Pati viešbučio idėja lietuviui nemiela. Tai išlaidos, kurių visaip stengiamasi išvengti, jei tik įmanoma. Jei mieste yra giminaičių, draugų arba bent jau pažįstamų, bus nakvojama pas juos.
Lietuvis nemėgsta nieko nuomotis, nes širdyje yra valstietis ir jam patinka turėti nuosavybę, net jei taip ir brangiau. Savo šalyje (o juo labiau savo mieste) viešbutyje lietuviui ne tik gyventi nereikia: net ir peržengti slenkstį jam nesmagu.
Atsimenu, kai gyvenau Anglijoje ir iš oro uosto kelis kartus važiavau į viešbutį Vilniaus centre, taksi vairuotojas negalėjo patikėti, kad į viešbutį su daiktais važiuoja lietuvis, kuris dar ir mamą Vilniuje turi.
„Kodėl pas mamą negyvenate?” – klausinėjo, nes Lietuvoje visiems labai rūpi svetimi reikalai.
Naujame biudžetiniame viešbutyje Kauno ir Mindaugo gatvių kampe (ne pati saldžiausia Vilniaus vieta, tačiau gal yra ir logikos – vakare čia atvykęs turistas vargu ar skubės vaikščioti ir ieškoti kitos vietos pavalgyti ir išgerti) atidarytas restoranas, kurio įkūrėjų kredencialai labai nedera prie kuklios, asketiškos, skandinaviškos „ikėjiškos” aplinkos. („Ikėjiška” – nuo žodžio IKEA: tai tokia švedų bendrovė, po visą pasaulį parduodanti neregėtai pigius baldus žmonėms, kurie patys nesibodi jų surinkti.)
Restorano „Time” virtuvės vadovas Egidijus Lapinskas – vienas jaunosios kartos specialistų, jau užsidirbusių vardą Lietuvos restoranų industrijoje, o bendraturtis Arminas Darasevičius – daugkartinis Lietuvos someljė čempionas, išmanantis gerą vyną geriau, nei Utenos automobilių mechanikas išmano nuosavą dešimt metų krapštomą automobilį.
Man juos keista matyti po tais cinkuotais ventiliacijos vamzdžiais ir tarp faneruotų staliukų bei plastikinių kėdžių, bet aš atėjau vertinti maisto.
Restoraną bandome du kartus: per pietus ir per vakarienę.
Dabar austrių sezonas, todėl būtų keista jų neužsisakyti (nebent kas nors nemėgsta).
42 Lt už pusę tuzino yra puiki kaina. Acto padažas su svogūnais neprideda vertės (žinau, toks receptas), bet jis patiektas atskirai.
Užtat paprasta kaimiška ruginė duona (virtuvės vadovo pasiūlymas) neįtikėtinai dera prie sūraus jūros vandens ir jūros kvapo. Kas galėjo pamanyti? Toks kaimiškas lietuviškas gaminys prie šių labai poniškų, dekadentiškų jūrų gėrybių.
Antra vertus, ir austrės juk ne visada buvo ponų maistas: kažkada jas valgė pajūrio beturčiai.
Prie austrių paprastai geriamas arba šampanas, arba „Chablis”, tačiau čia mes ir turime someljė, kad patartų: nors sausas ir metalinis „Chablis” yra labai gerai prie austrių, bet jis paprastai kainuoja per šimtą litų už butelį. Vietoj jo A. Darasevičius pasiūlo „Muscadet”, kuris irgi tinkamas, bet kainuoja tik 50 Lt.
Naminiai ravioliai (koldūnėliai) su antiena: kaip skanu ir kokia mažutė porcija! Bet tik 13 litų – labai pigu. Kartu valgantis draugas sako, kad būtų užsisakęs dvigubą porciją, jei būtų žinojęs. Tai kitą kartą žinos.
Pieno puta prie koldūnėlių (tokia kaip ant kapučino kavos) – ne kiekvieno skoniui, nors ir labai dera, bet, ko gero, tai drąsiausias iš vyriausiojo virėjo pasirinkimų. Daug kam iš mūsų pieno puta yra vaikystės prisiminimas, ir nebūtinai maloniausias: pamenate karštą pieną? Tačiau tebūnie ir drąsūs pasirinkimai, valgytoją juk reikia auklėti, o ne tik pataikauti primityviam skoniui.
Dar vienas patiekalas – anties šlaunelė su lęšiais (27 Lt). Kaip mėgstu lęšius! Negaliu apsakyti. Čia galėčiau pasakoti ir pasakoti apie vieną mėgstamiausių savo patiekalų su itališkomis kiaulienos dešrelėmis, pagardintomis pankoliais, bet ne vieta ir ne laikas apie tai kalbėti, nes tai ne restorano, o mano namų maistas. Mylimų namų.
Antiena valgytojui pasirodo labai gera, bet jis nori, kad būtų saldžiau. O aš nesutinku. Man – kaip tik. Tą pačią antieną išbandau vakare (ta pati kaina, tik kitas garnyras – skirtingos gumbainių tyrės) ir turiu pasakyti, kad labai retai kada taip puikiai paruošiamas šis patiekalas, kurį šiaip jau itin lengva sugadinti.
„Time” siūlo „confit du canard” – marinuotą antieną, keptą orkaitėje (ir ne iš konservų, nors tai leidžiama). Čia gera atgaiva nuo įprastinės, po mūsų restoranus gastroliuojančios antienos, keptos keptuvėje.
Galiausiai desertas. Naminis aviečių šerbetas (8 Lt) – gaivus ir ryškus. Aš jį pasiėmiau todėl, kad kiti valgytojai pasirinko karamelinį kremą („crème brûlèe”, 7 Lt) ir sakė, kad ta grietinėlė po karamelės luobu buvo puiki.
Trise papietavome už 227,50 lito.
Vakarienė dviese leido išbandyti dar vieną patiekalą: totorišką lašišą (17 Lt), kuri buvo itin gaivi. Man patiko, kad kaparėliai, svogūnai ir rauginti agurkėliai buvo šone, jų dozę buvo galima rinktis ir jie neužgožė šviežios šaltos žuvies.
Pilstomas baltasis vynas buvo „Protos Verdejo Rueda DO 2012” (taurė – 12 Lt). Nenuostabu, kad jis vienas populiariausių: ne todėl, kad laimėjo aukso medalį, bet žolės ir prinokusių geltonųjų slyvučių kvapas tikrai dekadentiškas.
Tai smagus vynas, nors prie mano vėl užsisakytų austrių gal ir nebuvo idealu. Bet buvau įspėtas, pats sutikau.
Prie antienos mums patarė rinktis butelį „Faiveley La Framboisiere Mercurey AOC 2009” (145 Lt) – taip, tikrai žemuoginis, vienas smagiausių ‘Pinot Noir’ vynuogių pavyzdžių. Puikiai tiktų ir prie kokių nors baravykų, jei šį rudenį norėsis ką nors nustebinti geru gėrimu prie rudeninio maisto.
Vakarienė dviese (prie mūsų prisidėjo du draugai, tai išgėrėme dar ir butelį šampano „Louis Barthelemy Brut Amethyste Champagne AOC”) už 180 Lt.
Kad jau švęsti, tai švęsti – šiuolaikiškai vaisiškesnis negu senųjų šampano namų vynas (štai dar vienas įrodymas, kaip gerai, kai pataria vyno specialistas) kainavo 485 litus bei arbatpinigius, tačiau turint galvoje, kad iš šios sumos net 369 litai – už alkoholį, paties restorano patiekalų kaina yra daugiau nei protinga. Net, sakyčiau, per kukli.
Skiriu penkias žąsis – išskirtinumas, išmanumas ir įsimintinumas be jokio vargo priverčia užmiršti keistą plastikinę aplinką, o stipri vynininko ranka patikimai užbaigia potyrį.
Aš būsiu nustebęs, jei šie žmonės su savo restoranu ilgai pasiliks sostinės viešbutyje prie stoties. Jų laukia platesni horizontai.
