą valgiaraštį, ir jais džiaugiuosi. Nes tai labai didelis žingsnis į sėkmę.
Trumpas valgiaraštis ne tik labiau įvykdomas nei ilgas. Jis reiškia ir tai, kad restorano kūrėjai mąstė, ką apsimoka į jį įtraukti, o ko – ne. Mąstymas dažnai duoda teigiamų rezultatų.
Restorane – dvilypis interjeras. Jaukūs kaimiški gėlėti tapetai (ne lietuviško kaimo – greičiau Vidurio Amerikos fermerio namų kur nors Ajovoje), antra vertus – virš prekystalio, kur užsakomi patiekalai ir susimokama, yra didelės patiekalų nuotraukos.
Amerikiečių rašytojas Billas Brysonas rekomendavo niekada neiti į restoranus, kuriuose iškabintos maisto nuotraukos, o jei eini – netikėti tuo, ką jose matai. Neiti negaliu (kur tada turėčiau valgyti suvožtinius – „burgerius”?), o kaip dėl netikėjimo?
Šį kartą atnešto maisto išvaizda tikrai nesiskyrė nuo iškabintų nuotraukų. Kadangi restorane faktiškai vien sriubos ir salotos, nusprendėme išbandyti ir viena, ir kita, tik jaunoji valgytoja paprašė blynelių su mėsa.
Moliūgų sriuba (13,40 Lt už vidutinę porciją) buvo tikrai rudeninė, šilta ir šildanti. Tinkamesnės sriubos valgyti nuo rugsėjo iki lapkričio aš nežinau. Ji buvo tiršta, bet ne per riebi.
Sūrio sriuba (9,40 Lt už mažą porciją) nustebino gero vytinto kumpio lakšteliais. Nebūtinai Parmos kumpis (turbūt ne), bet vis tiek sodrus ir standus.
Gera pamoka vienam kažkada geram, o dabar nusivažiavusiam restoranui Nidoje, kuris šią vasarą atnešė „omletą su kumpiu”, iškeptą su papjaustyta „šlapianka” – virta dešra. Net vardo minėti nesinori. Na, gerai, pasakysiu – tai buvo „Nidos seklyčia”.
Blyneliai su mėsa buvo labai nevykę. Pats kepinys iš tešlos buvo adekvatus, bet jau mėsa viduje... nemalonaus kvapo, taukais tekantis prastos mėsos marmalas, primenantis čeburekus ir beliašus iš baisiausių sovietinių vežimėlių, iš kurių trenkdavo pervirusio aliejaus tvaikas ir kur skanėstus metalo žnyplėmis į rudą popierių dėdavo stambios tetos nelabai švariais chalatais.
Geriausia to patiekalo būtų nepalikti valgiaraštyje. Aš neteikiu itin daug reikšmės šiam pasirinkimui – iš kitų patiekalų matyti, kad tai išimtis, o ne taisyklė. Bet šaukštas deguto kartais, kaip sakoma, sriubos lėkštę sugadina.
Grybų salotos (12,40 Lt) buvo kupinos skonio, bet, sakyčiau, gal kiek per kupinos.
Padažas su spirgais priminė sočiausius naminius cepelinus, kai sūnui, žentui, anūkui ar kitam sotaus maisto valgytojui užtaisoma tiek spirgų, grietinės ir taukų, kad ilgam prisimintų ir kad kada nors žinotų, nuo ko užsikemša arterijos.
Šioms salotoms nenormuota riebalų ataka nepadėjo: gal ir gardu, bet ne visi nori ar gali nueiti nusnūsti po pietų. Be to, šiltas padažas buvo keistai užpiltas ant šaltų bulvių – reikėtų pasirinkti, ar čia karštasis, ar šaltasis patiekalas. Toks kontrastas nėra pateisinamas.
Jūrų kopūstų salotos su krevetėmis (9,80 Lt) buvo atradimas: krevetės gardžios, maloniai sultingos, o jūrų kopūstai man labai patiko. Ir ne tik todėl, kad jie pilni visokio sveikumo (sveikumas yra geras dalykas, bet retai skanus). Jie man priminė vaikystę, keliones su tėvais po Kareliją ir Kolos pusiasalį – to krašto varganose sovietinėse parduotuvėse tai buvo viena iš nedaugelio prekių.
Tėvai mėgdavo pirkti ir valgyti viską, kas nežmoniška (kada nors papasakosiu apie banginių mėsos konservus, kuriuos turėjau ragauti vaikystėje), todėl jūrų kopūstų skonis ilgam liko atmintyje.
Patiekalu pasiekta tai, apie ką gali svajoti restoranas, – jį įsimeni ir pasirenki dar kartą eidamas vėl į tą pačią vietą.
Dėl įsimintino patiekalo (ne dėl interjero ir net ne dėl aptarnavimo) žmonės grįžta, o grįžęs klientas, kaip jums pasakys kiekvienas maitinimo specialistas, dukart mielesnis už naujai užklydusį.
Būtent dėl šio patiekalo „Sriubos diena” gauna iš manęs tris, o ne dvi žąsis iš penkių.
Trise sumokėjome 68,20 lito ir palikome arbatpinigių.
